7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Klounai – juokingi ir grėsmingi

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 20 (1172), 2016-05-20
Kinas Rodo TV
„Volstryto vilkas“
„Volstryto vilkas“

Kelias dienas karaliavęs susikompromitavusių liberalų vadas labiau primena klouną nei politiką. Kartu su kitu liberalu – Vilniaus meru – jie galėtų pakeisti „Dviračio šou“ peliukus. Lietuvių politikai nuolat įrodinėja, kad tikrovė vis dar gali būti groteskiškesnė už humoristo fantaziją. Matyt, tai, kad vis daugiau rinkėjų patiki tokiais personažais, yra kaina, kurią mokame už teisę būti vartotojais.

 

Martino Scorsese’s „Volstryto vilko“ (LRT, 26 d. 22 val.) personažas – taip pat realus žmogus, sugebantis įtikinti daugybę žmonių atiduoti jam savo pinigus. Filmas sukurtas pagal Jordano Belforto autobiografinę knygą. Įtikinėjimo dovana sukrovė Belfortui bei jo pusgalviams draugeliams milijonus. Tačiau „Volstryto vilkas“ – tai dar vienas režisieriaus pasakojimas apie Ameriką, jos šaknis ir mitus.

 

Infantiliškas plėšrūnas Belfortas (Leonardo DiCaprio) kraunasi turtus ne tam, kad nuveiktų kažką svarbaus, bet kad galėtų pirkti prabangius namus, jachtas, daiktus, brangenybes, vartoti narkotikus ir turėti daug moterų. Kartu su gyvenimo šiukšlyne rastais Belforto draugais „Volstryto vilke“ atsiranda ir „amerikietiškos svajonės“ degradacijos tema – uždirbti nešvarius pinigus gali legaliai įkurtoje bendrovėje, mulkindamas kvailesnius už save.

 

DiCaprio kuria savo personažą pasitelkdamas daugybę spalvų ir atspalvių. Jis – ir žiaurus cinikas, ir kartu sentimentalus žmogus, jaučiantis ryšį su tais, kuriuos pakėlė iš dugno – viena įsimintiniausių filmo scenų, kai įsijautęs į prisiminimus apie tai, kaip vienišą motiną Keilę padarė turtingą ir galingą, Belfortas nusprendžia nepalikti firmos ir taip išsikasa sau duobę. Tai vienas geriausių DiCaprio vaidmenų, bet „Oskaras“ jam atiteko už mūšį su meška.

 

Vis dėlto Scorsese nė akimirkos neleidžia būti Belfortui lyriškam, patetiškam ar net tragiškam. Atvirkščiai, kiekvieną Belforto žingsnį į katastrofą jis rodo vis labiau tirštindamas ir personažo, ir situacijų komizmą. Tačiau svarbiausia „Volstryto vilke“ yra intonacija: Scorsese sukūrė pinigų satyrą. Režisierius nori parodyti, kaip pinigai keičia pasaulį: padaro jį lėkštą, primityvų, pagrįstą vartojimu ir instinktų tenkinimu. Bet Scorsese neturi iliuzijų, kad kas nors pasikeis. Todėl Belfortas tęsia savo „žygį“. Finalinėje scenoje pamatysime švytinčias į jo paskaitą susirinkusių žmonių akis. Jie taip pat nori būti turtingi.

 

Scorsese nekūrė tradicinio biografinio filmo. Felixas ir Percy Adlonai biografiškumą pabrėžia net pavadinime – „Maleris ant kušetės“ (LRT Kultūra, 25 d. 22.30). Tikiu, kad filmo siužetas paimtas iš XX a. pradžios Vienos bohemos gyvenimo, kad sužinojęs, jog žmona Alma jam neištikima su architektu Walteriu Gropiusu, didysis kompozitorius Gustavas Mahleris galėjo lankytis pas populiarųjį Sigmundą Freudą, bet ar tų faktų užtenka geram filmui, abejoju. Juolab tokiam stilingam ar net, galima sakyti, manieringam.

