Mariupolio zoologijos sodas. Už grotų – du liūtai. Kamerai statiškai filmuojant, į aikštelę šalia narvo nutupia baltas balandis, po akimirkos – kitas. Vienas iš liūtų nervingai pasimuisto. Ši scena man tapo metafora šiaip jau visai nemetaforiškame Manto Kvedaravičiaus filme „Mariupolis“ (Prancūzija, Lietuva, Ukraina, Vokietija, 2016).
Liūtai – tai valdžia, grėsmė ir pavojus. Balandžiai – banalu, bet taika, viltis ir pats gyvenimas. Kalbant tiesiogiai, žvėrys – Rusija, balandžiai – Mariupolis ir jo žmonės. Metafora galėjo ir negimti, jei balandžiai nebūtų įskridę į kadrą. Tačiau dokumentikoje daug ko neįmanoma nuspėti. Kaip dažnai negali nuspėti, ką pamatys ir kokias išvadas pasidarys žiūrovas. Ypač tokiame nieko atvirai neteigiančiame filme kaip „Mariupolis“. Tačiau faktas, kad režisierius neiškirpo kadro su liūtais ir balandžiais, verčia manyti, kad tam jis ir buvo skirtas – metaforai.
Tiesa, liūtai įkalinti už grotų. Taip, kaip Rusija ir jos veiksmai visą filmą „įkalinti“ už kadro rėmų, t.y. nerodomi. Girdime, kaip kažkur griaudžia pabūklai, žmonės kalba apie dingusius šeimos narius, radijas praneša apie žuvusiuosius, patys Mariupolio gyventojai užtaisinėja automatus, kareiviai dalyvauja pratybose. Tačiau karas jau buvo. Liko jo padarytos žaizdos, nuojauta, kad viskas gali pasikartoti, ir kasdienybė, kuri ir yra režisieriaus dėmesio centre.
![]() | ![]() |
Pabaiga. Pradžia Nr. 17
Malonią staigmeną klausytojams pateikė lietuvaitė pianistė Karolina Pancernaitė, balandžio 26 d. Taikomosios dailės muziejuje pakvietusi kartu griežti du talentingus jaunuolius iš Liuksemburgo – smuikininką Constantiną Riccardi ir violončelininkę Norą Braun, studijuojančius Londone. Karolina Pancernaitė, baigusi Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnaziją (Rimantės Šerkšnytės ir Birutės Kumpikienės klases), šiuo metu, kaip ir C. Riccardi, studijuoja Londono Karališkojoje muzikos akademijoje. N. Braun yra Londono Guildhallo muzikos ir dramos mokyklos ugdytinė.
Koncertą soline programa pradėjo ir užbaigė K. Pancernaitė. Atrodė, kad scenoje pianistė jaučiasi laisvai, pasitiki savo galimybėmis. Prieš skambindama pakomentavo Dmitrijaus Šostakovičiaus Preliudo ir fugos c-moll Nr. 20 ir Georgijaus Sviridovo Ostinato, Rečitatyvo ir Triumfo iš Partitos Nr. 1 nuotaikas: „Tai – dramatiška muzika, o „Triumfas“ veikiausiai yra asmenybės tragedija.“ Savo versiją bandė pagrįsti tirštu skambesiu, ryžtu, tylius epizodus skambino jausmingai. Įdomu buvo susipažinti su įspūdinga Sviridovo muzika, kaip ir koncerto pabaigoje, po intymiai ir švelniai paskambinto Balio Dvariono Preliudo B-dur, išgirsti pas mus galbūt dar niekad viešai neatliktą Sergejaus Liapunovo Trancendentinį etiudą Nr. 10 (Lezginka). Jo virtuozines kaskadas Karolina ištvermingai traktavo kokybišku forte, o šviesios muzikos epizodus pateikė lėtai, minkštai.
![]() | ![]() |
Kol vyksta Kanų kino festivalis, beveik visos kino naujienos atskrenda iš ten. Apie Kanų naujienas „7 meno dienų“ skaitytojai sužinos iš Aistės Račaitytės straipsnių. Todėl šįkart – apie tai, kad „The Hollywood Reporter“ žurnalistai nusprendė sudaryti 69 Kanų kino festivaliuose „Auksine palmės šakele“ apdovanotų filmų reitingą, trumpai tariant, išrinkti geriausią Kanų laureatą.
