2016 m. balandžio 2 d. į Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus salę sugužėjo būrys įvairaus amžiaus dainuojančių vaikų ir jaunimo bei jų vokalo pedagogų. Čia įvyko 5-asis, jubiliejinis Birutės Almonaitytės vaikų ir jaunimo solinio dainavimo festivalis, kurį nuo 2005-ųjų kas dveji metai organizuoja Vilniaus chorinio dainavimo mokykla „Liepaitės“. Šis renginys prasmingai pamini įžymios Lietuvos operos dainininkės, vokalo pedagogės Birutės Almonaitytės (1934 –2004) atminimą, puoselėja klasikinio dainavimo tradicijas, meilę ir pagarbą lietuvių liaudies dainai bei paskatina gabių vaikų paiešką. Festivalis – ne konkursas, tačiau jaunųjų dainininkų klausėsi ir jų dainavimą vertino kompetentinga komisija: pirmininkė – dainininkė, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Asta Krikščiūnaitė; choro pedagogė, Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ direktorė Edita Jaraminienė; šios mokyklos mokytoja metodininkė, dainininkė Gintarė Skerytė ir architektė Dovilė Eidukaitė – B. Almonaitytės dukra. Už komisijos stalo taip pat sėdėjo ir jauniausia komisijos narė, žymiosios operos solistės Birutės Almonaitytės anūkėlė, nešiojanti močiutės vardą. Ji nuoširdžiai klausėsi visų festivalio dalyvių ir padėjo išrinkti B. Almonaitytės šeimos prizo vertą dalyvį.
![]() | ![]() | ![]() |
„Kino pavasario“ trumpametražių konkursinės programos sudarytojai padalijo filmus į penkias programas. Šiame tekste bus kalbama apie programos „Nebylu“ filmus. Juose dažniausiai pasakojama vaizdu. Jis dominuoja: kuria jausmus, atmosferą, simbolius, metaforas. Septyni filmai pristato universalias temas – tai meilė, kasdienio gyvenimo problemos, emigracija, mirtis.
Rumunų režisieriaus Andrei Cretulescu filmas „Ramona“ (2015) – tai trijų žmogžudysčių, kurias įvykdė raudoną automobilį vairuojanti agresyvi šviesiaplaukė, triptikas. Režisierius nepateikia priežasčių, kodėl nužudomi trys vyrai, tik pakankamai atviroje pabaigoje, kai pagrindinė veikėja ruošiasi skambinti telefonu, matome kitos moters fotografiją. Tai, matyt, nuoroda į priežastį, galbūt kerštą.
Rumunų režisierės Roxanos Stroe filme „Juodasis penktadienis“ (2015) rodomos patogiai įsitaisiusio ant namo stogo snaiperio Michailo vykdomos žudynės. Viso šio makabriško proceso priežastis – noras sumažinti eilę prie būtiniausių produktų. Rumunija filme – komunistinė šalis, kurioje reikalingų prekių deficitas, o atsidūręs eilės gale filmo veikėjas netenka galimybės įsigyti maisto. Sėdėdamas ant namo stogo, vis suvalgydamas po gabalėlį cukraus, jis ramiai šaudo į „konkurentus“. Filme sužavėjo operatoriaus darbas, efektingi sulėtinti kadrai. Nuo taiklaus šūvio krentančios žudiko aukos primena paveikslą, tarsi ant drobės būtų formuojama kompozicija, tiksliai parenkant būsimų figūrų eiliškumą, pasiskirstymą pilko asfalto erdvėje.
![]() | ![]() |
„Gimiau šeimoje, kuriai buvo genetiškai nulemta griežti smuiku. Profesionaliais smuikininkais buvo mano tėvas, mano motina, senelis, netgi prosenelis“, – taip apie save yra pasakojęs pasaulinės šlovės menininkas, Rygoje gimęs Gidonas Kremeris. Griežti smuiku jis pradėjo jau ketverių metų, o dar nebaigęs studijų Maskvos valstybinėje P. Čaikovskio konservatorijoje (Davido Oistracho klasėje) jau buvo užkopęs į tarptautinių konkursų Olimpą. 1969 m. jis nugalėjo Niccolò Paganini konkurse Genujoje, po metų pelnė I premiją bei aukso medalį P. Čaikovskio konkurse Maskvoje. Tais pačiais 1970-aisiais jau griežė legendinėje Vienos „Musikverein“ salėje. Jo pasirodymai tapo pasaulio muzikos sensacija. Žiuri ir publiką žavėjo smuikavimo tobulybė ir neįprastai naujai suskambantis žinomas repertuaras. Netrukus Gidonas Kremeris solavo garsiausiose pasaulio scenose, jam akompanavo žymiausi pasaulio orkestrai, dirigavo legendos, jo partneriai buvo geriausi muzikantai. Pagriežus Johanneso Brahmso koncertą smuikui, 1976 m. Herbertas von Karajanas viešai titulavo Gidoną Kremerį didžiausiu pasaulio smuikininku.
