Iš kurio kambario labiau norisi bėgti?

Ne paslaptis, kad nuo tada, kai režisierius Jonas Vaitkus atėjo į Lietuvos rusų dramos teatrą, jis atgijo ir tapo lankomas ne tik „vietinės“, bet ir platesnės publikos. Nors pora paskutinių sezonų ir nebebuvo tokie ryškūs kaip pirmieji, LRDT, palyginti su kitų Baltijos šalių rusų dramos teatrais, sugeba išsilaikyti bendrame kultūros kontekste, būdamas atviras ne tik rusakalbiam žiūrovui.

Atgijęs LRDT ėmė kviestis ir jaunus režisierius. Vienas ryškiausių, iki šiol besitęsiančių bendradarbiavimų, – šiame teatre kuriami Olgos Lapinos spektakliai. Kurį laiką savo kūrybą sutelkusi į teatrą vaikams, praėjusiais metais pristačiusi kūrinį suaugusiems – „Rusiškas sąsiuvinis“, šio sezono pabaigoje O. Lapina nusprendė vėl kviesti vyresnius žiūrovus. Teatriniame žaidime „Kodas: HAMLET“ rasime viską, kas, bent mano nuomone, atspindi pačios režisierės požiūrį į teatrą kaip erdvę, kurioje svarbus ne tik intelektas, profesionalumas, rimtis, bet ir lengvumas bei žaismė, leidžiantys juoktis, žavėtis ir išlaikyti sąmoningą, o kartais ir vaikišką žvilgsnį.

Kone tuo pačiu metu šiame teatre vyko ir kita jaunų teatro kūrėjų premjera pagal Jaroslavos Pulinovič pjesę „Natašos svajonė“. Šiam projektui susibūrė iki šiol dar nematyta grupė kūrėjų: režisierė Eglė Kižaitė, aktorius ir (šiuo atveju) režisierius Ainis Storpirštis bei aktorė Gabija Urniežiūtė. Jaunos dramaturgės pjesė pasakoja apie vaikų namuose augančios paauglės susidūrimą su pirmąja meile, pažadinantį joje ne tik visus jau išgyventus, bet ir dar nepatirtus jausmus, o įrankių, kurie padėtų jai su tuo tvarkytis, – negausu.

Sunku nuspręsti, apie kurią iš premjerų kalbėti pirmiau. Tai – savo prigimtimi absoliučiai skirtingi teatro kūriniai, nors abiejų tikslas – bendrauti su žiūrovu. Tik vienu atveju bendravimas tampa daugiau negu tiesioginis, siūlant publikai tapti tikrais dalyviais, o kitu – kalbamasi labai asmeniškai, ar bent jau tokia turėtų būti monospektaklio, kurio ėmėsi „Natašos svajonės“ kūrėjai, patirtis.

G. Urniežiūtę, nors ji ir labai jauna aktorė, scenoje jau teko matyti ir anksčiau. Ji išsiskyrė savo plastika bei didžiule energija, noru ne tik įtikinti žiūrovą, bet ir apskritai būti teatro erdvėje. Ir tai nėra vien troškimas būti scenoje. Būtent dėl to tai, kas atsitinka šiame spektaklyje, nedžiugina. Save „vaidybos treneriu“ praminęs A. Storpirštis greičiau jau tapo „vaidybos rodytoju“.

Beveik visą spektaklio laiką scenoje matome Gabiją, vaidinančią Ainį, vaidinantį Natašą ir kitus personažus. Kitaip to, kas vyko, apibūdinti beveik neįmanoma. A. Storpirščio vaidybos įdirbis, manieros, balso intonacijos, net veido mimikos, – visa tai staiga atsirado G. Urniežiūtės kūne. Prieš akis prabėga Ainio kurtas Martynas „Sudie, idiotuose“, Benas „Išvaryme“ ar net Pasakotojas „Kovos klube“, rūkantys tarp tokių matytų „kalėjimų“ iš metalinių lovų, spintų, suolų ir kriauklių.

Ir tai nėra priemonė, forma ar kokia koncepcija, tai – pedagoginė klaida. Menininkų studijos, tobulėjimas – sudėtingas procesas. Tą gerai žino ir Ainis, pats teigęs, kad paskutiniu metu jam atsibodo kurti teatrą pagal kitų mintis ir idėjas, o norėjosi daryti savaip. Ar nebus atsitikę taip, jog, nespėjęs pasiekti kūrybinės brandos, jaunas aktorius išėjo lipdyti naujų atlikėjų „pagal savo atvaizdą“. Neabejoju, kad pats Ainis priešintųsi tokiai mokyklai, kuri, užuot ieškojusi aktoriaus individualybės, asmeninės raiškos diapazono, siūlo imtis jau sukurtos vaidybos manieros. Ir čia kalbu tik apie prieš akis matytą aktorę, o kur dar LMTA studijuojantis jaunimas.

Toliau kalbėti apie patį spektaklį – daugiau nei sunku, o gal net ir beprasmiška. Monospektaklyje svarbiausias asmeninis aktoriaus ir publikos susidūrimas neįvyksta dėl jau minėto vaidybos principo. Sunku pajusti Gabijos santykį su tema, pjese ir su pačia Nataša, kuriai šį kartą taip ir nebuvo lemta gimti. Kad ir kaip aktorė stengtųsi, ji telieka reprezentuojančiu įrankiu, atkartojančiu kito sukurtus personažus ir kitos parašytą tekstą.

