Graudi Romeo ir Džuljetos istorija arba filosofiškieji Hamleto „būti ar nebūti“ – štai kas pirmiausiai ateina į galvą paminėjus Williamo Shakespeare’o vardą. Įstabios jo istorijos sužavėjo ir įkvėpė ne vieną kompozitorių rašyti įvairių žanrų muziką. Tačiau istorija apie šmaikščiąsias Vindzoro moteris, sumaniai pamokiusias jau ne pirmos jaunystės mergišių Falstafą, yra kiek mažiau žinoma. Netgi ir žymiojo Giuseppe’s Verdi šedevras „Falstafas“, užbaigęs operų kūrėjo kelią, nublanksta šalia kitų jo kūrinių. O vokiečių kompozitoriaus Otto Nicolai zingšpylis pagal tą patį „Vindzoro šmaikštuolių“ siužetą yra dar mažiau žinomas.
Supažindinti Lietuvos publiką su linksma O. Nicolai muzikine istorija „Vindzoro šmaikštuolės“ sumanė Kauno valstybinis muzikinis teatras, simboliškai spektaklį pradėjęs rodyti balandžio 1-ąją – melagių dieną. Tai sutapimas, nes šįkart toks gana netikėtas pasirinkimas nebuvo pokštas – tikriausiai nesunku pastebėti, jog pastaruoju metu teatras vis ieško mažiau žinomų kūrinių, tačiau neretai renkasi miuziklo žanrą. O šįkart sugrįžtama prie operos.
Konkursinė programa „Nauja Europa – nauji vardai“ rodo debiutinius arba antrus režisierių iš Vidurio ir Rytų Europos, Balkanų šalių filmus. Šiemet jų pristatyta dešimt. Pagrindinės filmų temos – praeities traumos ir jų įtaka dabarčiai, šeimos institucija, ją ištinkančios krizės, režisieriai bando užčiuopti visuomenės įtampas. Filmuose pinasi ir noras analizuoti, išreikšti požiūrį į socialinę tikrovę, ir kičas bei stilizacija, kuriais kartais bandoma pridengti banalias intencijas.
Man vienas įdomiausių programos filmų – Agnieszkos Smoczyńskos debiutas „Šokių aikštelės dukterys“ – į 8-ojo dešimtmečio Varšuvą nukeliantis miuziklas, sėkmingai derinantis folklorą ir kičą. Hanso Christiano Anderseno pasakos „Undinėlė“ motyvais sukurtoje alegorinėje istorijoje susilieja melodramos, siaubo ir fantastikos elementai. Dvi paauglės sirenos – Auksinė (Michalina Olszanska) ir Sidabrinė (Marta Mazurek) netikėtai atsiduria Varšuvos linksmybių sūkuryje, tampa naktinio klubo „Adria“ sensacija ir pradeda koncertuoti su disko grupe. Tačiau Sidabrinė beviltiškai įsimyli gražuolį bosistą (Jakub Gierszal), dėl kurio nusprendžia tapti moterimi – pasidaryti visos apatinės kūno dalies operaciją. Kartu filmas – tai brendimo, tapimo moterimi istorija. Sidabrinė, jos tikrosios meilės paieškos ir tragiška auka atspindi tradicinę moteriškumo sampratą, ieškanti savęs ir savo seksualinės tapatybės Auksinė – šiuolaikinę.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Lietuvos nacionalinis dramos teatras ruošiasi premjerai Didžiojoje salėje – režisieriaus Gintaro Varno „Oidipo mitui“. Didžiąją premjerą jau „apšildė“ mažoji – balandžio 9 d. Mažosios salės erdvėje buvo pristatytas Gintaro Varno mokinio, dar tebestudijuojančio režisieriaus Povilo Makausko „Laimingasis Princas“. Kai dėstytojas imasi painių ir „masyvių“ senovės graikų mitų, jo mokinys renkasi kuklią XIX a. pasaką, parašytą labai nekuklaus airių rašytojo – Oscaro Wilde’o. Kuo ši pasaka scenoje galėtų būti aktuali ir įdomi šiandienos žiūrovui?
Wilde’o pasakoje auksu ir brangakmeniais žiba miesto aikštėje iškilusi Laimingojo Princo skulptūra, o, pavyzdžiui, Vilniaus katedros pašonėje stūkso niūraus metalo Gedimino paminklas. Pasakoje Princą aplanko Kregždžiukas, o paminklai Lietuvos miestuose neatsikrato balandžių. Pasakoje daug miesto gyventojų vos suduria galą su galu ir todėl Princas jiems išdalina save – savo auksinius šarvus, savo akis-brangakmenius. O šiandienos realybėje?..
