7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Sigita Ivaškaitė

Sigita Ivaškaitė

Iš kurio kambario labiau norisi bėgti?

Sezono pabaigos premjeros Lietuvos rusų dramos teatre

Ne paslaptis, kad nuo tada, kai režisierius Jonas Vaitkus atėjo į Lietuvos rusų dramos teatrą, jis atgijo ir tapo lankomas ne tik „vietinės“, bet ir platesnės publikos. Nors pora paskutinių sezonų ir nebebuvo tokie ryškūs kaip pirmieji, LRDT, palyginti su kitų Baltijos šalių rusų dramos teatrais, sugeba išsilaikyti bendrame kultūros kontekste, būdamas atviras ne tik rusakalbiam žiūrovui.

 

Atgijęs LRDT ėmė kviestis ir jaunus režisierius. Vienas ryškiausių, iki šiol besitęsiančių bendradarbiavimų, – šiame teatre kuriami Olgos Lapinos spektakliai. Kurį laiką savo kūrybą sutelkusi į teatrą vaikams, praėjusiais metais pristačiusi kūrinį suaugusiems – „Rusiškas sąsiuvinis“, šio sezono pabaigoje O. Lapina nusprendė vėl kviesti vyresnius žiūrovus. Teatriniame žaidime „Kodas: HAMLET“ rasime viską, kas, bent mano nuomone, atspindi pačios režisierės požiūrį į teatrą kaip erdvę, kurioje svarbus ne tik intelektas, profesionalumas, rimtis, bet ir lengvumas bei žaismė, leidžiantys juoktis, žavėtis ir išlaikyti sąmoningą, o kartais ir vaikišką žvilgsnį.

„Kodas: HAMLET“. D. Matvejevo nuotr.
„Kodas: HAMLET“. D. Matvejevo nuotr.
„Natašos svajonė“. L. Urbonavičiūtės nuotr.
„Natašos svajonė“. L. Urbonavičiūtės nuotr.
Sigita Ivaškaitė

Paslydimai ir istorijos

Klaipėdos jaunimo teatras pristato Pauliaus Ignatavičiaus spektaklį „Ledas“

Turiu prisipažinti, pati stebiuosi, kad tai – mano pirmasis tekstas apie Valentino Masalskio vadovaujamą Klaipėdos jaunimo teatrą. Nuo 2012 m. Klaipėdoje gyvuojanti trupė jau spėjo įsitvirtinti Lietuvos teatriniame kontekste, kaip ir susilaukti nemažai dėmesio iš kiekvieno, bent mažiausia dalimi susijusio su scenos menu. 2008 m. surinktas kursas iš pradžių tapo, atrodytų, dar viena jaunų aktorių trupe, bandančia atrasti savo vietą šalies rinkoje. Vis dėlto, priešingai nei kiti kolegos, jie sugebėjo išsilaikyti kartu ir sukurti savo teatrą bei pritraukti į jį kitų kūrėjų, žiūrovų ir meno vertintojų.

 

Susižavėti Klaipėdos jaunimo teatru labai paprasta. Tereikia bent kartą nuvykti į jų organizuojamą Jauno teatro dienų festivalį uostamiestyje, kad suprastum, kaip jie gyvena. Šiame teatre viskas daroma savo rankomis: ruošiami vaidmenys, statomi spektakliai, montuojama scena, rašomi pranešimai spaudai, spausdinami plakatai, dėliojami grafikai, pasitinkami svečiai ir taip iki begalybės. Jei kuriame nors spektaklyje nepamatysi ant scenos visų trupės aktorių, gali būti tikras, jog jie vis viena yra įtraukti ir dirba užkulisiuose. Žinoma, tokia bendruomeninio teatro forma pirmiausia yra V. Masalskio idėjų ir vadovavimo rezultatas.

Scena iš spektaklio „Ledas“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Ledas“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Ledas“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Ledas“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Ledas“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Ledas“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Sigita Ivaškaitė

Pavadinimo nebereikia

AAT premjera „Po ledu“

Net keista, kaip natūraliai galima pratęsti prieš metus įvykusį pokalbį. Paskutinį kartą rašant tekstą apie Artūro Areimos spektaklį, jį pabaigti teko viltimi, kad geresnės ateities galimybė gyvenime yra svarbus veiksnys. Tikriausiai ne Artūro Areimos teatre (AAT). Naujausias jo spektaklis pagal Falko Richterio pjesę „Po ledu“ žadėjo pasakoti apie tai, kaip šiandien profesija suvalgo asmenybę. Vis dėlto spektaklio metu įdomiau buvo mąstyti apie tai, kas suvalgė režisieriaus mintį.
 
