7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Autoriaus balsu

69-asis Kanų kino festivalis

Aistė Račaitytė
Nr. 20 (1172), 2016-05-20
Kinas
„Sieranevada“
„Sieranevada“

Gegužės vidurys man visuomet buvo kupinas ilgesio. Iš toli sklaidant internetinius puslapius ir pirmąsias Kanų kino festivalio recenzijas, suimdavo lengvas jauduliukas, nes kažkur ten, žydrojoje Provanso pakrantėje, rodomi svarbiausi svarbiausių režisierių filmai nors ir didelei, bet išskirtinei žurnalistų, įvairių kino žmonių publikai, prie kurių prisijungia tik įvairūs žvaigždžių medžiotojai. Keliomis savaitėmis anksčiau pasirodžiusi festivalio programa turi beveik šventą įvaizdį: festivalių veidą kuria neišvengiama atrankos matematika – daugiau filmų – tai ir daugiau kompromisinių sprendimų. Kai jų mažiau, akivaizdūs griežtos atrankos vaisiai :Kanuose tik 120, iš jų geras trečdalis – kino klasika ir filmai apie kiną.

 

Beveik visi pagrindinėje konkursinėje programoje matyti filmai turi stiprų autoriaus balsą, net paprasčiausią temą ar idėją pakylėjantį į svarbaus ir įtaigaus kūrinio lygmenį. Kol kas nuvylė tik Olivier Assayaso siaubo filmas „Asmeninė pirkėja“ („Personal Shopper“), kuriame iš ankstesnio režisieriaus filmo „Zils Marijos debesys“ atkeliavo tas pats asmeninės asistentės personažas ir net aktorė (Kristen Stewart). Morina dirba Paryžiuje modelio asistente, laukdama prieš tris mėnesius mirusio brolio dvynio ženklo iš anapus. Rodos, konkursinėje programoje pasirodęs žanrinis filmas turėtų pasiūlyti kažką daugiau, tačiau nei filmas, nei pagrindinė veikėja nepasižymi gelme, o skaitmeninės šmėklos atrodo tiesiog juokingai.

 

Juokauju, kad po pusmečio Berlinalės ir Kanų kino festivalio atidarymo filmai galvoje susiplaks į vieną reginį. Kaip ir brolių Cohenų „Šlovė Cezariui“, naujasis Woody Alleno filmas „Aukštuomenės kavinė“ („Café Society“) primena apie klasikinio Holivudo mitus. Ne prastesnis ir ne geresnis už daugelį režisieriaus filmų, „Aukštuomenės kavinė“ nostalgiškai žvelgia į 4-ojo dešimtmečio Ameriką. Jo centre – neurotišką Alleno filmų personažą Bobį vaidinantis Jesse Eisenbergas. Jis turi gangsterių žavesio, avantiūristo bei romantiško meilužio bruožų. Neįpareigojantis filmo siužetas plaukia nuolat skambančio džiazo ritmu, vis pralinksmindamas saviironiškais juokeliais apie žydų stereotipus. Tačiau tai filmas, kuris įpusėjus festivaliui beveik pasimiršo, nes pagrindinė programa šiemet tikrai stipri ir įdomi.

 

Prieš dešimt metų „Ypatingo žvilgsnio“ prizu už filmą „Pono Lazaresku mirtis“ apdovanotas Naujosios rumunų kino bangos pradininkas Christi Puiu sugrįžo į Kanus su keisto pavadinimo filmu „Sieranevada“. Tai beveik realiu laiku nufilmuotas vienos rumunų šeimos susiėjimas, pagerbiant mirusį tėvą. Sakoma, kad sunkiausia parodyti laukimą taip, kad nebūtų nuobodu. Puiu yra būtent toks meistras. Godo šiame filme yra šventikas, kuris turi ateiti palaiminti mirusiojo namų ir vakarienės, o jo belaukiant režisierius rodo sudėtingą šeimos santykių anatomiją, suakmenėjusias tradicijas, provincialumą ir šiuolaikinio gyvenimo banalybes. Tris valandas trunkantis filmas nestabteli nė minutei, kamera seka daugybės veikėjų trajektoriją ankštame bute, o filmo leitmotyvu tampa nuolat atsidarančios ir užsidarančios durys. Vienintelis šio mikrokosmoso ryšys su išoriniu pasauliu – keliems personažams ramybės neduodančios konspiracinės teorijos apie terorizmą bei pagrindinio herojaus Lario, kurio akimis ir sekame visą veiksmą, žmonos postringavimai apie atostogas Tolimuosiuose Rytuose.

