Vandens ir nakties sąjunga

Išskleidi tamsoje visokius jutiklius, iškiši sraigės ragelius ir gaudai: garsus, atsimušančius į tamsoje skendinčias tolimas sienas; drėgmės, rūdžių kvapą; praeinančių kūnų šilumą ir viską suvystančią drėgmę. Nors dabar vysto tik radikalios ekologinės doktrinos besilaikantys tėvai, šie audinio kvadratiniai metrai klestėjo užimdami visus šeimos emaliuotus dubenis bei vonias, užplūsdavo virtuves su palubėse nutiestomis virvėmis, jie gyveno tais laikais, kai ir buvo sukurta ši ertmė, po kurią vaikštome. „Darbai eksponuojami erdvėje, kuri kadaise buvo naujo, ambicingo projekto – modernios 1912–1916 m. įrengtos vandentiekio sistemos Vilniuje, dalis, – rašoma anotacijoje. –  Tai buvo nematoma požeminė miesto struktūra, neabejotinai padariusi įtaką miesto kasdienybei.“

Bet pirminis naujo, dar neištepto audinio baltumas, jo plokštuma yra pats didžiausias kontrastas šiai tamsos talpai. Šviečianti baltumu ekrano plokštuma taip pat yra maksimalus kontrastas. Kuris – negatyvas, o kuris tik antrinis – pozityvas, dar sunku pasakyti lipant keistais ore pakabintais metalo laiptais, kur batų girgždėjimas, čiūžtelėjimas tuoj sklinda į visas puses aitriu garsu, sustiprintu aido. Laiptai – centras, padengtas rūdimis, kaip ir grindys. Rūdys drėgnos ir limpa prie batų, jos laisvos, lyg kokie cheminiai radikalai, neprisikabinę prie šiek tiek matomų, bet daugiau numanomų paviršių. Prie šių paviršių neprisikabinę ir meno kūriniai, tik keletas jų tvirtai stovi ant žemės, lyg patys būtų iš metalo ir rūdžių sulipdyti totemai.

– Kokiam dievui atstovaujate? – klausiu nedrąsiai, nes net šnabždesiai čia dauginasi, kartojami tuštumos, kurią kadaise buvo užpildęs vanduo. Vandenvietė. Žinojau, kad tušti kambariai, erdvės, laukiančios savo daiktų, aidi. Alkis, trūkumas viską iškreipia, padidina.

– „Parodų eksponatai byloja apie daugybę ritualinių praktikų, – atsako Roberto Narkaus totemai kuratorių Eglės Mikalajūnės ir Samiro M’kadmi žodžiais. – Šios praktikos yra kvestionuojamos, interpretuojamos, ardomos, modifikuojamos, tampa fikcijų dalimi.“

Šie žodžiai užtveria kelią labiau nei totemai, tie būtų linkę ne „siūlyti naujomis akimis pažvelgti į praeities ritualus“, kuriuos vos gali užčiuopti įtempęs visas intelekto pastangas, o jausti, kaip visa galia skleidžiasi ši ertmė, alsuojanti tankia, per laiką supresuota vėsa, buvusiu telkšojimu tamsoje, jos minkštumu. Narkaus „Atlanto bienalės: nepasakotos sagos“ idėja – lyg vandens dvasia –drakonas, šios vietos dvasia, žvanginančiais metalo žvynais, apėjusiu rūdimis liemeniu kylanti nuo surūdijusio dugno. Traukinys iš Nostradamo pranašystės. Kuris, „kaip ir Ikaras, pakilęs nuo saulės nusvilo sparnus“. Jis „pasmerktas sudužti ir atverti žemėje vartus į pragarą“.

Kas pusvalandį skardiniais garsais per erdvę keliauja šiandieniai nomadai – archeologai. Tanya Busse tiria praeityje (1974–1978 ir 2011–2014 m.) Kuršių nerijoje vykusius archeologinius kasinėjimus. „Tarp betoninių saugyklos sienų girdimas archeo-akustinis garso fragmentas – ne tik radijo programa, bet ir aidas iš praeityje nugrimzdusio Naglių miestelio.“ Kuratorės dar bando įteigti, kad menininkė „naudoja radiją kaip ritualinį kasdienybės reiškinį“, bet tam nepajėgiu įsijungti formaliosios vaizduotės.

