7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kūrybinės industrijos Lietuvoje: tarp didžiųjų naratyvų ir kasdienybės

Dar kartą apie Skaidros Trilupaitytės knygą „Kūrybiškumo galia? Neoliberalistinės kultūros politikos kritika“

Eglė Rindzevičiūtė
Nr. 15 (1167), 2016-04-15
Dailė Knygos

Skaidros Trilupaitytės knygos „Kūrybiškumo galia? Neoliberalistinės kultūros politikos kritika“ (Demos, 2015) laukiau itin nekantriai. Knygos šia tema mums reikėjo tikrai labai seniai; iš tiesų, būtų buvę gerai ją perskaityti jau 10-ojo dešimtmečio pradžioje: knygos tema buvo aktuali ir tada, ir yra dabar. Tačiau turėjo praeiti net ketvirtis amžiaus – o taip pasakius tampa visiškai nebejuokinga, – kad Lietuvoje pasirodytų rimta studija, apmąstanti vietinės šiuolaikinės kultūros politikos ir kultūros raidą kaip integralią pasaulinių procesų dalį.

„Kūrybiškumo galią“ turėtų perskaityti visi kultūros sferos darbuotojai nuo menininkų iki administratorių ir politikų. Mums reikia rasti naujas kritinio diskurso atramas, o kompetentinga diskusija apie tai, ar egzistuoja neoliberalios kultūros valdymo sistemos ir ar neoliberalizmo kritikai teisūs, būtų svarbus tolesnis žingsnis. Šioje esė ir pamėginsiu paliesti keletą šių klausimų; esė daugeliui atrodys kritiška – tai radikalios neoliberalizmo kritikos kritika, kuria siekiu parodyti, kad politinių ideologijų kova neturėtų pakeisti empirinio žinojimo ir supratimo.

Bet pirmiausia „Kūrybiškumo galia“ svarbi tuo, kad tai – visiškai naujo tipo knyga apie kultūros sektorių Lietuvoje. Kodėl tai pirma knyga? Kuo būtų galima paaiškinti sisteminės, empiriškai pagrįstos refleksijos apie Lietuvos kultūros gyvenimą trūkumą? Dažnai savęs to klausiu ir tuoj pat sau atsakau, nes tai yra visiškai akivaizdu: tai ne tik specialistų, mokslinių tyrėjų trūkumas, bet ir tų negausių kultūros politikos problemomis besidominčių specialistų laiko trūkumas. Lietuvos viešasis, o ir privatus sektorius, nors ir sparčiai besivystantys, vis dar toli atsilieka nuo vakarietiškų žinojimo ekonomikų: ir valstybės institucijų užsakomų tyrimų kiekiu bei pobūdžiu, ir nepriklausomų mokslinių tyrimų atvejais. Įvedusi „Lietuvos“ ir „kultūros politika“ į „Google Scholar“ paiešką, gaunu tik 224 rezultatus, o švediškas „svensk kulturpolitik“ – apie 14 000, „Irish“ ir „cultural policy“ – tarp 5000 ir 7000. Tik frazė „Lithuanian cultural policy“ duoda geresnį rezultatą – 3000, kas rodo, jog angliškai parašyta daugiau mokslinės literatūros apie Lietuvos kultūros politiką negu lietuviškai. Nesiūlau fetišizuoti skaičių, tačiau šie duomenys atspindi šiokią tokią Lietuvos akademinių tyrimų apie kultūros politiką situaciją, kuri galėtų ir turėtų būti daug geresnė.

Akademinių kultūros politikos studijų trūkumas nėra vien mokslo problema, tai ir viešųjų diskusijų problema. Nors turime puikių eseistų, kaip Eglė Paulina Pukytė, Vaidas Jauniškis, Ernestas Parulskis ir Agnė Narušytė, viešos diskusijos kultūros tema toliau sukasi apie supaprastintą problematiką: valstybinio finansavimo ir privačios rinkos trūkumą, retkarčiais praturtinamos debatais apie politinę cenzūrą. Vėlgi, būtų naivu tikėtis, kad mokslininkai užduoda toną žurnalistams ir eseistams; tačiau akademinių tyrimų lygis, nors netiesiogiai ir lėtai, bet visgi prasiskverbia į viešąjį diskursą per universitetines programas ir per retokus pačių mokslininkų pasisakymus.

Turiu omenyje ne vien temas ar žodynus (konceptus), bet ir pačias problemas. Ar dažnai susimąstydavome, kodėl Lietuvoje taip paplitęs diskursas apie nevykėlius vyrus, kol neperskaitėme Artūro Tereškino studijų apie vyriškumo konstravimą? Argi nėra sunkiau nustumti klausimą, kodėl taip trūksta žydų, čigonų ir apskritai nekatalikiškos bendruomenės narių reprezentacijos Lietuvos nepriklausomybės kovoms skirtuose leidiniuose ir muziejuose, kai pasirodė Violetos Davoliūtės studijos? Labai tikiuosi, kad sąlygos kurti kultūrą Lietuvoje taps kur kas detaliau ir kritiškiau apmąstomos ir kad tai bus ir Skaidros Trilupaitytės nuopelnas.

