Bolonijos vaikų knygų mugės metu šio miesto Meno ir istorijos bibliotekoje (Biblioteca dʼArte e di Storia di San Giorgio in Poggiale) balandžio 6–29 d. veikė dailininko Kęstučio Kasparavičiaus retrospektyvinė paroda „Dirigentas su teptuku“, pristatanti 30 jo kūrybos metų, apie 100 iliustracijų ir knygų. Parodą surengė Lietuvos kultūros institutas, bendradarbiaudamas su Lietuvos kultūros atašė Italijoje Julija Reklaite.
Bolonija yra ypatinga iliustruotojo biografijos erdvė: čia jis buvo įvertintas garbingu UNICEF diplomu „Illustrator of the Year“ (1994), apdovanotas „Award for Excellence“ (2003), net 13 kartų jo iliustracijos buvo atrinktos į kasmetinę konkursinę iliustruotojų parodą („Illustrators Exhibition“). Bolonijos bibliotekoje įrengti stendai leido parodos lankytojams iš arti apžiūrėti kiekvieną Kęstučio Kasparavičiaus kūrinių detalę, pakeliauti visais piešinių ir vaizduotės labirintais, praeiti pro visas duris, pažiūrėti į visus langus...
![]() | ![]() |
Sekmadienio vakarą į 69-ojo Kanų kino festivalio uždarymą susirinkusi puošni publika, ko gero, liko apstulbinta žiuri, kuriam vadovavo australų režisierius George’as Milleris, sprendimo. Kartu su kadaise savo atrastu aktoriumi Melu Gibsonu, „Pašėlusio Makso“ autorius „Auksinę palmės šakelę“ įteikė britų režisieriui Kenui Loachui, sukūrusiam filmą „Aš, Danielis Bleikas“ („I, Daniel Blake“). Padėkos kalboje Loachas ne tik dėkojo festivaliui, saugančiam autorinio kino tradiciją, bet ir smerkė Europą valdančius neoliberalus, atvedusius Europą, pasak jo, prie paskutinės ribos. Jis sakė, kad savo filmu nori suteikti vilties. Loachas tapo devintuoju režisieriumi, dukart gavusiu „Auksinę palmės šakelę“, jo filmai dažnai rodyti Kanuose.
Šiųmečio žiuri sprendimą plačiau straipsnyje pakomentuos Aistė Račaitytė. Trumpai apie kitus Kanų laureatus. Antru pagal svarbą Didžiuoju prizu apdovanotas kanadiečio Xavier Dolano filmas „Tai tik pasaulio pabaiga“ („Just la fin du monde“). Prizą už geriausią režisūrą pasidalijo rumunų režisierius Cristianas Mungiu už filmą „Bakalauras“ („Bacalaureat“) ir prancūzų režisierius Olivier Assayasas už filmą „Asmeninė pirkėja“ („Personal Shopper“). Prizu už geriausią scenarijų apdovanotas Irano režisierius Asgharas Farhadi už filmą „Klientas“ („Forushande“). Žiuri prizas įteiktas Andrea Arnold už filmą „Amerikietiškas medus“ („American Honey“). Tai pirmasis britų režisierės filmas, kurtas JAV. Prizu už geriausią moters vaidmenį įvertinta Filipinų aktorė Jaclyn Jose už vaidmenį režisieriaus Brillante Mendozos filme „Ma’Rosa“. Už geriausią vyro vaidmenį apdovanotas Shahabas Hosseini, suvaidinęs Farhadi filme „Klientas“.