![]() | ![]() | ![]() |
„Kino pavasaris“ konkursine programa „Baltijos žvilgsnis“ iškėlė klausimą apie regiono kino tapatybę. Akivaizdu, kad ji nevienalytė kaip ir Baltijos jūros šalių gyvenimo kokybė, pavyzdžiui, Lietuva ir Danija arba Rusija ir Švedija lengviau siejamos žvelgiant į geografinį, o ne į politinį ar istorinį žemėlapį. Dauguma konkurso filmų sukurti bendradarbiaujant kelioms valstybėms, veiksmo vietų geografija išsiplečia net iki Šiaurės Korėjos, laiko juosta tęsiasi nuo 4-ojo dešimtmečio iki šiandienos. Dešimtyje skirtingų „Baltijos žvilgsnio“ filmų atsispindi skaudžios patirtys, susijusios su individualios ir istorinės praeities randais.
„Baltijos žvilgsnio“ programą sudarė trys dokumentiniai ir septyni vaidybiniai filmai, du iš jų – lietuvių kūrėjų. Tarptautinė vertinimo komisija išskyrė penkis programos filmus, o Mantą Kvedaravičių pripažino geriausiu režisieriumi už dokumentinį filmą „Mariupolis“ (Prancūzija, Lietuva, Ukraina, Vokietija, 2016). Dokumentuodamas Ukrainos Mariupolio uostamiesčio gyventojų kasdienybę karo akivaizdoje, režisierius paliečia ir svarbią mišrios tapatybės temą, kurią geriausiai atskleidžia Gegužės 9-osios paminėjimo minios konfliktas. Politinių neramumų apsuptyje didžiausią absurdą išgyvena mišrių šeimų vaikai, kurie priversti spręsti moralinę dilemą: „Ar gali, pavyzdžiui, provakarietiškų pažiūrų Ukrainos patriotas sveikinti giminaitį karo veteraną?“ Mišrios tapatybės aukų netrūksta ir tarp Lietuvos piliečių. Lėtoje filmo tėkmėje stebint herojų – žvejo, batsiuvio, muzikantų – kasdienybę, ypatingą reikšmę įgyja poetiški, „tušti“ kadrai, kuriuose fiksuojamas miesto peizažas. Būtent jie tampa erdve „čia ir dabar“ suprasti politinių konfliktų beprasmybę žmogiškųjų ryšių požiūriu.
![]() | ![]() |
Šiųmetinį „Kino pavasarį“ papildė nauja programa – Studentų filmų konkursas, savo filmus jame pristatė šeši pradedantieji lietuvių kino kūrėjai. Konkurse dalyvavo Marijos Stonytės dokumentinis filmas „Kalnai kalnai“, vaidybiniai filmai – Irmos Pužauskaitės „Rytais“, Karolio Andriulio „Paradisa“, Simonos Ruočkutės „Roneta“, Gabrielės Urbonaitės „Namo“ ir Giedrės Narušytės Boots animaciniai „Šalti šaltiniai“. Visi pristatyti filmai kalba apie skirtingus dalykus ir, kas svarbiausia, skirtingomis kalbomis.
Pradėti vis dėlto vertėtų nuo Lietuvos muzikos, teatro ir kino akademijos vaizdo režisūros magistrantės Marijos Stonytės dokumentinio filmo „Kalnai kalnai“, kuris ir tapo konkurso nugalėtoju. Režisierė fiksuoja lietuvių keliautojos Laimos Armalienės trijų dienų stovyklą Ukmergės rajone kartu su būriu jaunųjų. Čia svarbus tampa praeities ir dabarties susidūrimas: istoriniai dvarai, sena, ištuštėjusi mokykla, tapusi laikinu stovyklautojų prieglobsčiu, jaunųjų keliautojų ir į paskutinę išvyką išsiruošusios Laimos Armalienės pasaulėjautų skirtis. Šiuos du polius dažniausiai į vieną sujungia jautri priesaika kalnams, skambanti iš L. Armalienės lūpų. Filme ryškėja savita Stonytės kino kalba: mizanscenos ištęsiamos taip, kad pereina į „užkulisinį“ vaizdą – režisierė neslepia, kad žiūrime filmą, kuriame kažkas vaidina (arba nevaidina). Taip ji priartina žiūrovus prie kino kameros fiksuojamos realybės komiškumo. Šie „nereikalingi“ kadrai naikina atstumą ir žiūrovą iš stebėtojo paverčia dalyviu. Ryški „Kalnai kalnai“ nuotaikos kūrimo priemonė – kameros, kaip svetimo, persekiojančio žvilgsnio pastebėjimas, kuris, paradoksalu, filmo kadrams prideda natūralumo. Jaunieji stovyklautojai, reaguodami į įvykius fiksuojančią kamerą, savaime tampa „aktoriais“. Kalbinami ir provokuojami vaikai neperžengia žaidimo erdvės, todėl ir Stonytės filmas nestokoja žaismės bei komiškų akimirkų.
