Tai ką vis dėlto švenčiam?

Ir aš kovo 18-ąją Juozo Miltinio dramos teatre buvau, teatro 75-ojo jubiliejaus minėjime dalyvavau, politikų aptakių kalbų apie teatrą klausiausi, priblokšta bejėgio reginio scenoje kelis kartus buvau bekylanti išeiti, tik – o kur eiti?! Į aikštę prie Miltinio paminklo? Dar kartą paskaityti virš įėjimo į teatrą kabančio absurdiško, agitpropo laikus primenančio transparanto apie Savčenko? Ar į bufetą nevilties apmalšinti? Taigi likau ir toliau vykdžiau numatytą ritualą – net prie prabangaus vaišių stalo buvau nuėjusi, nors nė vienas teatro žmogus vaišintis ar taurę pakelti nepakvietė... Sutikau kelis pažįstamus, visi tik gūžčiojo pečiais ir vienas kito klausinėjo: tai ką gi mes vis dėlto švenčiam? Ir ar švęsti yra ką? Bet apie viską nuosekliai, iš pradžių atsigręžiant į netolimą, o po to – ir į tolesnę praeitį.

Ne per seniausiai į Juozo Miltinio dramos teatro vadovo vietą atėjo kur buvęs, kur nebuvęs, Europą ir Rusijos platybes apkeliavęs režisierius Linas Zaikauskas. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad dar iki išvykdamas iš Lietuvos jis pastatė porą spektaklių, apie kuriuos, beje, visai rimtai esu kadais rašiusi. Vienas jų buvo pagal lenkų dailininko, režisieriaus Tadeuszo Kantoro kūrinį, kurį tada dar jaunas pradedantis režisierius L. Zaikauskas interpretavo labai kantoriškai, neslėpdamas naudojo maištingojo lenko sceneriją, personažus, ir išėjo toks išties vertas dėmesio spektaklis, kuriame puikiai ir su malonumu vaidino Rusų dramos teatro aktoriai. Šiuo a propos tik norėjau pabrėžti, kad į minėtojo režisieriaus kūrybą žiūrėjau palankiai, ji atrodė teikianti vilčių, ieškanti savojo siūlo galo. Tad sužinojusi, kad jis, paklajojęs po margą pasaulį, pamatęs daug teatrų ir įgijęs vertingų pažinčių, grįžta į Lietuvą, į Panevėžį, į Juozo Miltinio dramos teatrą, apsidžiaugiau. Atsirado vilties, kad gal jis bus tas pasaulio judintojas ir padės dėl įvairių priežasčių griūvančiam Panevėžio teatrui atsistoti ant kojų ir atsikratyti kompleksų, kuriais jis kaip senas laivas kriauklėmis apaugęs mirksta. Ir kad šis teatras, išlindęs iš charizmatiškojo metro šešėlio, pagaliau atras savąją kryptį. Juolab kad ir naujojo vadovo planai išties sparnuoti: padaryti teatrą miestiečiams atvira kultūrine erdve, bendradarbiauti su bibliotekomis, kitais teatrais, pristatyti daug premjerų ir pasikviesti garsių užsienio režisierių, tarp kurių ir patį Krzysztofą Zanussi. Tokiais viltingais savo lūkesčiais su L. Zaikausku ir pasidalinau kartą jam paskambinusi ir jau to pokalbio metu sulaukusi kvietimo į būsimą šventę.