![]() |
Kiekvienais metais Kanų kino festivalis kviečia garsų režisierių pasidalyti savo mintimis apie profesiją. Tai vadinama kino pamoka. Po Martino Scorsese’s, Wong Kar-Wai, Quentino Tarantino, Nanni Moretti, šiemet su žiūrovais kalbėsis amerikiečių režisierius Williamas Friedkinas. Paskaita vyks gegužės 18 dieną.
Friedkinas – vienas svarbiausių 8-ojo dešimtmečio kino kūrėjų. Jis išgarsėjo 1971-aisiais, sukūręs filmą „Prancūzų ryšininkas“. Ši policinė drama apie narkotikų kontrabandą gavo 5 „Oskarus“ ir leido režisieriui surinkti lėšų filmui „Egzorcistas“, susilaukusiam didžiulės sėkmės visame pasaulyje. Kino paskaitai skirtame spaudos pranešime Friedkinas sako, kad jam didelė garbė pasidalyti savo mintimis su pasaulinio kino tėvynės ir Kanų kino festivalio žiūrovais.
Kokie filmai bus rodomi 69-ajame Kanų kino festivalyje, paaiškės jau šią savaitę.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() |
Balandžio 11–15 d. Kelmės rajone vyks penktasis Nacionalinis teatrų vaikams ir jaunimui ASITEŽO festivalis. Vieną didžiausių teatro renginių, skirtų jaunajai publikai, organizuoja jau 15 metų gyvuojanti, valstybinius teatrus ir nepriklausomas teatro trupes visoje Lietuvoje vienijanti asociacija ASITEŽAS. Šį kartą Kelmės krašte bus parodytas rekordinis skaičius spektaklių, į kuriuos tikimasi surinkti daugiau nei 2000 jaunųjų žiūrovų.
Festivalio tikslas – praturtinti regiono kultūrinį gyvenimą
„Festivalis vyksta ten, kur jo tuo metu labiausiai reikia“, – sako asociacijos įkūrėja ir prezidentė aktorė Violeta Podolskaitė. Jos iniciatyva festivaliai kiekvienąkart rengiami skirtinguose Lietuvos regionuose, taip pabrėžiant meninio ugdymo reikalingumą toliau nuo šalies didžiųjų kultūros centrų gyvenantiems vaikams. Tai, kad penktasis nacionalinis festivalis vyks Kelmėje, lėmė kelios aplinkybės: visai neseniai asociacijos narių gretas papildė Kelmės mažasis teatras, kuris tapo vienu iš svarbiausių savo krašto atstovų. Dėl šios priežasties Kelmės teatrui buvo patikėtas pagrindinio festivalio partnerio vaidmuo.
![]() |
Balandžio 15, 16 d. 19 val. Šokio teatras „Airos“ kviečia į premjerą „Melancholijos bokštai“, ji įvyks „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje Vilniuje.
Choreografės ir režisierės Airos Naginevičiūtės (2016 m. už spektaklio „Stiklo sodai“ choreografiją nominuotos „Auksiniam scenos kryžiui“) „Melancholijos bokštai“ – tai antroji diptiko dalis, tarsi tęsianti spektaklyje „Stiklo sodai“ pradėtą kelionę, tyrinėjančią ribines Būties akimirkas.
Šiame spektaklyje choreografė Aira Naginevičiūtė bei scenografas Arūnas Adomaitis jau ne pirmą kartą bendradarbiauja su dramaturge Gabriele Labanauskaite ir kompozitoriumi Vladu Dieniniu, sykiu sudarančiais grupės „Avaspo“ branduolį. Judesio, teksto ir garso elementus į vientisą šokio spektaklio mozaiką dėlioja performanso meno atstovas ir režisierius Benas Šarka bei šokėjos Goda Laurinavičiūtė ir Greta Grinevičiūtė.