![]() | ![]() | ![]() |
Jau ne kartą įsitikinau, kad parodų erdvės pačios atranda savo autorius. Jų tiek daug (autorių), o erdvių tiek mažai, kad galimybė susitapatinti išsiskleidžia tik įsikišus Dievo pirštui. O nenumatytos aplinkybės (tarkim, tą dieną ties durimis nukritęs gabalas pastogės tinko ar staiga dingusi elektra rūsyje) tik dar labiau sustiprina mistinę sutapimų įtaigą ir pirštu (tiesiogine prasme) nurodo kryptį, kuria reikėtų judėti paveikslų sekos trajektorija. Juolab – sekos čia veik nėra. Veidai, netikėtai „užpuolantys“ menką Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus kvadratūrą, įbeda savo reginčias nereginčias akiduobes į Tavo kiek sutrikusio žvilgsnio rainelę, staiga išsiplėtusią ne nuo šviesos, bet nuo oro stygiaus. Esi pagautas veidų minios, apsuptas iš visų patalpos kerčių savo tiesmukišku, neginčijamu teisumu. Nors veidai beveik neegzistuojantys – jų akys (ar Kristaus, ar žmogaus) nematomos, kartais užmerktos, netgi paslėptos kaukėse arba išskaptuotos medyje. Tos, kurios vaizduoja praregėjimą (arba siaubingą tiesą), „išlenda“ drobėse kaip lemputės (ne kaip žvaigždės danguje), nes joms, toms žiebiančioms akims, priklauso surikti. (Burnos čia beveik nedalyvauja.) Grasiausios ir garsiausios tos, kurių nesimato, kurias jauti ta klasikine „žvilgsnio į nugarą“ energija, būdinga Eglės „aukso fondo“ energetikai, kartkartėmis iškišančiai savo geluonį, nesvarbu, kuriuo periodu atsirado pasaulyje – ar „koją susilaužius“, ar „sveikai sielai“ laikinai apleidus kūną... Todėl gaivalinga Eglės dvasia, vos atgavusi jėgas, išmeta savo ugnikalnio liepsnas tiesiog ten, kur nukris. Jos pataiko nukristi – nes nėra tos vietos, kur lavos išsiveržimo pėdsakai liktų nepastebėti. Kaunas ne per toli skeveldroms nubirti, ir tas tikrasis, nupaišytas drobėje šv. Jono pirštas vertikalia antena praduria slogias akmenines lubas, nuo kurių (kaip sakiau) antrą po atidarymo dieną nukrinta stogo karnizas, pirmajam pavasario perkūnui galingai sugriaudėjus… Beje, tiesiog tobulai iliustruodamas parodos pavadinimą „AŠ ATEINU“.
![]() | ![]() | ![]() |
Gegužės vidurys man visuomet buvo kupinas ilgesio. Iš toli sklaidant internetinius puslapius ir pirmąsias Kanų kino festivalio recenzijas, suimdavo lengvas jauduliukas, nes kažkur ten, žydrojoje Provanso pakrantėje, rodomi svarbiausi svarbiausių režisierių filmai nors ir didelei, bet išskirtinei žurnalistų, įvairių kino žmonių publikai, prie kurių prisijungia tik įvairūs žvaigždžių medžiotojai. Keliomis savaitėmis anksčiau pasirodžiusi festivalio programa turi beveik šventą įvaizdį: festivalių veidą kuria neišvengiama atrankos matematika – daugiau filmų – tai ir daugiau kompromisinių sprendimų. Kai jų mažiau, akivaizdūs griežtos atrankos vaisiai :Kanuose tik 120, iš jų geras trečdalis – kino klasika ir filmai apie kiną.