Jubiliejuje dalyvavo daug valdžios žmonių, tarp kurių ir premjeras Algirdas Butkevičius bei kultūros ministras Šarūnas Birutis, taip pat nemažai svečių iš Rusijos, Lenkijos, turbūt ir kitų šalių. Tik teatrologų niekas nekvietė, o ir teatro kritiko nė vieno nesutikau. O kur lieka teatras, kai mus palieka jo kūrėjai? Ar ne teatrologų darbuose, kritikų rašiniuose, užfiksuotuose prisiminimuose, kino juostose, fotografijose? Neatsitiktinai teatro fojė buvo iškabinta puiki Algimanto Aleksandravičiaus aktorių portretų paroda. Geriausia dovana visuomenei ir teatrui. Galima buvo surengti ir nedidelę knygų, kuriose rašoma apie Juozo Miltinio teatro kūrėjus, parodėlę. Tačiau pasirinktas kitoks kelias – minėti pirmąją teatro premjerą: pagal Nikolajaus Pogodino pjesę pastatyto spektaklio „Sidabrinis slėnis“. Šitoj vietoj vertėtų atsigręžti jau į kur kas gilesnę praeitį ir prisiminti, kaipgi gimė Panevėžio teatras. Jo branduolys, kaip žinoma, susibūrė dar laisvoj Lietuvoj, Kaune, kur Darbo rūmuose savo veiklą pradėjo teatro studija – demokratiška kultūrinė erdvė, kuriai vadovavo po studijų Paryžiuje į gimtinę sugrįžęs J. Miltinis. Jis jau buvo neblogai pasikaustęs, europietiškojo teatro paragavęs, subrandinęs ir savojo teatro repertuaro viziją, tačiau dar labai jauną trupę pirmiausia pradėjo auginti lietuviškais veikalais: pastatė Kazio Binkio „Atžalyną“, Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės „Pinigėlius“. Visa bėda tik, kad Kaune jis nelabai kam buvo reikalingas, todėl tuo metu daug ir kandokai rašė: apie Valstybinį teatrą, į kurį nebuvo priimtas, garsiąsias Kauno poniutes, apskritai laikinosios sostinės kultūrinį gyvenimą...

To meto teatriniai vyksmai nedaug ir miglotai aprašyti, nes Lietuvą užgriuvo didesnės bėdos: šalis buvo okupuota, atėjo nauja valdžia, skubėjusi skleisti savo ideologiją. Visų Lietuvos teatrų Kaune, Vilniuje ir Šiauliuose repertuarai diametraliai pasikeitė: juk reikėjo šlovinti naująją tėvynę. J. Miltinio padėtis buvo itin sudėtinga. 1940 m. lapkričio 18 d. jis buvo paskirtas naujai įsteigto teatro Panevėžyje vadovu. Aštri ir valdininkams nepatogi persona atsidūrė toliau nuo centro. Kita vertus, jam, studijavusiam Vakaruose, grėsė tiesus kelias į Sibirą, o čia nukrenta didžiulė dovana – teatras! Tačiau už dovaną, be abejo, reikėjo atsidėkoti ir pradėti skleisti naująją, užkariautojų, šviesą ir tiesą. Vos tik J. Miltinis kartu su savo 18 žmonių trupe, susiformavusia dar Kaune, nuvyko į Panevėžį, iškart iškilo repertuaro formavimo problema. Ji ne tik neapleido jo visą gyvenimą, bet ir tapo kūrybinę laisvę varžančia dilema, kaip amžinas murkdymasis tarp sovietinės valdžios regulų ir pašaukimo. Pirmasis jau Panevėžyje pastatytas spektaklis ir buvo tas N. Pogodino „Sidabrinis slėnis“ (1937) apie sovietinius pasieniečius, drąsiai kovojančius su iš visų pusių puolančiais priešais – ir tokio spektaklio premjerą taip iškilmingai panoro prisiminti ir paminėti dabartinis teatro vadovas. N. Pogodinas buvo tikrų tikriausias Stalino epochos dainius, daugelį savo pjesių („Kremliaus kurantai“, „Žmogus su šautuvu“ ir kt.) parašęs dar iki karo, pačiu juodžiausiu stalinmečiu; sovietmečiu Lietuvos teatruose aktoriams ne kartą yra tekę vaidinti jo leninus, stalinus, dzeržinskius. Šiandien mes valom savo aplinką nuo sovietinių reliktų, o čia kažkas ima ir taip pompastiškai švenčia minėto spektaklio jubiliejų. Tai gal ir nukeltus paminklus grąžinti? Jeigu būtų pakviestas nors vienas teatro istorikas, gal nebūtų nutylėta, kodėl J. Miltinis, ambicingas paryžietiškos teatro mokyklos auklėtinis, talentingas menininkas, buvo priverstas eiti į tokį gėdingą kompromisą su sąžine. Aukšti valstybės pareigūnai šįkart turbūt pamiršo pasidomėti, į kokį vis dėlto minėjimą yra kviečiami. Tai, kad niekas iš lipusiųjų ant scenos apie tai neturi jokio supratimo, įrodė jų tušti pasisakymai. Ypač nustebino mūsų kultūros ministras, negalėjęs suregzti jokios rišlios minties Panevėžio teatro tema. Tačiau galinčių ir norinčių apie tai pakalbėti nebuvo. Taip pat nelabai aišku, kodėl Kultūros ministerija apskritai palaimino šios fiktyvios datos minėjimą, kai knygose parašyta, jog teatras įsteigtas 1940 metų rudenį.