Areima – vienas daugiausiai kuriančių jaunųjų režisierių, mėgstantis viešumą ir dėmesį, ne veltui neseniai įkūręs savo vardo teatrą. Jo nuolatinės pastangos būti kitokiam, reikalauti iš savo šalies teatro naujų dalykų, o iš kritikų – atviro žvilgsnio į šiandienos realybę dažnai kontrastuoja su jo meniniu pasirinkimu. Jau ilgą laiką jo kūryba blaškosi tarp noro chuliganavoti ir įpročio paklusti struktūrai.

Scena iš spektaklio „Po ledu“. M. Puidos nuotr.
Scena iš spektaklio „Po ledu“. M. Puidos nuotr.
Scena iš spektaklio „Po ledu“. M. Puidos nuotr.
Scena iš spektaklio „Po ledu“. M. Puidos nuotr.
Scena iš spektaklio „Po ledu“. M. Puidos nuotr.
Scena iš spektaklio „Po ledu“. M. Puidos nuotr.
Scena iš spektaklio „Po ledu“. M. Puidos nuotr.
Scena iš spektaklio „Po ledu“. M. Puidos nuotr.
Sigita Ivaškaitė

Taktika be strategijos

Vilniaus teatro „Lėlė“ premjera „Tiktaktika“

Visada žinojau, kad su žadintuvais pyktis neverta. Visuomet buvau ir esu linkusi išklausyti jų skambėjimo iki galo, kartais jiems net atsibosta groti ir nutyla patys. Taip visi galime dirbti savo darbą: žadintuvai žadinti, o aš miegoti. Neslėpsiu, yra tekę kelis kartus pakelti ranką prieš uoliai skambėjusį budintoją, na, bet kam nepasitaiko...

Scena iš spektaklio „Tiktaktika“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tiktaktika“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tiktaktika“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tiktaktika“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tiktaktika“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tiktaktika“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tiktaktika“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tiktaktika“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tiktaktika“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Tiktaktika“. D. Matvejevo nuotr.
Sigita Ivaškaitė

Ir vėl viskas buvo...

„cezario grupės“ premjera „Dar viena meilės staigmena“

Ką gi: sveiki sulaukę naujojo teatro sezono. Pailsėję, įkvėpti ir nešini naujomis idėjomis. Arba ne. Šiaip ar taip – sugrįžę. Po ilgų kelionių link pasaulio pabaigos į Lietuvą sugrįžo ir Cezaris Graužinis su savo trupe. Jie pirmieji šį sezoną visus mylinčius ar net neišsiilgusius teatro (nereikia iš karto manyti, jog tai – apie šio teksto autorę) pasikvietė į savo premjerą pagal klasiškai ilgos pavardės prancūzų rašytojo Pierre’o Carlet de Chamblaino de Marivaux pjesę „Dar viena meilės staigmena“ (1727).
 
Labai nudžiugau išvydusi greitai atsiradusias dvi šio spektaklio recenzijas. Ir ačiū redaktorei, kad leido kiek vėliau atsiųsti savąją. Prisipažinsiu, dieną po premjeros mąsčiau, nuo ko pradėti recenziją. Mąsčiau, ar tai išvis turėtų būti recenzija. Nemažai galvojau ir apie solidarumą, taip būdingą mano vyresniesiems kolegoms, ir apie asmeninę pagarbą kūrėjams, ir apie režisierių meilę savo teatrui, savo aktoriams. Ir kada tos meilės, kitaip nei dainavo „Fojė“, būna per daug...

Julius Žalakevičius, Brigita Arsobaitė, Vilma Raubaitė, Vytautas Kontrimas spektaklyje „Dar viena meilės staigmena“. D. Matvejevo nuotr.
Julius Žalakevičius, Brigita Arsobaitė, Vilma Raubaitė, Vytautas Kontrimas spektaklyje „Dar viena meilės staigmena“. D. Matvejevo nuotr.
Sigita Ivaškaitė

Maži nepradingstantys atsiminimai

Suomių šokio spektaklis „Pradingimas“ „Menų spaustuvėje“

Yra gyvenime dalykų, kurie mus gali paversti geresniais žmonėmis. Tai nereiškia, kad staiga tampame didžiais humanistais ir keliaujame į Afriką gelbėti badaujančių vaikų ar nykstančių gyvūnų. Dažniausiai tai yra labai maži dalykai, trumpam suteikiantys nuostabią palaimos minutę. Na, kai kuriems tai gali būti galvos masažas, kitiems – gabaliukas burnoje tirpstančio šokolado. Tomis akimirkomis atrodo, kad jei tik jos galėtų tęstis ilgiau arba mes galėtume jomis mėgautis kasdien, iš tiesų įgautume daugiau pozityvumo – taptume šiek tiek geresni.
 