Tad kokią perspektyvą, kokį pasakojimą mums siūlo Trilupaitytės studija? Autorė konstruoja savo argumentus remdamasi neomarksistiniu Davido Harvey požiūriu į neoliberalizmą. Pagal Harvey ir jo sekėjus, neoliberalizmas yra ciniška ideologija, kurią pasitelkęs verslo elitas suklaidina valstybines institucijas ir jomis manipuliuoja, siekdamas susikrauti dar daugiau kapitalo. Neoliberali ideologija nėra teoriškai vientisa: nors Friedrichas Augustas von Hayekas teigė laisvos, savaime egzistuojančios rinkos principą, neoliberalūs, į valstybines reformas nusitaikę ekspertai propagavo labai konkretų rinkinį intervencijų, kuriomis valstybė radikaliai pakeičia viešojo ir privataus sektorių sąlygas. Tai, kad neoliberalizmas yra toli gražu ne liberalus, tapo plačiai žinomu paradoksu.

Trilupaitytė drąsiai įrašo Lietuvos desovietizacijos ir demokratizacijos procesą į platesnį neoliberalėjančios valstybės ir visuomenės kontekstą. Nors tūlam sovietiniam piliečiui rinkos ekonomika skambėjo kaip ateities pažadas ir dabarties problemų sprendimas, pasirodė, kad egzistuoja skirtingi supratimai, kaip tas rinkos ekonomikas organizuoti. Bet ar galime – ir ar turime – kalbėti apie Lietuvos neoliberalizavimą?

Neseniai pasirodžiusioje „Kūrybiškumo galios“ recenzijoje Gintautas Mažeikis atkreipė dėmesį, kad neoliberalizmo teorijos taikymas lietuviškam kontekstui yra pavojingas, nes nukreipia dėmesį į perdėm bendrus, globalius klausimus, versdamas pamiršti sovietinės eros įtaką lietuviškai dabarčiai: „Neoliberalistinė lietuviška sąmonė perdėm išgryninama nuo sovietmečio, nuo savo nomenklatūrinio, kolektyvinio ar kolūkietiško raugo.“ Ši pastaba, be abejo, yra reikšminga, tačiau aš lietuviškojo neoliberalizmo studijose linkčiau įžvelgti galimybę atnaujinti lietuviškas diskusijas ir mokslinius tyrimus.

Esu įsitikinusi, kad niekada nesuprasime, kas nutiko Lietuvos valdymui ir ekonomikai po 1990-ųjų, subyrėjus Sovietų Sąjungai, – nors iš tiesų reikėtų žvelgti į „ilgąjį aštuntąjį dešimtmetį“ (long 1970s), jeigu netirsime būtent pasaulinės modernizacijos, sovietinės santvarkos ir neoliberalaus valdymo sankirtos. Tai, kas dažnai vadinama neoliberaliomis valdymo formomis, buvo intelektualiai vystoma ir Sovietų Sąjungoje, o pačių neoliberalizmo propaguotojų ryšiai su sovietiniu elitu pradėti megzti 9-ojo dešimtmečio pabaigoje. Vėlyvojo socializmo bei posovietinės visuomenės ir to, kas vadinama vakarietiška „neoliberalėjančia“ visuomene, trajektorijos gana glaudžiai susipynusios ir jas išpainioti turi istorikai.

Tačiau sunku, o šiandieniame klimate beveik neįmanoma kalbėti apie neoliberalizmą vien akademiškai. Mažeikis visiškai teisingai sako, kad Trilupaitytei svarbesnė ne mokslinė, bet politinė, kairuoliška argumentavimo dalis. Ir iš tiesų, Vakaruose diskusijos apie neoliberalizmą yra itin politizuotos. Keletas istorikų, tokių kaip Philipas Mirowskis, Dieteris Plehwe ir Marie-Laure Djelic, parodė, kad vadinamieji neoliberalai yra labai konkretus ir siauras verslininkų bei jiems talkinančių ekspertų ratas. Įdomu, kad Margaret Thatcher neoliberalias idėjas įkvėpė Anthony Fisheris, kuris savo turtus susikrovė iš viščiukų fermų, įkūręs Londone Ekonominių reikalų institutą (Institute of Economic Affairs, 1955), o vėliau mėginęs veisti vėžlius Kaimanų salose, idant galėtų finansuoti neoliberalių privatizacijos reformų plėtrą pasaulyje. 1981 m. Fisheris įkūrė „Atlaso“ think tank – organizaciją, kuri turėjo labai aiškiai nubrėžtą tikslą: agresyviai platinti privatizacijos ir finansines reformas visame pasaulyje. „Atlaso“ tinklui priklauso ir Lietuvos laisvosios rinkos institutas (nors šis faktas LLRI internetinėje svetainėje nedetalizuojamas). Tačiau neomarksistinė neoliberalizmo kritika dažniausiai yra atsieta nuo konkrečių institucijų ir asmenų, brėžiama plačiais politinės ekonomikos mostais; to imasi ir Trilupaitytė.