![]() |
Dokumentinių filmų festivalis „Cinéma du Réel“ Paryžiuje pristatė programą „Rejouer – atkūrimas, atstatymas, pristatymas dokumentiniame kine“. Joje įvykių liudininkai dalyvauja atkuriant filmuose jų istorijas. Virgilo Calotescu „Rekonstrukcija“ („Reconstituirea“) – dar socialistinėje Rumunijoje policijos inicijuotas filmas, kuriame atkuriama 1959 metais įvykdyto Nacionalinio banko apiplėšimo byla. Praėjus pusei metų po apiplėšimo, įvykius, scena po scenos, atkuria ne samdyti aktoriai, bet patys policininkai ir penki nusikaltėliai, žingsnis po žingsnio kartodami tai, ką darė. Kad jie ne aktoriai, akivaizdu – liudininkai bando atlikti viską labai vaizdingai, tik propagandinis prieskonis padaro filmą komišką, ne kartą priversdamas kvatoti visą salę.
Ne toks garsus kaip Marselio, Paryžiaus dokumentinių filmų festivalis man pasirodė itin patrauklus bei kompaktiškas – visi seansai vyko Pompidou centre ir poroje salių šalia jo. Nors pavyko užgriebti tik nedidelę filmų dalį, tikrai buvo galima pajusti festivalį bei įžvelgti sąsajas, nors gal kartais jos gimė tik mano galvoje. Festivalio potyriai neatsiejami nuo miesto, sutiktų žmonių. Gal kitas miestas siūlytų kitokias interpretacijas (kur, jei ne Paryžiuje, galėtum eiti į kiną dvi dienas nemokamai, nes streikuoja bilietų pardavėjai?). Apie stiprias miesto sąsajas su mūsų mintimis ir atsiminimais kalba Granto Gee filmas „Nekalti prisiminimai“ (dabar rodo „Kino pavasaris“). Kamera slenka naktinio Stambulo gatvėmis, režisierius vizualizuoja Nobelio premijos laureato, Stambulo dainiumi vadinamo rašytojo Orhano Pamuko įkurtą „Nekaltybės muziejų“, kuris pratęsia jo knygą. Muziejus – vieta, kur materializuojasi laikas. Visas filmas – tai klajonė po naktinį Stambulą, palydėta Pamuko teksto, kartais sargo būdelėje ar vitrinoje aptinkant televizorių, transliuojantį rašytojo interviu. Savo miesto istoriją pasakoja taksi vairuotojai, Bosforo sąsiaurio laivų jūreiviai bei šunys – neatskiriama šio miesto dalis. Pagrindinė viską jungianti linija – romane pasakojama meilės istorija, kuri materializuojasi muziejuje cigarečių nuorūkomis, nosinaitėmis: daiktai kaupia atsiminimus, kaip ir miesto vietos primena su jomis susijusius įvykius. Kai tų vietų nebelieka, kai jos griaunamos, atrodo, kad kartu išnyksta ir atsiminimai. Neabejotinai stipriausia filmo dalis – įtaigus rašytojo tekstas.
![]() | ![]() | ![]() |
Vilniuje, o ir visoje Lietuvoje rengiama gausybė festivalių. Išgirdus apie dar vieną naują kai kas gali skeptiškai numoti ranka. Ar šįsyk taip nepasielgė daugelis muzikos profesionalų? Mat didesnio jų antplūdžio pirmajame Baltijos šalių orkestrų festivalio koncerte nepastebėjau, nors balandžio 1 d. Vilniaus Kongresų rūmuose prasidėjęs festivalis suteikė labai retą progą išgirsti žymų Estijos kolektyvą – Nacionalinį simfoninį orkestrą – ir tarptautinį pripažinimą seniai pelniusius muzikus: dirigentą Neeme Järvi bei pianistą Kalle Randalu. Galima pasidžiaugti bent tuo, kad netrūko šiuo renginiu susidomėjusios muziką mėgstančios publikos. Visgi dėl profesionalų tenka apgailestauti. Koncertas buvo ne tik aukšto meninio lygio, bet ir labai svarbus Baltijos šalių meninės bičiulystės, apie kurią nuolatos godojame, palaikymui. Pirmasis toks orkestrų festivalis buvo surengtas prieš 16 metų. Po estų Kongresų rūmuose dar gros Latvijos nacionalinis simfoninis orkestras ir šio festivalio rengėjas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras.