Beveik visi pagrindinėje konkursinėje programoje matyti filmai turi stiprų autoriaus balsą, net paprasčiausią temą ar idėją pakylėjantį į svarbaus ir įtaigaus kūrinio lygmenį. Kol kas nuvylė tik Olivier Assayaso siaubo filmas „Asmeninė pirkėja“ („Personal Shopper“), kuriame iš ankstesnio režisieriaus filmo „Zils Marijos debesys“ atkeliavo tas pats asmeninės asistentės personažas ir net aktorė (Kristen Stewart). Morina dirba Paryžiuje modelio asistente, laukdama prieš tris mėnesius mirusio brolio dvynio ženklo iš anapus. Rodos, konkursinėje programoje pasirodęs žanrinis filmas turėtų pasiūlyti kažką daugiau, tačiau nei filmas, nei pagrindinė veikėja nepasižymi gelme, o skaitmeninės šmėklos atrodo tiesiog juokingai.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Išskleidi tamsoje visokius jutiklius, iškiši sraigės ragelius ir gaudai: garsus, atsimušančius į tamsoje skendinčias tolimas sienas; drėgmės, rūdžių kvapą; praeinančių kūnų šilumą ir viską suvystančią drėgmę. Nors dabar vysto tik radikalios ekologinės doktrinos besilaikantys tėvai, šie audinio kvadratiniai metrai klestėjo užimdami visus šeimos emaliuotus dubenis bei vonias, užplūsdavo virtuves su palubėse nutiestomis virvėmis, jie gyveno tais laikais, kai ir buvo sukurta ši ertmė, po kurią vaikštome. „Darbai eksponuojami erdvėje, kuri kadaise buvo naujo, ambicingo projekto – modernios 1912–1916 m. įrengtos vandentiekio sistemos Vilniuje, dalis, – rašoma anotacijoje. – Tai buvo nematoma požeminė miesto struktūra, neabejotinai padariusi įtaką miesto kasdienybei.“
Bet pirminis naujo, dar neištepto audinio baltumas, jo plokštuma yra pats didžiausias kontrastas šiai tamsos talpai. Šviečianti baltumu ekrano plokštuma taip pat yra maksimalus kontrastas. Kuris – negatyvas, o kuris tik antrinis – pozityvas, dar sunku pasakyti lipant keistais ore pakabintais metalo laiptais, kur batų girgždėjimas, čiūžtelėjimas tuoj sklinda į visas puses aitriu garsu, sustiprintu aido. Laiptai – centras, padengtas rūdimis, kaip ir grindys. Rūdys drėgnos ir limpa prie batų, jos laisvos, lyg kokie cheminiai radikalai, neprisikabinę prie šiek tiek matomų, bet daugiau numanomų paviršių. Prie šių paviršių neprisikabinę ir meno kūriniai, tik keletas jų tvirtai stovi ant žemės, lyg patys būtų iš metalo ir rūdžių sulipdyti totemai.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Kelias dienas karaliavęs susikompromitavusių liberalų vadas labiau primena klouną nei politiką. Kartu su kitu liberalu – Vilniaus meru – jie galėtų pakeisti „Dviračio šou“ peliukus. Lietuvių politikai nuolat įrodinėja, kad tikrovė vis dar gali būti groteskiškesnė už humoristo fantaziją. Matyt, tai, kad vis daugiau rinkėjų patiki tokiais personažais, yra kaina, kurią mokame už teisę būti vartotojais.
Martino Scorsese’s „Volstryto vilko“ (LRT, 26 d. 22 val.) personažas – taip pat realus žmogus, sugebantis įtikinti daugybę žmonių atiduoti jam savo pinigus. Filmas sukurtas pagal Jordano Belforto autobiografinę knygą. Įtikinėjimo dovana sukrovė Belfortui bei jo pusgalviams draugeliams milijonus. Tačiau „Volstryto vilkas“ – tai dar vienas režisieriaus pasakojimas apie Ameriką, jos šaknis ir mitus.
