7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Choras – mylimiausias instrumentas

„Ave vita“ meno vadovą Kastytį Barisą kalbina Vaida Urbietytė-Urmonienė

Vaida Urbietytė-Urmonienė
Nr. 20 (1172), 2016-05-20
Muzika
Kastytis Barisas ir choras „Ave vita“
Kastytis Barisas ir choras „Ave vita“

Kaip išlikti originaliems, nestokoti energijos ir naujų idėjų? Kaip savo kolektyvą pristatyti visuomenei, kuriai, atrodo, jau visko gana ir nieko nebesinori? Kaip nenublankti tarp gausybės atlikėjų? Kiekvienam kolektyvo vadovui šie klausimai nelengvi, tačiau ilgametę patirtį turinčiam Kastyčiui Barisui, vadovaujančiam Lietuvos edukologijos universiteto mišriam chorui „Ave vita“, tai pavyksta jau ne vieną dešimtį metų. Pasikalbėti su choro vadovu susitikome Edukologijos universitete, natų prikimštame kabinete, kuris yra lyg antrieji jo namai. Trykštanti energija asmenybė išdavė, kad choras jo gyvenime užima labai svarbią vietą, o visi kolektyvo nariai yra tarsi jo paties vaikai.

 

Skaičiuojate jau 35-uosius, galima sakyti, jubiliejinius, kūrybinės veiklos metus. O kokia buvo pradžia? Kaip nusprendėte pasukti muziko keliu?

Tapti muzikantu nusprendžiau tikrai ne iš karto, kaip ir daugelis kitų muzikų. Kai baigiau aštuonias klases, nutariau pamėginti stoti į medicinos mokyklą. Nuėjęs ten su prašymu, sužinojau, kad šiuo metu priima tik į medicinos seseles. Tais laikais „medicinos broliukai“ nebuvo madingi. Bet labai norėjau būti medikas. Jau nuo vaikystės, kai žaisdavome įvairius žaidimus, aš būdavau gydytojas arba mokytojas, visada vadovaudavau. Labai gerai mokiausi, bet vidurinę mokyklą palikti buvau tvirtai apsisprendęs, tad, atsisakęs medicinos, pagalvojau, kad stosiu į pradinių klasių ugdymą. Be to, lankiau Panevėžio Jono Švedo muzikos mokyklą, kurioje ir įvyko lūžis. Anksčiau buvau dainavęs ansambliuose, choruose, privačiai mokiausi groti akordeonu, tad nuo muzikos nebuvau toli. Pamačiusi, kad man neblogai sekasi, mama pasakė, kad turėčiau stoti į choro dirigavimą. Nors tuo metu tikrai negalvojau būti muzikantu, sutikau. Stojamiesiems egzaminams pasiruošiau savarankiškai, uoliai mokiausi, studijavau įvairius pradžiamokslius ir įstojau.

Pabaigęs mokslus norėjau būti muzikos mokytoju, o ne choro dirigentu. Kai mano mokytoja sužinojo, kad noriu studijuoti Klaipėdoje, pasakė – jokiu būdu, tavo kelias tik į Vilnių! Sėkmingai išlaikiau stojamuosius egzaminus į Vilniaus konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija, – red. past.) choro dirigavimo specialybę. Man, jaunuoliui iš Panevėžio, reikėjo stipriai temptis, šeštą valandą ryte jau stovėdavau prie akademijos, nusiteikęs groti. Kuo toliau, tuo labiau man patiko choro dirigavimas. Jau pirmame kurse mane pakvietė dirbti čia, Edukologijos universitete, šokių ansamblyje „Šviesa“. Turėjau choro grupę parengti festivaliui „Gaudeamus“. Kai buvau antrame kurse, iš universiteto atėjo choro „Ave vita“ vadovė Margarita Gedvilaitė, ieškojo chormeisterio. Kuratorius Zigmas Venckus iškart pasiūlė mane. Jų dėka aš pradėjau dirbti universitete, o su choru dirbu nuo antro studijų kurso iki pat dabar, jau 35-erius metus.

 

Esate ir Edukologijos universiteto, ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentas. Kokie dabar studentai? Kokia jų motyvacija? Kokios perspektyvos?