 

Devintojo dešimtmečio pradžioje, po filmo apie paskutinius Marcelio Prousto metus „Celeste“ (1981) ir komedijos „Bagdad Cafe“ (1987), Percy Adlonas buvo vadinamas viena didžiausių Europos kino vilčių. Šis garsiojo Berlyno viešbučio „Hotel Adlon“ steigėjo provaikaitis galėjo pasigirti ir puikiu išsilavinimu – jis studijavo meno istoriją, teatrą ir vokiečių literatūrą garsiuose Vokietijos universitetuose. Tačiau likimas susiklostė kitaip, ir nors „Malerį ant kušetės“ kartu su sūnumi Felixu režisierius kūrė Austrijoje, o kitus – dokumentinius ir vaidybinius filmus – visame pasaulyje, jis jau seniai gyvena Kalifornijoje ir visada pabrėžia tikintis, kad kinas yra meno forma.

 

Prancūzų režisierius ir komiksų kūrėjas Sylvainas Chomet išgarsėjo animaciniais filmais „Trijulė iš Belvilio“ ir „Iliuzionistas“. Pastarojo herojaus prototipu tapo komikas Jacques’as Tati. Senojo kino magijos nostalgija ryški ir vaidybiniame Chomet debiute „Atila Marselis“ (LRT, 21 d. 22.45). Filmo herojui Poliui – trisdešimt, jis gyvena Paryžiuje kartu su dviem pagyvenusiomis aristokratėmis, kurios augina Polį nuo dvejų metų. Tetos svajoja, kad Polis taps pianistu virtuozu. Izoliuotas nuo išorinio pasaulio Polis sensta, taip ir nespėjęs pažinti gyvenimo. Iki tos dienos, kai susipažįsta su paslaptinga kaimyne ponia Prust, kuri žino nepaprastos žolelių arbatos receptą ir sugebės pasiųsti jaunuolį į kelionę po atminties užkaborius, kur slypi jo problemų sprendimo raktas. Poniai Prust nereikia kušetės, o režisierius pabrėžia, kad atsiminimai gali būti ne tik vaistas, bet ir nuodai. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė Bernadette Lafont, Guillaume Gouix, Hélène Vincent, tačiau lygiaverčiais filmo veikėjais tapo daug detalių, kostiumų, papuošalų, interjerų ir muzikos – Polis dirba akompaniatoriumi šokių mokykloje.

 

Prancūzijoje filmas buvo sutiktas prieštaringai: vieni gyrė jo ritmą ir originalumą, burleskiškos fantazijos ir spalvingo komikso derinį, kiti kritikavo už prisirišimą prie praeities, herojų nesugebėjimą ištrūkti iš Amelijos iš Monmartro Paryžiaus.

 

Dar viena LRT premjera – Susanne Bier „Serena“ (22 d. 21.55). Tai JAV kurtas „Oskaru“ už „Geresniame pasaulyje“ apdovanotos danų režisierės filmas. Veiksmas nukels į Didžiosios depresijos metus. Gražuolė Serena (Jennifer Lawrence) išteka už sėkmės lydimo verslininko Džordžo Pembertono (Bradley Cooper). Laimingi jaunavedžiai valdo medienos imperiją ir, atrodytų, niekas negali sugriauti jų santuokos. Tačiau praeities paslaptys kelia porai pavojų. Kaip jau supratote, siužetas melodramatiškas, bet Bier tokius mėgsta. Maža to, ji, ko gero, pretendavo sukurti kažką panašaus į „Vėjo nublokštus“, nors iš tikrųjų reginys labiau primena laidą „Gyvūnijos pasaulyje“, mat Serena nusprendžia padėti gyvačių kandžiojamiems medkirčiams ir pradeda veisti erelius, o Džordžas nori sunaikinti vienintelę miške likusią lūšį.

 

Užtat su malonumu prisiminsiu kitą filmą apie sudėtingus sutuoktinių santykius. Tai Jeano-Paulio Rappeneau 1971 m. filmas „Antrąkart vedęs“ (TV1, 22 d. 19 val., kinuose jis rodytas kaip „Pakartotinos vedybos“). Jeano-Paulio Belmondo personažas Nikolia 1787 m. nelegaliai atsidūrė Amerikoje ir padarė ten puikią karjerą. Jis vestų turtingą paveldėtoją, jei ne vienas „bet“: Nikolia buvo vedęs. Dabar jis turi grįžti namo ir nutraukti santuoką. Tačiau 1793-iųjų Prancūzijoje vyksta revoliucija, todėl žmonos paieškos bus gana pavojingos, juolab kad Šarlotė (Marlene Jobert) siejama su rojalistais.

Jūsų –

Jonas Ūbis

„Volstryto vilkas“
„Volstryto vilkas“
„Serena“
„Serena“
„Atila Marselis“
„Atila Marselis“