 

Dar vieno „Ypatingo žvilgsnio“ prizininko Alaino Guiraudie („Nepažįstamasis prie ežero“) naujas filmas „Išlaikant vertikalę“ („Rester vertical“) aiškiai neartikuliuoja temų, politinė filmo dialektika tarsi lieka tarp eilučių, bet tiksli estetika kuria svarbumo jausmą. Pagrindinis filmo herojus Leo (Damien Bonnard), kino scenaristas, gyvena iš gauto avanso ir ieškodamas įkvėpimo, bet greičiau gyvenimo prasmės, draugo mašina keliauja po Prancūzijos pietus. Jis domisi vilkais, todėl ilgėliau stabteli pabendrauti su jauna avių ganytoja, kuri su medžiokliniu šautuvu saugo savo bandą nuo žvėrių. Jie susilaukia kūdikio ir Leo atrodo patenkintas netikėtu gyvenimo posūkiu, tačiau nestandartinių pažiūrų moteris jį palieka fermoje vieną su vaiku ir tėvu. Toliau seka susitikimai su vienišu senuku, klausančiu „Pink Floyd“, jį prižiūrinčiu seksualiu jaunuoliu, Leo galiausiai randančiais ir bokšte rašyti uždarančiais užsakovais. „Išlaikant vertikalę“ neįkyriai, be jokios didaktikos ar prievartos sudaro galimybę mąstyti apie laisvės, seksualumo ir šeimos sąvokas, o siurrealistinė pabaiga su vilkais filmą pakylėja į, pasak režisieriaus, „daugiau nei gyvenimas“ lygmenį.

 

Bruno Dumont’as naujajame filme „Ma loute“ lieka ištikimas detektyvinei intrigai, panašiai kaip ir ankstesniame filme „Mažasis Kenkenas“. „Ma loute“ veiksmas sukasi aplink makabriškus nusikaltimus, vykstančius nuošaliame šiaurės Prancūzijos pajūrio kaimelyje. Filmo veikėjai – dvi šeimos: vietinių žvejų ir ant kalvos pastatytoje viloje kiekvieną vasarą poilsiaujančių dekadentiškų aristokratų. Dumont’as kruopščiai kuria kiekvieną personažą – tikslios jų manierų, kalbos, charakterio detalės nuspalvina vangų paslaptingų nusikaltimų tyrimą. Netikėtus vaidmenis filme sukūrė garsūs aktoriai Valeria Bruni Tedeschi, Juliette Binoche, Fabrice’as Luchini.

 

Dar viena konkursinės programos komedija – vokietės Maren Ade filmas „Tonis Erdmanas“ („Tonny Erdmann“) – iki šiol stipriausias pretendentas į geriausio scenarijaus ir geriausios aktorės apdovanojimą, o gal net ir pagrindinį prizą. Sandra Hüller vaidina verslo konsultantę Inesą, Rumunijoje bandančią bet kokia kaina (kartais net ir pažeminimo, nepaisant jos naiviai feministinių pažiūrų) įrodyti savo profesinę kompetenciją. Sudėtingas ekonomikos žodynas, kuriuo žongliruoja Inesa, bandydama įtikti savo bosui ir klientams, pabrėžia besąlygiško jos karjeros siekio absurdą ir prieštarauja tėvo Tonio Erdmano (Peter Simonischek), bandančio sugrąžinti dukterį į gyvenimą, pasaulėvaizdžiui. Padvėsus šuniui, nujausdamas, kad už nuolatinių dukters postringavimų apie puikų gyvenimą slypi kažkas netikro, jis aplanko Inesą Bukarešte. Buvęs pianino mokytojas Tonis Erdmanas kasdienybę skaidrina šaltu veidu skaldomais juokeliais, kurie politkorektiškoje Vakarų visuomenėje dažnai priimami rimtai, ir šventai tiki, kad gyvenime svarbiausia – neprarasti humoro jausmo. Sukurdamas dukteriai provokuojančias situacijas, jis apsimeta įvairiausiais personažais ir vis įsiterpia į jos kruopščiai suplanuotą kasdienybę. Kai Inesa priima jo žaidimo taisykles, suprantame, kad iš pirmo žvilgsnio tuščių ambicijų valdoma moteris viduje yra kitokia, todėl įdomu sekti jos pabudimą. Sąvoka „vokiška komedija“ gal ir skamba neįtikėtinai, tačiau su Migueliu Gomesu ilgai dirbusi Maren Ade sukūrė iki ašarų juokinančią šiuolaikinės Europos visuomenės – visų jos kultūrinių, socialinių ir ekonominių skirtumų portretą. Tai, kad veiksmas vyksta Rumunijoje, priverčia apie šiuos skirtumus ir jų sąlygojamus santykius mąstyti kritiškai ir be politkorektiškos retorikos.