Dauguma šio sąrašo viršūnėje atsidūrusių filmų sukurti prieš keliasdešimt metų. Pirmoje vietoje atsidūrė Luchino Visconti filmas „Leopardas“ („Il Gattopardo“, 1953). Tai italų literatūros klasiko Giuseppe’o Tomasi di Lampedusa romano ekranizacija, pasakojanti turtingo aristokrato meilės istoriją sudėtingų politinių XIX a. Italijos permainų fone. Pagrindinį vaidmenį filme sukūrė amerikiečių aktorius Burtas Lancasteris.
Į pirmą penketą taip pat pateko: Federico Fellini „Saldus gyvenimas“ („La Dolce vita“, 1960), Martino Scosese’s „Taksistas“ („Taxi Driver“, 1976), Michelangelo Antonioni „Fotopadinimas („Blow-Up“, 1966) ir Jacques’o Demy „Šerbūro lietsargiai“ („Les Parapluies de Cherbourg“, 1964).
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Nors manoma, kad dailininkai viską pasako savo darbais, Stasio Eidrigevičiaus pasakojimų pasiklausyti yra visada įdomu. Patenki į gyvybingą, daugiasluoksnį kalbėjimą, kupiną netikėtų asociacijų, minties šuolių, originalių įžvalgų. Nejučia esi priverstas nepasitikėti, kritiškai vertinti kiekvieną dailininko pasisakymą. Žinoma, taip tik įdomiau, nes reikia mąstyti, išlaikyti susikaupimą. O įdomiausia yra tai, kad iš visų įspūdžių, pamąstymų bei vaizdų (šįkart išreikštų žodžiais), po truputį dėliojasi paties menininko kūrybinė autobiografija, ryškėja pasaulėžiūros siluetai.
![]() |
Birželio 6-17 dienomis Keistuolių teatre rengiama pirmoji dienos kūrybiškumo stovykla 9-15 metų vaikams. Dešimties darbo dienų trukmės stovykla ne tik leis vaikams iš arti susipažinti su teatro užkulisiais: mokydami sceninio judesio, muzikos, šokio, dramaturgijos ir kitų teatrinių disciplinų profesionalūs ilgamečiai Keistuolių teatro aktoriai žadins vaikų kūrybiškumą, padės pažvelgti į save iš šalies, įgyti pasitikėjimo savimi bei atrasti dar nepažintus sugebėjimus ir savybes.
Viena iš stovyklos vadovų ir organizatorių, aktorė Viola Klimčiauskaitė pastebi, jog vaikų nereikia mokyti – jie jau viską moka, juos reikia supažindinti su galimybėmis, kaip jie tas savo žinias galėtų pritaikyti. „Kiekvienas savo pirmą blyną turi iškepti pats, mes tik parodysime, kokie gali būti ingredientai ar priedai, bet juos teks išsirinkti pačiam klystant ir nusiviliant, bandant ir bandant iš naujo. O tam, kad tie bandymai ir nusivylimai nebūtų tokie skaudūs, esame mes – stovyklos vadovai, kažkada irgi buvę paaugliais ir svajoję tapti aktoriais ir režisieriais, muzikantais, scenografais, vadybininkais“ – mintimis apie stovyklą dalijasi aktorė.
![]() |
Vakarų profesionalioji muzika niekada iki tol nebuvo patyrusi tokios įvairovės ir aprėpties, niekada nebuvo tokia ambicinga ir fundamentali, veržli ir visaapimanti, kokia ji tapo vėlyvojo romantizmo periodu. Sakralumas ir tamsumas, neviltis ir egzaltacija, mitologija ir politika, liaudiška kaimo fantastika ir miestietiški buffa nutikimai – romantizmas apėmė visą gyvenimą. Austrų ir vokiečių simfonistų siaučiančios harmonijos, muzikinės dramos ir netgi Ein Bühnenweihfestspiel (Bairoito scenos konsekracija), verizmas, bethoveniškos ambicijos, srūvančios iš Prancūzijos (Hectoras Berliozas), saviti ataidėjimai iš Čekijos, Vengrijos, Lenkijos, Danijos, Norvegijos, Suomijos, Olandijos.
