Sugrįžtantis paveldas

Istorijos peripetijų ir laiko tėkmės tandemas dažnai būna negailestingas. Taip nutiko, kad XIX a. antroje pusėje Lazdijuose gimęs virtuozas, nuo mažumos žavėjęs Varšuvos, Peterburgo, vėliau Berlyno, kitų Europos miestų klausytojus, o galiausiai tapęs žinomu Los Andželo menininku, smuikininkas ir kompozitorius Josephas Achronas (1886–1943) Lietuvoje yra praktiškai nežinomas. Tai vienas iš daugelio atvejų, ypač palietusių litvakų kilmės menininkus ir mokslininkus. Emigrantai litvakai, išsivežę su savimi svarbiausias išugdytas savybes – darbštumą, žinių troškimą, didelį norą ir siekį mokytis, tolimose plačių galimybių žemėse tapo pasauliniais vardais dailės, muzikos, fotografijos, mokslinių išradimų srityse. Tais pačiais 1886 metais, ir net tą patį gegužės mėnesį, Lazdijuose, smuikininko ir kantoriaus mėgėjo šeimoje gimė būsimasis smuikininkas virtuozas Josephas Achronas, o Seredžiuje, rabino šeimoje – Asa Yoelsonas, tapęs Al Jolsonu – Brodvėjaus ir Holivudo superžvaigžde, JAV estrados artistu, aktoriumi, dainininku. Juos abu, kaip ir 1901 m. Vilniuje gimusį Jaschą Heifetzą, gyvenimas, laimė, išvedė iš Lietuvos ir Europos, kur žydų bendruomenė vėliau, Hitleriui Vokietijoje atėjus į valdžią, buvo pasmerkta sunaikinimui. Šie trys virtuozai, kiekvienas savaip, įsitvirtino JAV ir paliko ryškų pėdsaką muzikos istorijoje. Beje, jaunesnysis Achrono brolis Izidoris Achronas, pianistas ir kompozitorius, daugiau nei 10 metų buvo Jaschos Heifetzo akompaniatorius.

Kaip kompozitorius, Achronas pradėjo savo kūrybinį kelią Sankt Peterburge (studijavo Leopoldo Auerio smuiko klasėje ir Anatolijaus Liadovo kompozicijos klasėje, vėliau kompozicijos mokėsi pas kitą litvaką Maksimilijaną Šteinbergą), kurdamas įvairias kamerines pjeses, dažniausiai smuikui ir fortepijonui, vėliau atsirado kūrinių styginių kvartetui, balsui ir fortepijonui. Achrono „Hebrajiškoji melodija“, op. 33 (1911), buvo pirmasis kompozitoriaus kūrinys žydiška tema, sukurtas jam įsitraukus į Žydų liaudies muzikos draugijos gretas ir ėmus gilintis į žydų muzikinės tradicijos teoriją ir praktiką. Dažnai atliekama Heifetzo, „Hebrajiškoji melodija“ labai išpopuliarėjo, ir šiandien vis dar yra pasaulio smuikininkų repertuare.

1924 m. kelionė į Palestiną paliko ryškų pėdsaką tolesnėje Achrono kūryboje – būtent Palestinoje jis pirmąkart išgirdo įvairias senąsias žydiškas dermes, susipažino su liturginės žydų muzikos specifika, kurią vėliau siekė atspindėti savo vokaliniuose ir instrumentiniuose kūriniuose. 1925 m. emigravęs į JAV, Niujorką, Achronas sukūrė Pirmąjį koncertą smuikui ir orkestrui, op. 60 (tikėtina, kad žydiškos kantiliacijos dvasia alsuojantį kūrinį įkvėpė būtent kelionė į Palestiną), taip pat muziką šabo apeigoms reformuotoje sinagogoje. 1934 m. Achronas apsigyveno Los Andžele, kur tuo metu buvo susibūrusi emigrantų kompozitorių, atlikėjų, rašytojų bendruomenė – joje aktyviai reiškėsi tokie menininkai kaip Mario Castelnuovo-Tedesco, Arnoldas Schönbergas, Igoris Stravinskis, Jascha Heifetzas, Gregoras Piatigorskis, Thomas Mannas ir kiti. Kaip daugelis kitų kompozitorių emigrantų, Achronas kūrė muziką kino filmams, nors jam tai didelės sėkmės neatnešė. Tęsė smuikininko karjerą, su Los Andželo filharmonijos orkestru atliko savo Antrąjį ir Trečiąjį koncertus smuikui (Trečiasis koncertas buvo parašytas Heifetzo užsakymu).