Materialioji vaizduotė triumfuoja, džiūgauja juslės, įsukamos į dar vieną verpetą – tai Kristin Tårnesvik kvapai. „Sielai, sutariančiai su savimi pačia, atrodo, jog vanduo ir naktis dvelkia vienu aromatu; rodos, kad drėgnas šešėlis dvelkia dvilype vėsa. Vandens kvapai ne taip gerai jaučiami kaip nakties“, – sako Gastonas Bachelard’as panardindamas mus į savo „Sudėtinius vandenis“. O kvapai tūno ant nedidelio postamento stiklinėse talpose, ištraukęs stiklo kamštį, gali užuosti pažįstamus skysčius – surūgę kopūstai, kava, obuoliai. Turbūt obuoliai – etiketė nukritusi. Vaizduotė pripiešia mano draugės mamos gaminamą vyšnių vyną, nes tokiame pat butelyje. O jų sodas su žagarvyšnėm visai greta kapinių. Per tamsu, todėl nepriversite manęs skaityti smulkiu šriftu atspausdinto teksto, bet aiškiai matau pavadinimą: „Laikas tarp gyvenimo ir mirties“ („Time between life and death“). Po juo – linija, kuri primena gulinčios moters kūno linkį – klubas, liemuo, petys, kaklas. Užklydusiems į šią Hado karalystę gretimas lapelis siūlo viltį ir nemirtingumą – „Vilties ir nemirtingumo žvaigždė“ („Star of hope and immortality“), bet mirusiųjų karalystėje ir taip nėra ko bijoti mirties. „Sielos miršta virsdamos vandeniu“, – teigia Herakleitas. Ten, kažkur tolimame viršuje, nešdami pražūtį „Akmenys kartais krinta iš dangaus“ – serija piešinių. Už jų videoprojekcijoje monochrominės medžių šakos linguoja savo gyvenimo ir mirties ciklą, „Pirminio chaoso ciklas“ („Circle of Abyss“), gamindamos šešėlius, tamsos bedugnes. „Laikydamiesi medžio, šešėliai dar tebegyvena; jie miršta jį palikdami, palieka jį mirdami, pasinerdami į vandenį kaip į dar juodesnę mirtį“, – sako Bachelard’as. Tik vandens čia nebėra, likę jo pėdsakai, prisiminimai, vandens negatyvas, kiautas.

Tamsą iškarpo, jos vientisumą iškraipo ne tik baltieji ekranai (taip ir nesupratau, kas gi čia negatyvas) – kaip išnaros ar jonvabaliai ultravioletine šviesa švyti Sauliaus Leonavičiaus ir Vidos Strasevičiūtės „Psichonauto kostiumas“. Skirtas pasivaikščioti gamtoje, jis transformuojasi į sandarų kiautą sėdint. Šiuolaikinis vystyklas. Skafandras išnykusio vandens ertmėje. Jonvabalio šviesa. Pasijusti jonvabaliu. Norėčiau.

Palietusi Kristin Tårnesvik kūrinio aprašymų pluoštelį, atspausdintą ant kasdienio A4, supranti, kaip čia drėgna. Vandens ir tamsos sąjunga pažymi kiekvieną šnabždesį garais. Vėsu. „Velniop kalbą“ („Fuck Language“), – deklaruoja Leonavičius ir Strasevičiūtė.

Victorios Durnak kūrinį palieku nepapasakotą. Jis lyg tas skafandras – geras savaime, bet taip ir neatsidavęs tankiosios tamsos pagundai.

Matyt, kažkur ten, viršuje, aiškioje saulėje, girdėti kuratorių parašytas „agonijos riksmas, nuskambantis nelauktai priėjus žinojimo ribą“, bet čia jo nejusti. Kaip ir menininkų išardytų, modifikuotų ir paverstų fikcija daugybės ritualinių praktikų. Disciplinuojančių praktikų, tapusių beveik nematomomis. O šioje buvusiu telkšojimu pripildytoje ertmėje lieka tyliai lipti aukštyn vos įžiūrimomis laiptų struktūromis. Tyliai lyg prisisėmus į burną vandens. Kurio čia nebėra.

Paroda veikė iki gegužės 15 d.

Požeminė vandens saugykla (Liepkalnio g. 20, Vilnius)

Dirba penktadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais 14–20 val.