Nelabai aišku, kur šiame procese pradingo E. Kižaitė. Galbūt šalia pirmame plane įpratusio būti A. Storpirščio nebeliko vietos? Žmogiškai suprantama, nors patyrę režisieriai pasukiotų galvas, sakydami, jog tai – ne jų profesijos bruožas. O galbūt ji iš tiesų nematė nieko blogo? Tai būtų jau visai nauja bėda.

Nežinau, ar beverta klausti, kam į galvą šovė naudoti Zemfiros dainas, kurios iš esmės ne tik nepapildė spektaklio, bet dažnai net priešinosi pjesės tekstui ir nuotaikai, o iš sukurto kontrasto neatsirasdavo nauji planai... Nors dar daug klausimų ir pastabų būtų galima iškelti, turbūt kol kas svarbiausia trijulei išsiaiškinti, ar tai, ką jie sukūrė, iš tiesų atspindi jų visų norus ir mąstymą.

Galbūt ir gerai, kad „Kodas: HAMLET“ atsidūrė antroje šio teksto dalyje. Galima šiek tiek atsikvėpti, be to, negaliu ir per daug išduoti, – tai būtų tas pats, kaip detektyvo pradžioje pasakyti, kas įvykdė žmogžudystę. Šis teatrinis žaidimas – bandymas jungti teatrą ir neseniai Lietuvoje išpopuliarėjusį laisvalaikio praleidimo būdą. Jo veikimo principas iš esmės paprastas: grupė žmonių uždaromi kambaryje, iš kurio (ar kurių), ieškodami užuominų ir jas spręsdami, turi išsilaisvinti.

Escape room žaidimai, šiemet skaičiuojantys dešimtus savo egzistavimo metus, greitai surado gerbėjų. Gimę iš kompiuterinių, simuliuotos realybės žaidimų, jie ėmė tenkinti norus tų, kurie visą gyvenimą norėjo pabūti realiais herojais. Akivaizdu, jog tai nedaug kuo skiriasi nuo šiandieninio įtraukiančio (immersive) teatro, kuriame ilgai stebėtoju buvęs žiūrovas gali tapti ne tik veikėju, bet (jei jam suteikiama galimybė) ir kūrėju.

Ne veltui O. Lapinos eksperimentui buvo pasirinktas Shakespeare’as, kurio citatos apie realybės ir teatro santykį skamba iki šiol. Žinoma, ne veltui tokį kelią pasirinko būtent ši režisierė – anksčiau ji yra išnaudojusi Rusų dramos teatro užkulisius vaikiškam spektakliui. Taigi, dar kartą: „Visas pasaulis yra scena, o visi vyrai ir moterys – tik aktoriai“ bei „Vaidinimas – geriausi spąstai bus, kur jūsų sąžinė įklius!“. Nors žodis „sąžinė“ antrojoje, būtent „Hamleto“, citatoje šiame kontekste skamba kiek per griežtai, negalima atsispirti pagundai dar kartą ja pasinaudoti.

Šis žaidimas gražus tuo, kad iki kaulų smegenų pažįstama istorija iš esmės įvyksta ne su ar tarp dalyvaujančiųjų, bet šalia jų, kuriančių savo pasakojimą paraleliniame Elsinore. Jie čia yra svečiai, sekantys ženklus, pažįstantys kitus veikėjus, tačiau jų tikslas nėra įsibrauti ir pakeisti istorijos tėkmę, o greičiau keliauti per ją, siekiant išgyventi. Tai tikriausiai būtų kur kas sudėtingiau bandant tokiam žaidimui pritaikyti „Makbetą“ ar „Titą Androniką“... Be to, kartkartėmis tai smagiai primena Tomo Stoppardo pjesę „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“, kuriame antraeiliai ir pirmaeiliai personažai savotiškai apsikeičia vietomis, bet ne vaidmenimis.

Teatras „Kode: HAMLET“ tampa ne vieta, o aplinka naujam vyksmui. Atskiruose kambariuose ir koridoriuose dažnai net pamiršti, kur iš tiesų esi, ir vėl iš naujo nustembi patekęs į gerai pažįstamas teatro vietas. Neįtikėtinai apleistos Rusų dramos teatro patalpos, pirmą kartą matomos iš taip arti, taip pat priverčia pagalvoti, o kartais net, užuodus pelėsį, pratarti, kad kažkas danų karalystėje tikrai supuvę. Belieka tikėtis, jog užsukti į šį žaidimą susivilios ir netolimos Basanavičiaus Penktosios karalystės kaimynai.

Šiandien dažnai girdi, kaip jauni kūrėjai kalba apie nusivylimą esamu teatru, sakosi nerandantys motyvacijos kūrybai jame arba tiesiog yra nepatenkinti nagrinėjamomis temomis. Deja, dažnai jų pačių kūrybinės iniciatyvos grąžina mus bent dvidešimtmečiu atgal, į morališkai ir visaip kaip nusidėvėjusį, lygiai taip pat išsikvėpusį teatrą. Paradoksalu? Gal ir ne. Galbūt tokie maištai tiesiog atskleidžia tikrąją pusiausvyrą tarp jaunystės polėkio ir žinių bagažo. Būtent dėl to „Kodo: HAMLET“ kūrybinės grupės darbą norisi tik sveikinti, radus kitokią ir savitą išeitį pažaisti teatre lyg vaikystėje pasistačius pilį iš stalo, kėdžių ir paklodžių, – kiek naiviai, žaviai ir įtaigiai.