 

Kenas Loachas filme „Aš, Danielis Bleikas“ („I, Daniel Blake“) grįžta prie savo šaknų ir Naujosios britų kino bangos dešiniųjų vyriausybės kritikos. Radikaliai tiesmukame filme apie paprasto žmogaus kovą su biurokratija jis atkakliai kartoja vis tą pačią humanistinę žinutę, o neprofesionalūs aktoriai kuria neįtikėtinai paveikų darbininkų klasės portretą. Filmas sentimentalus, jam stinga subtilumo, tačiau jo realizmas, kitaip nei brolių Dardenne’ų filmuose, emociškai sukrečia, nors ir nepalieka vilties, kad Loacho kova kada nors sulauks atgarsio.

 

Į geriausią formą filme „Patersonas“ („Paterson“) grįžo Jimas Jarmuschas. Jo filmo herojus Patersonas (Adam Driver) – autobuso vairuotojas ir poetas – gyvena rutinišką gyvenimą, kurio akcentus dėlioja entuziazmu trykštanti mylimoji Laura (Golshifteh Farahani). Kasdien parašantis po vieną eilėraštį (kurių autorius, žinoma, pats Jarmuschas), Patersonas, rodos, turi mažai užmojų, tik norą išsaugoti savo saldžius kasdienius ritualus – meilės kupiną rytą lovoje, pirmąsias eilėraščio eilutes prieš užvedant autobuso variklį, jo tęsinį valgant Lauros paruoštus pietus prie Patersono krioklio ir vakarinį alaus bokalą bare. Vienintelis, besikėsinantis į viską, ką Patersonas brangina labiausiai, yra namuose karaliaujantis Lauros šuo. Jarmuschas grįžta prie nepaprastos kasdienybės stebėjimo ir tai džiugina.

 

Pirmajame JAV sukurtame filme „Amerikietiškas medus“ („American Honey“) britė Andrea Arnold tęsia dar debiutiniame filme pradėtą jaunos herojės, atsidūrusios tarp geresnio gyvenimo ilgesio ir socialinių barjerų, studiją. Aštuoniolikmetė Star, palikusi savo sudėtingą šeimą, leidžiasi į kelionę su grupe laisvamanių jaunuolių, pardavinėjančių žurnalų prenumeratą. Tarp jos ir žavaus grupės nario Džeiko (Shia LeBouf) užsimezga ryšys, bet tai sukelia grupės lyderės Kristal nepasitenkinimą ir intrigas. Šio filmo pabaiga atvira, primenanti Harmony Korine’o kūrybą, jo esmė – svaiginančios, nerūpestingos kelionės išgyvenimas. Vis dėlto „Amerikietiškas medus“ kartais peržengia tikrovės logikos ribas, ir yra tiesiog kitokia amerikietiška svajonė, kuriama ne tik aktorių sinergijos ir naujai suskambančios populiarios repo ir R’nB dainos, bet ir ypatingos operatoriaus Robbie Ryano kameros, stambiais planais filmuojančios melancholiško ilgesio ir geismo gyvenimui pilnas Star akis.

 

Didžiausio pasipiktinimo Kanuose sulaukė faktas, kad naujas Čilės režisieriaus Pablo Larraíno („Klubas“) filmas „Neruda“ nepateko į pagrindinę konkursinę programą. Tai vienas iš tų filmų, apie kurį po pirmo seanso pasklinda dūzgesys. Filmo herojus – Nobelio premijos laureatas, poetas ir politikas Pablo Neruda (Alfredo Castro), kuris už savo kairuoliškas pažiūras ir priklausymą komunistų partijai buvo priverstas bėgti iš šalies. Tačiau Larraínas nekuria nei biografinės dramos, nei išsamaus poeto portreto. Atsispirdamas nuo trumpo Nerudos gyvenimo epizodo, – įsakymo suimti ir pabėgimo į Argentiną, – režisierius bando apčiuopti politikos ir meno santykius bei iškilios asmenybės vietą pasaulyje, jis žaidžia žanrų elementais ir absurdišku humoru. Dviprasmišką policininką, turintį sulaikyti Nerudą, suvaidino Gaelis García Bernalis. Pradėjęs filmą kaip neregimas pasakotojas, įsibėgėjant siužetui jis pareiškia, kad nebus antraplanis veikėjas ir pagaus garsųjį komunistą, bet Neruda daro viską, kad šis tyrimas būtų kuo painesnis.

 

Kanai, birželio 17 d.

„Sieranevada“
„Sieranevada“
„Išlaikant vertikalę“
„Išlaikant vertikalę“
„Ma loute“
„Ma loute“
„Patersonas“
„Patersonas“
„Neruda“
„Neruda“