Achronas, intensyviai ieškojęs savo santykio su žydiškumu, jį atspindėjo ir instrumentiniais, ir vokaliniais, ir pasaulietiniais, ir religiniais kūriniais, jis siekė sukurti nacionalinę profesionaliąją žydų muziką. Daugumą jo kūrinių persmelkia žydiškoji tema, išraiškingas jos charakteris, intonacijos, religinės muzikos tradicijos, literatūriniai personažai. Dėl nuolatinių muzikinės kalbos ir stiliaus ieškojimų Achrono muzikinė kalba nuolat kito nuo romantinės, impresionistinės iki atonaliosios. Achrono draugas Schönbergas yra pasakęs, kad Achronas yra vienas labiausiai neįvertintų XX a. kompozitorių. Anot muzikos istoriko Alberto Weisserio, „Achrono muzika atsidūrė tarp dviejų polių – specifinės žydiškos auditorijos ir bendrosios publikos, todėl nė viena iš šių publikų jo deramai negalėjo priimti“.

Prieš keletą metų Vilniuje, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centro salėje, pirmą kartą nuskambėjo populiariausias Achrono kūrinys „Hebrajiškoji melodija“, o praėjusį šeštadienį, balandžio 9 d., Nacionalinėje filharmonijoje Achronas 130-ųjų gimimo metinių proga „sugrįžo“ simfoniniu kūriniu – Pirmuoju koncertu smuikui ir orkestrui, op. 60, dedikuotu J. Heifetzui. Už šį istorinę atmintį sugrąžinantį atlikimą esame dėkingi smuikininkei, tarptautinių konkursų laureatei, LMTA docentei Rūtai Lipinaitytei, Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas) bei su įvairiais Europos orkestrais koncertuojančiam dirigentui iš Serbijos Aleksandrui Markovićiui, kuris ryžtingai vedė orkestrą per sudėtingą, senosiomis biblinėmis dermėmis ir politonalumu alsuojančią kūrinio partitūrą.

60-asis opusas (jo premjerą kadaise atliko pats Achronas su Bostono simfoniniu orkestru, diriguojant Sergejui Kusevickiui) ženklina kompozitoriaus kūrybinę patirtį ir atspindi intensyvias savitumo paieškas. Kadangi Achronas pats buvo smuikininkas virtuozas, kūrinys labai sudėtingas. Koncerto I dalies struktūros pagrindas – penkiolika biblinės kantiliacijos motyvų, kuriais Šventojo Rašto Raudų knyga rečituojama sinagogose, tad Koncerto virtuoziškumas yra labiau kontempliacinis. Kantiliacijos motyvai ir nulemia meditatyvų, graudulingą pirmosios Koncerto dalies pobūdį. Kontrastinga, energingesnė, labiau akcentinės ritmikos antroji Koncerto dalis pagrįsta dviem Jemeno žydų liaudies dainomis (kadaise Jemenas garsėjo didele ir gilias tradicijas išlaikiusia žydų bendruomene). Smuiko partijoje jaučiama improvizaciškumo, irgi būdingo liturginei žydų muzikai, dvasia. Kūrinio nėra lengva klausyti, tai iššūkis ir publikai, ir atlikėjams, todėl suprantama, kodėl šio veikalo atlikimo imamasi retai. R. Lipinaitytė garbingai susitvarkė su iškeltais tikslais ir sunkumais, atskleisdama subtilų kūrinio rečitatyvinį melodingumą. Išlaikydamas ir intonavimo kokybę, ir emocinį intensyvumą, jos smuikas perteikė ir bravūrišką žaižaravimą, ir mąslią raudą, ir šokį.

