Teatras be teatro, arba Juozo Miltinio dramos teatre apsilankius
Ir aš kovo 18-ąją Juozo Miltinio dramos teatre buvau, teatro 75-ojo jubiliejaus minėjime dalyvavau, politikų aptakių kalbų apie teatrą klausiausi, priblokšta bejėgio reginio scenoje kelis kartus buvau bekylanti išeiti, tik – o kur eiti?! Į aikštę prie Miltinio paminklo? Dar kartą paskaityti virš įėjimo į teatrą kabančio absurdiško, agitpropo laikus primenančio transparanto apie Savčenko? Ar į bufetą nevilties apmalšinti? Taigi likau ir toliau vykdžiau numatytą ritualą – net prie prabangaus vaišių stalo buvau nuėjusi, nors nė vienas teatro žmogus vaišintis ar taurę pakelti nepakvietė... Sutikau kelis pažįstamus, visi tik gūžčiojo pečiais ir vienas kito klausinėjo: tai ką gi mes vis dėlto švenčiam? Ir ar švęsti yra ką? Bet apie viską nuosekliai, iš pradžių atsigręžiant į netolimą, o po to – ir į tolesnę praeitį.