Vis dėlto, nepaisant šitokios įvairovės, negali nestebinti dviejų muzikinių kultūrų paralelės ir panašumas. Jos abi ryškiausiai iškilo tik romantizme. Jos abi transformuotą romantizmą (postromantizmą ar impresionizmą) dėl visai skirtingų priežasčių kultivavo dar ilgai, gerokai po 1945-ųjų, kai likusioje Europoje dominavo jo didenybė Avangardas. Nepaisant tokių paralelių, postromantizmo likimas, palankumas šioms idėjoms skleistis abiejose terpėse XX a. buvo labai skirtingas. Tos muzikinės kultūros – tai Rusija ir Didžioji Britanija. Iki pat romantizmo Rusija nebuvo sukūrusi jokios ryškesnės profesionaliosios muzikinės kultūros. Didžioji Britanija – po Renesanso (Thomas Tallis, Williamas Byrdas) ir ankstyvojo baroko (Henry Purcellas) – galima sakyti, taip pat. Šis tekstas skirtas vienam nuostabiam britų kūrėjui – Granville’ui Bantockui (1868–1946). Visų neįtikėtinų paralelizmų tarp rusiško bei britiško romantizmo neišnagrinėsime. Vis dėlto, jei reikėtų atrasti rusiškąjį Bantocko analogą, tai būtų Nikolajus Rimskis-Korsakovas (1844–1908).
![]() | ![]() | ![]() |
„Į Lietuvos kino ekranus atkeliauja stiliaus bomba – filmas „Aukšta klasė“, – skelbia filmo platintojų pranešimo spaudai antraštė. Sensacinga frazė ir skambus filmo pavadinimas klaidina potencialius žiūrovus ir primeta supaprastintą britų režisieriaus Beno Wheatley’io filmo interpretaciją. Pavadinimo vertimas į lietuvių kalbą kartais gali tapti tikru iššūkiu ir neretai pasitaiko netikslių, išpūstų, su filmo prasme prasilenkiančių pavyzdžių. Kultinio rašytojo Jameso G. Ballardo 1975 m. parašytos futuristinės distopijos „High-Rise“ ekranizacijos lietuviškas pavadinimas šio iššūkio neišlaikė – pasirinktas neva patrauklus variantas, menkai atitinkantis romano autoriaus ir režisieriaus vizijas.
Neįvardyto miesto pakraštyje stovi naujas prabangus grėsmingos architektūros 40 aukštų dangoraižis. Jį supa milžiniška automobilių stovėjimo aikštelė ir šalia dygstantys panašūs pastatai. Šiame žmonių avilyje telpa viskas, ko reikia tučtuojau patenkinti fiziniams poreikiams – prekybos centras, sporto salė, keli baseinai ir net slaptas viešnamis. Skirtingų socialinių sluoksnių gyventojai įsikūrę skirtinguose aukštuose, jie naudojasi atskirais liftais ir į nuolat rengiamus vakarėlius kviečia tik artimiausių aukštų kaimynus. Aukščiausiai gyvenantys gauna geriausias vietas automobiliams, išskirtinį aptarnavimą, vieninteliai augina gyvūnus, mėgaujasi kokteiliais ir nevaržomu seksu. Žemesnėje pastato dalyje kilus techniniams trukdžiams ir pradėjus bręsti įtampai dėl viršutinių aukštų privilegijų, nesutarimai peraugs į destruktyvų chaosą ir gąsdinančio smurto proveržius. Nors pagrindinės durys visad atviros, gyventojai ir fiziškai, ir psichologiškai įstringa pastate. Čia į paviršių iškyla slapti jų troškimai ir pasąmoningas noras, kad žiaurus sąmyšis tęstųsi. Taip pastatas tampa klasių kovos metafora.