Po suomių trupės „Kind people“ šokio spektaklio „Pradingimas“ („Disappearance“), rodyto „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje kovo 23 d., atsitiko kažkas

„Pradingimas“. M. Mäkineno nuotr. Leila Kourkia, Andrius Katinas
„Pradingimas“. M. Mäkineno nuotr. Leila Kourkia, Andrius Katinas
„Pradingimas“. M. Mäkineno nuotr. Leila Kourkia, Andrius Katinas
„Pradingimas“. M. Mäkineno nuotr. Leila Kourkia, Andrius Katinas
„Pradingimas“. M. Mäkineno nuotr. Leila Kourkia, Andrius Katinas
„Pradingimas“. M. Mäkineno nuotr. Leila Kourkia, Andrius Katinas
„Pradingimas“. M. Mäkineno nuotr. Leila Kourkia, Andrius Katinas
„Pradingimas“. M. Mäkineno nuotr. Leila Kourkia, Andrius Katinas
Sigita Ivaškaitė

Be emocijų

Sąžiningai apie Gyčio Ivanausko „BollyWood“

Kaip neverta pradėti dar vieno teksto apie šiuolaikinį Lietuvos šokį? Tiksliau, apie šokio teatrą, kurio pastarojo meto kūryba jau net nustoja pretenduoti į meninį vertinimą, kurio iki šiol dar siekta. Tiesiog pasakyti, kad vasario 14 d. Vilniaus (vis dar) „Ūkio banko“ teatro arenoje įvyko naujausia Gyčio Ivanausko teatro premjera „BollyWood“, sukvietusi didžiulį būrį įsimylėjėlių, būtų banalu ir neskoninga. Be to, apie tai jau pranešė informacinė bulvarinė spauda. Kalbėti apie tai, kad vėl teko nusivilti... Viena vertus, neįdomu, kita vertus, kaip daug kas atkirstų, – nestebina.
 

Teigti, jog tą vakarą niekas nenudžiugino, būtų neteisinga: sutiktas pažįstamas choreografas tikrai pralinksmino klausimu, kiek sumokėta už būsimą recenziją. Išgirdęs neigiamą atsakymą pašnekovas iš karto suprato, jog ir tekstas nebus pozityvus. Galbūt paradoksalu, tačiau mintys, atėjusios į galvą spektaklio metu ir po jo, buvo

Scena iš spektaklio „BollyWood“. L. Lisauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „BollyWood“. L. Lisauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „BollyWood“. L. Lisauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „BollyWood“. L. Lisauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „BollyWood“. L. Lisauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „BollyWood“. L. Lisauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „BollyWood“. L. Lisauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „BollyWood“. L. Lisauskaitės nuotr.
Sigita Ivaškaitė

Su geriausiais linkėjimais

2012-ieji Lietuvos šokiui

Vos tik paprašyta parašyti besibaigiančių metų Lietuvos šokio apžvalgą susimąsčiau: o kas gi šiemet įvyko? Prisipažinsiu, šį sezoną gana sąmoningai buvau atitolusi nuo šios teatro terpės kasdienio gyvenimo, tad pasidarė iš tiesų įdomu susumuoti ir savotiškai palyginti joje nuveiktus darbus bei jų specifiką.
 

Negaliu neprisiminti „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų sukelto skandalo, kai šokis buvo tiesiog išbrauktas iš nominacijų. Jaunųjų menininkų kategorijoje nominuoti liko vieninteliai gatvės šokio spektaklio „Feel link“ kūrėjai Laurynas Žakevičius ir Airida Gudaitė. Buvo pareikšta daug nuomonių, išvardytos priežastys, baisėtasi galimomis pasekmėmis, tačiau dabar galvoti reiktų ne apie tai, kas buvo, o ko iš to pasimokyta. Ir ar buvo?

„Aikštelėje laisvų vietų nėra“.  V. Lupovskojaus nuotr.
„Aikštelėje laisvų vietų nėra“. V. Lupovskojaus nuotr.
„Ir viska klojosi kuo puikiausisiai“.  J. Venskaus nuotr.
„Ir viska klojosi kuo puikiausisiai“. J. Venskaus nuotr.