![]() | ![]() | ![]() |
Kadangi užimamos pareigos lyg ir neleistų kvestionuoti tam tikrų vidinių institucinių dalykų (dirbu toje pačioje Vilniaus dailės akademijoje ir netgi turėjau šiokių tokių sąsajų su parodos rengimu), teksto pavadinimą turėčiau įvertinti savikritiškai. Tarsi pjautum šaką, ant kurios pats sėdi. Taigi – lyg ir nekorektiška klausti, ar meno doktorantų paroda toje pačioje Akademijoje yra reikalinga. Turbūt dar amoralesnis dalykas būtų suabejoti pačios meno doktorantūros reikalingumu... Bet esu tarp tų konservatyvių (o gal atvirkščiai?) skeptikų, kurie sako, jog poezijos neįmanoma išmokti universitete. Taip, galima perprasti eilėdaros principus, sintaksės ir lingvistikos dėsnius, bet tam tikrų vidinių eiliavimo dalykų, jeigu jie neduoti mūzų ar kokio nors Apolono, neįmanoma suvokti. Pamenu, kad viename pokalbyje tai labai aiškiai suformulavo Sigitas Geda tardamas, jog universitetuose poetai imasi žinių kaip žaliavos tolimesnei ar jau egzistuojančiai savo kūrybai (panašiai vienas ryškiausių XX a. lietuvių lyrikų – Jonas Kossu-Aleksandravičius – apsigynė disertaciją tema „Evangelijos tekstų vertimų į senąją provansalų kalbą lingvistiniai etiudai“ ne tam, kad taptų akademiku, o kad kurtų poeziją). Taip yra ir su menais. Ypač su šiuolaikiniais. Aišku, galėčiau ir gal net privalėčiau nesikišti į šį keblų klausimą, nes nesu pedagogas, tačiau kartkartėmis tokios abejonės iškyla.
Gegužės 9-ąją pasklido liūdna žinia – mirė dailininkas, ilgametis Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos vadovas, mokytojas Juozapas Miliūnas. Visi, artimiau pažinoję dailininką, o ypač – šios mokyklos darbuotojai, nusiminėme ir sutrikome – nejau apie šį gerbiamą, taurų ir šiltą žmogų nuo šiol turėsime kalbėti būtuoju laiku? Juk ką tik, dar prieš keletą mėnesių, mokykloje su juo kone kasdien labindavomės, šnekučiavomės. Buvo taip įprasta matyti Juozapą, besiruošiantį eilinei tapybos ar kompozicijos pamokai, dėliojantį molbertus, kėdes, ruošiantį natiurmortą... Nors ir sulaukęs garbaus amžiaus, dailininkas išliko visai toks pat, kaip ir anais laikais, kai vadovavo mokyklai – didelis, galingo stoto vyras, įtaigaus balso, nepamirštamos, jaukios kalbėjimo manieros, išlaikęs šviesią galvą, puikų humoro jausmą, atviras, atidus, rūpestingas ir geras.
Banali, tačiau skaudi tiesa, su kuria susiduriame netekę kažko brangaus – mūsų kasdienybė, įprasti ritualai, kurie, rodos, tęsis amžinai, iš tiesų tėra trumpa ir neįkainojama laiko atkarpa. Visa neišvengiamai baigiasi. Suėmė apmaudas, kad savo pirmojo tapybos ir kompozicijos mokytojo, kurio globėjišką ranką, palaikymą jutau ne tik besimokydama šioje mokykloje, bet ir gerokai vėliau, studijų Vilniaus dailės akademijoje metais, taip pat – pradėjusi dirbti mokykloje, taip niekada giliau ir nepakalbinau. Tiesa, kalbėdavomės dažnai ir daug: ir apie mokyklą, ir apie mokinius, kartais – tiesiog apie šį bei tą. Ne sykį esu mačiusi dešimtis dailininko paveikslų, teko rašyti apie jo kūrybos parodas. J. Miliūnas yra nemažai papasakojęs apie savo kolegas, kurių taip pat jau nebėra – apie Vytautą Šerį, Mariją Teresę Rožanskaitę, Igorį Piekurą, Vincą Kisarauską ir kitus. Tačiau juk besistengdama surankioti ano laiko nuotrupas galėjau kur kas daugiau pakamantinėti apie ilgą ir turtingą paties dailininko gyvenimą...