![]() | ![]() |
Įsimintiniausia mano pažintis su Mauricio Kagelio muzika įvyko Paryžiaus Georges’o Pompidou centre vykusiame jubiliejiniame Ernsto von Siemenso fondo koncerte. Iki tol jau buvau girdėjusi nemažai argentiniečio muzikos, tačiau įspūdžio kaip tąkart patirti nebuvo tekę. Humoras, teatras, muzika, kurios avangardinė kalba visiškai pateisina kompozicinę idėją, malonus estetinis įspūdis – šiais bruožais išsiskiria ne tik Paryžiuje girdėtas „Orchestrion-Straat“, bet ir visa M. Kagelio kūryba.
Todėl balandžio 9 d. Energetikos ir technikos muziejuje Lietuvos ansamblių tinklo (vadovaujamo Vykinto Baltako) pristatyto Kagelio muzikinio portreto nepaprastai laukiau, nors ir nesitikėjau. Iš pastarojo meto koncertų, kuriuose teko lankytis, šis buvo vienas meniniais įspūdžiais turtingiausių (beje, tai bendras Lietuvos ansamblių tinklo, koncertų salės „Concertgebouw“ Briugėje ir ansamblio „Het Collectief“ projektas, kurio premjera Briugėje įvyko kovo mėnesį). Gerą įspūdį renginys paliko ne tik dėl puikios muzikos, bet ir dėl atlikimo kokybės – ne taip dažnai koncerte atlikėjai sugeba sužavėti tokia įtaiga, susiklausymu, interpretacijos išbaigtumu ir charizma, be kurios turbūt joks Kagelio kūrinių atlikimas negalėtų būti vadinamas tinkamu. Drįstu teigti, jog tai lėmė muzikantų kompanijos tarptautiškumas, įgalinęs įdomų kultūrinį, temperamentų, skirtingo muzikinio girdėjimo susimaišymą, puikiai tinkantį tokiai muzikai atlikti. Bendrai atmosferai daug žavesio suteikė ir lengvai groteskiška, industrinė, pati savaime avangardinė Energetikos ir technikos muziejaus erdvė, labai praplėtusi paskutinio vakaro opuso „Mitternachtsstük“ estetinės įtakos galimybes.
![]() | ![]() | ![]() |
Ketvirtadienį Kanų kino festivalis paskelbė oficialiosios programos – konkurso ir „Ypatingo žvilgsnio“ filmus. Tarp jų daug pažįstamų ir garsių vardų, ne vieną kūrėją atrado būtent Kanai, kad ir rumunų Naujosios bangos režisierius Cristianą Mungiu ar Cristi Puiu ar ne kartą festivalyje apdovanotus brolius Dardenne’us. Festivalis vyks gegužės 11–22 d. Žiuri vadovaus George’as Milleris, pernai Kanuose parodęs „Pamišusį Maksą: įtūžio kelią“. Festivalį atidarys Woody Alleno filmas „Cafe Society“.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
„Kino pavasaris“ rodo islandų režisieriaus Grimuro Hákonarsono filmą „Avinai“. Pernai jis tapo Kanų konkursinės programos „Ypatingas žvilgsnis“ nugalėtoju, buvo nominuotas svarbiems Europos kino apdovanojimams. „Avinai“ pasakoja apie du brolius, kurie gyvena ir augina avis nedideliame kaimelyje šalia vienas kito, bet jau keturiasdešimt metų nesikalba tarpusavyje. Kai vieną dieną slėnį pasiekia pavojinga avių liga, broliai sužino, kad jas teks išskersti.
![]() | ![]() |
Šių metų festivalio šūkis - „Mūzos eina out“. Jaunieji dramaturgai tiki, jog įkvėpimas gali slypėti už kiekvieno kampo, tereikia paklaidžioti po savo miestą ir pavedžioti žiūrovus, tad festivalis džiaugiasi gausiu draugų būriu visame Vilniuje. „Dramokratija 2016“ skaitymai vyks Bukowski bare, SOHO klube, Downtown forest hostel & camping terasoje, Morning glory kavinėje, Swedbank terasoje, Profsąjungų rūmuose, ŠMC kavinėje. Pirmajame festivalyje pernai vyko verstų užsienio pjesių skaitymai. Šiais metais dramaturgai pristatys pačių rašytus kūrinius. Daugumai jų tai bus rašymo teatrui debiutas. Po kiekvieno renginio kūrėjai kvies žiūrovus į diskusijas.
![]() |
Balandžio 18 d., pirmadienį, 18 val. Lietuvos teatro sąjungoje – ypatingas aktorių šeimynos vakaras. Rusų dramos teatro aktoriai Valentina Lukjanenko, Michailas Makarovas ir jų dukra aktorė Jekaterina Makarova kviečia į bendrą kūrybos vakarą „Teatro vingiai“.
![]() |