Kad ir kaip būtų keista, trijų šalių muzikos kolektyvai ir menininkai dabar, atkūrus nepriklausomas savarankiškas valstybes, vieni kitais domisi per mažai. Apie tai spaudos konferencijoje nuoširdžiai kalbėjo dirigentas N. Järvi. Lietuvoje paskutinį kartą jis lankėsi labai seniai, negalėjo tiksliai ir prisiminti, bet tikrai dar „anais laikais“, gal prieš keturiasdešimt metų. 1980 m. apsigyvenęs JAV, jis labai greitai išgarsėjo visame pasaulyje. Paklaususi, ar teisinga mano skaityta informacija, kad jis gyvenąs Niujorke, maestro žaismingai atsakė gyvenantis visur.
![]() | ![]() |
Mėnulis nuo senų senovės maitino žmonių vaizduotę, virsdamas tai Saulės vyru, tai gražuole deive, tai grėsminga vilkolakių transformacijos priežastimi ar būtina užkeikimų veikimo sąlyga. Nuo mėnulio priklauso potvyniai ir atoslūgiai; jis trikdo jautrių žmonių miegą, o kai kuriuos paverčia lunatikais. Menininkus veikia dar keisčiau – paskatina raižyti medį ar metalo plokšteles ir įamžinti šį dangaus kūną savo kūriniuose. Kartais iš tokių raižinių gimsta paroda, tiksliau, būsimos didesnės parodos fragmentas. Tai – grafikės Birutės Zokaitytės „Mėnulio laboratorijos“, eksponuojamos galerijoje „Trivium“.
Vos patekus į galeriją, tenka stoti į akistatą su čia pat kabančiu didžiuliu mėnuliu. Jis hipnotizuoja kruopščiai išraižytomis tamsiomis jūromis ir, rodos, spokso savo apvaliomis akimis. Prisimenu vaikystę, kai bijojau mėnulio, mat man atrodydavo, jog jo gyventojai nuolat stebi Žemę ir mane. Todėl naktį stengdavausi aklinai užtraukti užuolaidą. Vieną vidurnaktį, po ilgos nemigos, pakviečiau mėnulį į dvikovą (sekundantų neturėjome). Čiupau artimiausią po ranka buvusį ginklą – pagalvę: pamaniau, gal pavyks jį uždusinti. Turbūt nereikia ir sakyti – pralaimėjau. Mėnulis tebekabėjo danguje kaip buvęs. Visgi po tos nakties atradau ramybę, tad į Zokaitytės mėnulį dabar galiu žvelgti ramiai.
Praėjusią savaitę per LRT Kultūrą pasižiūrėjau dvi ceremonijas: vienoje buvo teikiami „Auksiniai scenos kryžiai“, kitoje – atidaromas „Kino pavasaris“. Tai turėjo būti šventės gražiose ir iškilmingose Filharmonijos ir Operos teatro salėse susirinkusiems žmonėms, bet kai kamera rodė žiūrovų eiles, atmintyje kažkodėl iškart iškildavo gerokai primirštas vaizdas – komunistų partijos suvažiavimai. Sėdinčiųjų veidai buvo be jokios išraiškos, kaip ir klausantis Leonido Iljičiaus kalbų. Juose neįžvelgsi jokių emocijų – nei nuobodžio, nei džiaugsmo. Todėl abi šventės paliko gana fantasmagorišką įspūdį. Svarstau, ar todėl, kad Marijus Žiedas visą laiką scenoje maivėsi lyg infantilus mokinukas, ar kad su „Kino pavasario“ svečiais bandžiusi kaip su politikais kalbėtis Ugnė Galadauskaitė (kažkodėl stilizuota a la lėlytė Barbė) nuolat painiojo žodį „filmai“ su Kinijos gyventojais. Bet tarp svečių kinų nepastebėjau. Kita vertus, į popierius nosis įkniaubę vedėjai, keistų balsų ir manierų atlikėjai, matyt, atspindi naujųjų lietuvių skonį ir dar kartą primena – esu atsilikęs ir nesuprantu, kas vyksta lietuvių kultūroje.
![]() | ![]() |