![]() | ![]() |
Dabartinis laikas menininkei Julijai Pociūtei – tai kūrybinė dispersija. Bangavimo skalėje jos kūryba pasiekė progreso ir kilimo fazę: instaliacija „Trys atspindžio pusės“ ką tik pristatyta Berlyne, vienas autorės darbų eksponuotas Murano stiklo muziejuje, netrukus planuojama surengti parodą Karališkajame La Granja stiklo muziejuje Ispanijoje, spalio mėn. – galerijoje „101“ Kaune, o balandžio 27 d. paroda „Bangãvimo skãlė“ atidaryta Pamėnkalnio galerijoje Vilniuje. Joje eksponuojamos fotografijos, videomeno kūriniai, performansų įrašai ir įvairių medžiagų objektai. Julija vis dar pristatoma kaip stiklo menininkė, tačiau manyčiau, kad jos kūryba jau seniai išėjo į tarpdisciplininio meno lauką.
Su malonumu skaitau kvantinės fizikos teorijas, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo painios, o kai pradedi žingsnis po žingsnio sekti giją, pasidaro dar painiau. Galimybė būti dviejose vietose vienu metu, ir tik matavimo veiksmas užfiksuoja reiškinio buvimą – jau seniai pastebėjau šios superpozicijos analogiją su meno kūrinio suvokimu, kuris priklauso nuo suvokėjo požiūrio. Įvairios teorijos, sąvokos ir praktinis jų patyrimas susieja meną ir mokslą simboline jungtimi, o Julija, pabrėždama asmeninių atskaitos taškų kūrimą, reflektuoja tai savo darbuose.
Šią savaitę prasidėjo Kanų kino festivalis, per visas žinias šmėkščios raudonas kilimas, todėl, matyt, ir televizijose bus palyginti daug prancūzų kino. Jaučiuosi kaip Ostapas Benderis, kuriam viskas turėjo būti gražu, nes netrukus pradėsiu siūlyti žiūrėti gražius filmus.
Valerie Guingnabodet 2006 m. filmo „Šok su juo“ (LRT Kultūra, 18 d. 23 val.) siužetas primena saldų meilės romaną: Aleksandra (Mathilde Seigner) sužino apie vyro neištikimybę. Sukrėsta ji šoka ant savo arklio, bet sužeidžia ir jį, ir save. Apie nelaimę sužinojęs vyras skuba pas ją, bet žūsta autokatastrofoje. Arklys užmigdomas, o Aleksandra patenka į kliniką. Praėjus trejiems metams ji vis dar mokosi gyventi iš naujo ir likimas ją nusiunčia į arklidę. Čia Aleksandra sutiks buvusį kaskadininką (prancūzų Naujosios bangos filmuose įsiminęs Samy Frey’us) ir jo arklį. Prisiminimai privers moterį vėl sėstis ant balno... Daugtaškis visada žada banalybę, bet arkliai nėra banalūs. Apskritai, gyvūnai. Neatsitiktinai juos vis rodo per žinias – vaizdai su meškomis, katėmis ar egzotiškais paukščiais nuima įtampą.
![]() | ![]() | ![]() |
Vakar, gegužės 11-ąją, po sunkios ir klastingos ligos mirė dailininkė, scenografė Nina Livont. Netekome teatro bičiulės, menininkės, ilgus metus puoselėjusios Lietuvos rusų dramos teatro scenovaizdį.
N. Livont gimė Vilniuje 1954 metų gruodžio 25 dieną.
Baigusi Odesos teatrinę dailės mokyklą, menininkė kūrė dekoracijas ir kostiumus įvairiuose teatruose.
Lietuvos rusų dramos teatre N. Livont debiutavo 1978-ais metais sukūrusi scenografiją spektakliui F. Dostojevskio „Dėl šlapdribos“.
Nuo 1993 m. iki 2003 m. šiame teatre dirbo vyriausiaja dailininke.
N. Livont sukurtais scenovaizdžiais daugiau nei 60 spektaklių gėrėjosi ne tik Lietuvos rusų dramos teatro, Valstybinio jaunimo teatro ar Šiaulių dramos teatro publika, bet ir Berlyno, Kijevo, Minsko, Bresto, Kemerovo, Irkutsko teatrų žiūrovai.
![]() |