Būtent čia mano ir neomarksistinių neoliberalizmo kritikų nuomonės gerokai išsiskiria. Pasigilinus į istoriją paaiškėja, kad tai, kas dažnai vadinama neoliberalia politika, neturi jokio gelminio ryšio su neoliberaliu elitu ar neoliberalizmo filosofija. Iš tikrųjų, būtų sunku tiesiog pirštu besti į kokį nors valdymo ar viešosios politikos metodą ir priklijuoti jam neoliberalumo etiketę. Kūrybiškumo ir žinojimo ekonomikos idėja gimė po Antrojo pasaulinio karo, bet iš pradžių jos pagrindinis variklis buvo mokslas ir technologijos, o kultūra ir menai įtraukti tik 9-ąjį dešimtmetį. Vadybos ir racionalizacijos, verslumo (entrepreneurship) šaknys siekia XIX amžių. O labiau sofistikuoto valdymo pasitelkiant statistiką, vertinimo sistemas ir skaitmenines technologijas idėja buvo išvystyta JAV, bet ne liberalų, o kaip tik gerovės valstybės kūrimui tarnavusių mokslininkų. Netrukus turėtų pasirodyti ir mano knyga „Sistemų galia: kaip viešosios politikos mokslai atvėrė Šaltojo karo pasaulį“ (Cornell University Press, 2016), kur aš parodau, kad netgi sovietų valdžia mėgino perkelti šiuos metodus iš JAV į savo nefunkcionalią ekonomiką.

Tačiau tiesa ir tai, kad 9-ajame dešimtmetyje karingieji neoliberalai entuziastingai griebėsi vadybos ir viešosios politikos metodų ir mokslų, bet tai geriau būtų galima suprasti kaip tam tikrą „užgrobimą“ (hijacking), o ne intelektualinio ar principinio artumo simptomą.

Trumpai tariant, neoliberalizmo kritikai šauna sau į koją ir susilpnina savo pačių pozicijas priplakdami neoliberalizmui įvairias valdymo praktikas, kurios su neoliberalia ideologija iš principo nelabai ir turi ką bendro. Tokią kritiką tiesiog lengva atmesti; ji ir atmetama pačių praktikų, nes priežastys, dėl kurių naudojamos būtent tos valdymo formos, yra kur kas sudėtingesnės negu siekis dominuoti. Pavyzdžiui, nejaugi atmestume buhalteriją, jeigu kas nors imtų ją vadinti komunistinės hegemonijos įrankiu? Priežastys, kaip ir kodėl tam tikros valdymo formos plinta ir veikia arba neveikia, yra gilesnės ir sudėtingesnės. Pasaulis nėra juodas ir baltas, kad ir kaip to norėtų radikalūs neoliberalizmo kritikai. Todėl aš asmeniškai manau ir viliuosi, kad Lietuvoje išsivystys konkretesnis, refleksyvus santykis su valdymo formomis, siekiantis jų pagerinimo. Valdymo, kaip neoliberalios hegemonijos, demonizavimas yra nepraktiškas, o kaip akademinis projektas – ir nelabai įdomus.

Kita vertus, praktika rodo, kad neomarksistinė neoliberalizmo kritika, net ir nebūdama akademiškai itin solidi, atlieka svarbų socialinį vaidmenį kaip politinis projektas (būtų naivu reikalauti iš politikos nuoseklumo!). Būtent čia „Kūrybiškumo galia“ užpildo svarbią nišą lietuviškose diskusijose apie kultūros politikos kaitą. Reikia rasti naujus požiūrio taškus kalbėti apie naujas problemas, su kuriomis susiduria kūrybinių industrijų kūrėjai.

Viena tokių problemų yra pati kūrybinių / kultūros industrijų ir kūrybinės ekonomikos idėja, atkeliavusi į Lietuvą XXI a. pradžioje. Plačiais potėpiais tapantys neoliberalizmo kritikai retai domisi, kaip konkrečiai tam tikros idėjos plinta ir įgauna galią: vietoj sudėtingų socialinių reiškinių analizės tekartojamos teorinės dogmos.