Bisui R. Lipinaitytė ir orkestras jautriai, subtiliai pagriežė Johno Williamso „Melodiją“ iš filmo „Šindlerio sąrašas“, tuo tarsi simboliškai primindami, kodėl ne tik Achronas, bet ir kiti garsūs litvakai menininkai tik dabar sugrįžta Lietuvos kultūrinio gyvenimo atmintin.

Antrojoje koncerto dalyje skambėjo Richardo Strausso simfoninė poema „Didvyrio gyvenimas“ (1898) – labai išraiškingas, sudėtingas kūrinys, ir iš atlikėjų, ir iš klausytojų reikalaujantis daug abipusių emocinių jėgų (sudėtingą smuiko solo partiją sėkmingai atliko orkestro koncertmeisteris Algimantas Peseckas). Šios poemos atlikimas sukėlė keleriopus jausmus. Be abejo, sugriežti tokią įvairiausių spalvų, emocijų ir pobalsių prisodrintą kompoziciją yra sveikintinas žingsnis. Kita vertus, imdamasis atlikti tokį dideliam orkestrui parašytą kūrinį tam nepritaikytoje Vilniaus filharmonijos scenoje, orkestras ir save, ir klausytojus tarsi pasmerkia savotiškoms kančioms. Orkestras vos telpa scenoje, o garsas netelpa salėje, jam ankšta, ir dėl to stinga komforto. Poema turi išsilieti įvairiausiomis spalvomis, kontrastingomis emocijomis, galinga orkestruote, subtiliais leitmotyvais, o viso to ir nebuvo įmanoma pilnavertiškai pajausti. Be abejo, orkestro muzikantai stengėsi dirbti iš visų jėgų, bet vis dėlto muzika neatvėrė savo sielos, nedidelė erdvė blokavo garsą, jis liko ganėtinai plokščias, tad orkestrui, vedamam kad ir energingo dirigento, buvo sudėtinga tapti kūrinio minties komunikatoriumi.

Šešių dalių poema pagrįsta kontrastų principu. Itin svarbi ryžtinga pradžia, Didvyrio tema, duodanti toną ir charakterį visai poemai. Po energingos pirmosios seka visai kitokia antra dalis – „Didvyrio priešininkai“ piešiami chromatizmais, niūriomis žemų varinių spalvomis. Bene pati rafinuočiausia, slėpiningiausia yra trečia dalis „Didvyrio bendražygė“ (manoma, kad čia kompozitorius nupiešė savo žmonos muzikinį portretą), joje smuiko kadencija nuolatinio dialogo principu kaitaliojasi su žemų styginių, medinių ir varinių unisonu. Šioje dalyje ir solistui, ir orkestrui reikia pasistengti, kad intriguotų ir išlaikytų klausytojų dėmesį. Dalis baigiasi išplėtota, nepaprastai jausminga, tiesiog ekstaziška meilės scena – deja, tokios scenos negalėjome pajusti... Viena netikėčiausių, groteskiška ir fantazijos kupina Ketvirtoji poemos dalis „Didvyris mūšyje“ glumino Strausso laikų kritikus savo keistumu, buvo kaltinta „padrikumu, rėksmingumu, kaprizingumu ir kakofonija“. Paradoksalu, bet ši dalis tapo ir savotišku paties kūrinio „mūšiu“ su jo atlikimui nepritaikyta erdve, ir atlikėjų „mūšiu“ su sudėtingomis darbo sąlygomis ir siekiu iš paskutiniųjų nepasiduoti. Dalies pabaigoje grįžta pirmosios dalies Didvyrio tema – gal tai geras ženklas ir mūsų sostinei, vis dėlto vieną dieną turėsiančiai erdvią, pasaulinius standartus atitinkančią, Mahlerio, Wagnerio, Strausso kūrinių atlikimui pritaikytą salę?