Tęsiant pasakojimą apie šį absurdišką renginį, eikime prie to, ką gi tokiai didelei šventei apvainikuoti L. Zaikauskas šį kartą parodė teatro scenoje. Pirmą jam esant teatro vadovu premjerą režisuoti pasikvietė buvusį parlamentarą, jau gerokai apsnūdusį ir valdžios kuluaruose nusitrynusį režisierių Julių Dautartą. Čia, tos pačios teisybės dėlei, vėl reikėtų paminėti, kad jaunystėje ir šis kūrėjas yra pastatęs visai neblogų spektaklių, kuriuos, įskaitant ir pagal tėvo Vlado Dautarto novelių romaną sukurtą spektaklį „Senojo gluosnio pasakojimai“, ir A. Čechovo „Tris seseris“, esu mačiusi ir gerai apie juos atsiliepusi. Šįkart iš politinių koridorių į teatrą sugrįžęs J. Dautartas taip pat ėmėsi novelių – Alvydo Šlepiko rinkinio „Lietaus dievas“. Kad A. Šlepikas rašo jautriai ir gražiai, niekas nepaneigs, tačiau kad horizontale einantis, vos banguojantis, poetiškas „Lietaus dievas“ – visai ne teatrinis kūrinys, taip pat vargu ar kas puls ginčytis. Mažo provincijos miestelio gyvenimą vaizduojančios novelės pasakoja apie skirtingus žmones, nelabai kas jas ir suveria ant vienos virvelės. Gal tik autoriaus jautrus žvilgsnis į vaikystę. Tačiau paties rašytojo sukurptoje pjesėje neliko nei to jautrumo, nei išgyvenimo. Tekstas skambėjo banaliai, o jauni aktoriai vaidino kaip prasti saviveiklininkai (nes geri mėgėjai yra nuoširdūs, gyvi, atviri), nuvalkiotomis klišėmis grįsdami savo veiksmus ir personažų raišką. Režisierius jiems niekuo padėti neįstengė. Nieko nėra baisiau, kaip matyti, kad profesionalus teatras tampa mėgėjiškas. Žiūrovai kankinosi, į scenos veiksmą visiškai nereagavo, gale mandagiai paplojo. Spektaklyje neblykstelėjo nė viena įsimintina, dėmesio verta scena, ir tai norom nenorom perša abejonę, kas vis dėlto yra teatras: scena ir jos turinys ar vieta parodomiesiems furšetams rinktinei publikai.

Šio blaiviu protu nesuvokiamo renginio pabaigoje, jau prie gausiai gardžiausiomis vaišėmis nukrauto stalo, fojė įvyko dar vienas – renginio rėmėjų apdovanojimo spektaklis: garsiai nuskambėjo kiekvienos įmonės ir įmonėlės vardas, visos jos apdovanotos padėkos raštais, gėlėmis, o gal ir diplomais. Taigi visko tą vakarą būta, tik nebuvo teatro. Nebuvo tikro džiaugsmo, tikro išgyvenimo, tikro dėkingumo.

Užrašė Agnė Pulokaitė