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Ne paslaptis, kad nuo tada, kai režisierius Jonas Vaitkus atėjo į Lietuvos rusų dramos teatrą, jis atgijo ir tapo lankomas ne tik „vietinės“, bet ir platesnės publikos. Nors pora paskutinių sezonų ir nebebuvo tokie ryškūs kaip pirmieji, LRDT, palyginti su kitų Baltijos šalių rusų dramos teatrais, sugeba išsilaikyti bendrame kultūros kontekste, būdamas atviras ne tik rusakalbiam žiūrovui.
Atgijęs LRDT ėmė kviestis ir jaunus režisierius. Vienas ryškiausių, iki šiol besitęsiančių bendradarbiavimų, – šiame teatre kuriami Olgos Lapinos spektakliai. Kurį laiką savo kūrybą sutelkusi į teatrą vaikams, praėjusiais metais pristačiusi kūrinį suaugusiems – „Rusiškas sąsiuvinis“, šio sezono pabaigoje O. Lapina nusprendė vėl kviesti vyresnius žiūrovus. Teatriniame žaidime „Kodas: HAMLET“ rasime viską, kas, bent mano nuomone, atspindi pačios režisierės požiūrį į teatrą kaip erdvę, kurioje svarbus ne tik intelektas, profesionalumas, rimtis, bet ir lengvumas bei žaismė, leidžiantys juoktis, žavėtis ir išlaikyti sąmoningą, o kartais ir vaikišką žvilgsnį.
![]() | ![]() |
Tapti muzikantu nusprendžiau tikrai ne iš karto, kaip ir daugelis kitų muzikų. Kai baigiau aštuonias klases, nutariau pamėginti stoti į medicinos mokyklą. Nuėjęs ten su prašymu, sužinojau, kad šiuo metu priima tik į medicinos seseles. Tais laikais „medicinos broliukai“ nebuvo madingi. Bet labai norėjau būti medikas. Jau nuo vaikystės, kai žaisdavome įvairius žaidimus, aš būdavau gydytojas arba mokytojas, visada vadovaudavau. Visada labai gerai mokiausi, bet vidurinę mokyklą palikti buvau tvirtai apsisprendęs, tad, atsisakęs medicinos, pagalvojau, kad stosiu į pradinių klasių ugdymą. Be to, lankiau Panevėžio Jono Švedo muzikos mokyklą, kurioje ir įvyko lūžis. Anksčiau buvau dainavęs ansambliuose, choruose, privačiai mokiausi groti akordeonu, tad nuo muzikos nebuvau toli. Pamačiusi, kad man neblogai sekasi, mama pasakė, kad turėčiau stoti į choro dirigavimą. Nors tuo metu tikrai negalvojau būti muzikantu, sutikau. Stojamiesiems egzaminams pasiruošiau savarankiškai, uoliai mokiausi, studijavau įvairius pradžiamokslius ir įstojau.
Pabaigęs mokslus norėjau būti muzikos mokytoju, o ne choro dirigentu. Kai mano mokytoja sužinojo, kad noriu studijuoti Klaipėdoje, pasakė – jokiu būdu, tavo kelias tik į Vilnių! Sėkmingai išlaikiau stojamuosius egzaminus į Vilniaus konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija, – red. past.) choro dirigavimo specialybę. Man, jaunuoliui iš Panevėžio, reikėjo stipriai temptis, šeštą valandą ryte jau stovėdavau prie akademijos, nusiteikęs groti. Kuo toliau, tuo labiau man patiko choro dirigavimas. Jau pirmame kurse mane pakvietė dirbti čia, Edukologijos universitete, šokių ansamblyje „Šviesa“. Turėjau choro grupę parengti festivaliui „Gaudeamus“. Kai buvau antrame kurse, iš universiteto atėjo choro „Ave vita“ vadovė Margarita Gedvilaitė, ieškojo chormeisterio. Kuratorius Zigmas Venckus iškart pasiūlė mane. Jų dėka aš pradėjau dirbti universitete, o su choru dirbu nuo antro studijų kurso iki pat dabar, jau 25-erius metus.
![]() |