Kūrybinių industrijų (KI) idėja yra būtent viena iš tokių chimerų, kurią vieni (lobistai) propaguoja, o kiti (neoliberalizmo kritikai) atmeta. Tačiau nei vieni, nei kiti nesidomi, kaip KI veikia kasdieniame gyvenime. Kodėl KI tapo populiarios? Ką KI politika duoda kultūros ir politikos veikėjams? Būtų naivu manyti, kad KI tėra elitų dominavimo įrankis. Kaip ir visos įtakingos, nors nebūtinai teisingos praktikos, KI regimai atlieka kažkuo svarbias funkcijas, ir mūsų, kaip tyrėjų, užduotis yra jas analizuoti, o ne demonizuoti. Būtent atidesnis žvilgsnis į kasdienį, banalų kultūros politikos gyvenimą ir procesą galėtų suteikti naudingų įžvalgų, kodėl kai kurios idėjos ir veikėjai įgyja galią. Tad, kaip kad rašiau 2015 m. publikuotame straipsnyje, KI į Lietuvą atkeliavo ne neoliberalų, bet Atviros Lietuvos fondo iniciatyva. Nors ALF tikėjosi, kad KI padės pakelti (tradicinės) kultūros prestižą valstybės akyse ir atnaujins (tradicinės) kultūros ryšius su kitomis kūrybinėmis sferomis, ši viešosios politikos iniciatyva įgavo savitą pagreitį, pagyvintą Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansavimu. Tradicinė kultūra netapo laimėtoja šiame žaidime, tačiau Lietuvos kultūros peizažas praturtėjo naujais veikėjais ir projektais, daugelis kurių sukėlė nemažas kontroversijas (straipsnį galite rasti „The International Journal of Cultural Policy“). Svarbu tai, kad daugeliui skirtingų veikėjų KI politika tapo juos pačius įgalinančių išteklių: ideologinių, socialinių ir, svarbiausia, ekonominių. Šio proceso negalime suprasti aklai operuodami neoliberalios hegemonijos kategorija.

Nors Trilupaitytė žvelgia į Lietuvos kultūros politikos kaitą iš paukščio skrydžio (tačiau knygoje yra ir labai įdomios diskusijų žiniasklaidoje analizės), ateityje tikiuosi daugiau empirinių studijų, nuleidžiančių „neoliberalizmą“ ir KI utopiją ant žemės ir tiriančių, kaip šios idėjos tampa tikrove ir pakeičia meno kūrybos ir naudojimo praktikas bei kontekstus.

Tai galėtų būti ir studija apie globalias meno reputacijos gaminimo struktūras, kuriose ambicingiems kūrėjams privaloma dalyvauti. Tarkim, karjera šiuolaikinio meno pasaulyje reikalauja daug metų praleisti rezidencijose tarp Helsinkio ir Meksikos; bet kaip suderinti šį spalvingą gyvenimą su šeimos planavimu? Studentų, stojančių į meno specialybes, skaičius auga jau gerą dešimtmetį visuose Europos universitetuose; tačiau statistika byloja, kad šiems studentams vis sunkiau rasti darbą pagal savo pasirinktą profesiją. Jeigu meninis ir kūrybinis išsilavinimas yra geistina vertybė, tai galbūt ir nėra problemiška. Tačiau nenuginčijama problema ta, kad visame vakarietiškame pasaulyje individualūs menininkai, nepaisant beveik šimtmečio kryptingos kultūros politikos, lieka viena pažeidžiamiausių, nestabiliausių profesijų. Pavyzdžiui, Norvegijos kultūros politikos atstovai neseniai užsakė studiją siekdami išsiaiškinti, kodėl tokioje turtingoje šalyje tiek daug menininkų gyvena žemiau skurdo ribos. Akivaizdu, kad menininkų gerovė yra struktūrinė problema, tiesiogiai nesusijusi su šalies bendra ekonomine padėtimi.

Tokiu būdu tai, kad neoliberalizmo kritikai kritikuoja asmeninės atsakomybės už savo ekonominę ir socialinę gerovę idėją, gali reikšmingai prisidėti prie naujo meninių profesijų struktūros svarstymų, tuo labiau kad modernistinė menininko, kaip kuriančio vienišo individo, samprata vis dar gaji.

Bet yra ir gana radikalus kūrybinių industrijų aspektas: galimybė atnaujinti meno kūrėjų vaidmenį. Istoriškai menininkai reprezentavo hegemoniškas institucijas – religiją, valstybę ir socialinį elitą; institucinės reprezentacijos pančius siekė nutraukti radikalus XIX a. pab. ir XX a. individualizmas, kuris vis dėlto tik sukūrė naują meno rinkos pasaulį, gyvuojantį simbiozėje su valstybės ir globaliu kapitalu. Galbūt kūrybinių industrijų diskursas gali turėti nenumatytų pasekmių, neapsiribojančių chimeriška ekonomine utopija – galbūt kūrybinės industrijos pastūmės kūrėjus naujai organizuoti savo veiklą ir savo visuomenę.