Matome, kokia yra valstybės kultūros politika. Mokslas mokamas, muzikantų atlyginimai maži, tad nėra ko stebėtis, kad norinčių stoti į muzikines specialybes vis mažėja. Ne išimtis yra ir choro dirigavimas, nes jauni žmonės nemato perspektyvos, galimybės iš to pragyventi. Anais, tarybiniais laikais mokėdavo palyginti normalius atlyginimus, o ir chorų, ansamblių buvo daug, įvairių. Ne tik profesionalų, bet ir mėgėjų, kiekvienas fabrikas turėjo savo kolektyvą. Kalbant apie studentų motyvaciją, galiu pasakyti, kad anksčiau ji buvo didesnė. Aišku, ir tada, ir dabar visokių buvo, yra ir tikriausiai bus. Dabar ir studijų dalykai labai apkarpyti, mažai disciplinų, kurios būtų įdomios, patrauklios. Šiuo metu akivaizdžiai išsiskiria „Nepriklausomybės laikų vaikai“, kurie žino savo teises, bet pareigų nelabai. Atsakomybės nebėra. Tų tikrųjų savo profesijos fanatikų yra vienetai. Jaučiamas stiprus sumaterialėjimas.

 

Vis dėlto jau daug metų sėkmingai dirbate su savo kolektyvu. Kaip Jums pavyksta motyvuoti, pritraukti choristus? Ar turi reikšmės kolektyvo tradicijos, tęstinumas?

Edukologijos universitetas, o kartu ir choras, praėjusių metų gegužę šventė 80-ties metų jubiliejų. Choro šaknys – Klaipėda. Po kelerių metų choras persikėlė į Panevėžį ir tik vėliau į Vilnių. Perimti šį chorą iš pradžių man buvo šiek tiek sunku, truputį bijojau, nes dažnai atsitinka taip, kad jei išeina vadovas, tai su juo – ir didžioji dalis kolektyvo. Mano perėjimas buvo gana kurioziškas. Per kūrybinę stovyklą vadovė susilaužė koją, kelis mėnesius nebuvo darbe ir po to iškart atsisakė pareigų. Jau tada laikinai ėjau vadovo pareigas, choristai prie manęs priprato, tad vadovu tapau gana natūraliai.

Iki tol choras gana mažai keliavo po užsienį, tad iškart norėjau tai pakeisti, dažniau išvykti koncertuoti į Vakarų Europą. Pradėjome važiuoti į konkursus, dažnai ten laimėdavome ir užsidegėme entuziazmu. Aišku, turėjome ir rėmėjų. Tada nereikėjo pernelyg stengtis studentų motyvuoti, sudominti. Bene svarbiausias įvykis, kurio negaliu nepaminėti, buvo Vatikane, kai pats popiežius pasikvietė mus su juo nusifotografuoti. Tai yra pati gražiausia kolektyvo nuotrauka. Dabar studentams kelionės – ne naujiena. Visai neseniai sprendėme, ar gegužės mėnesį važiuoti į Klaipėdą, Stasio Šimkaus chorų konkursą, ar keliauti į užsienį. Visi nubalsavo už Klaipėdą...

Motyvuoti studentus sunku, bet aš stengiuosi nebūti paniurėlis: nors ir parodau griežtumą, esu ir jų draugas, su kiekvienu pasikalbu. Ne paslaptis, kad pas mus dainuoja ir tie, kurie jau seniai pabaigė studijas. Vienas yra net nuo 1996-ųjų, puikiai lanko, koncertuoja. Jis praktiškai mano bendraamžis. Yra nuoširdžiai norinčių dainuoti, koncertuoti, aš jų tikrai nevaržau. Per metus mes turime beveik po penkiasdešimt pasirodymų – tai yra labai daug. Praėjusiais metais jau sumažinome iki keturiasdešimties. Šis choras nėra privalomas, tai tarsi laisvalaikio praleidimas, todėl dainuoja tik išties norintys ir motyvuoti.

 

O kokią vietą Jūsų paties gyvenime dabar užima choras?

Drąsiai galiu pasakyti, kad pagrindinę. Tai yra mano mylimiausias instrumentas, be kurio aš negaliu įsivaizduoti savo gyvenimo. Juk visi atlikėjai turi savo instrumentus: pianistas – fortepijoną, smuikininkas – smuiką, o aš – chorą.  

 

Žinau, kad chore dainuoja įvairių specialybių atstovai.

Didžiausią choristų dalį sudaro ne muzikantai – lituanistai, fizikai, matematikai ir kt. Aišku, yra ir muzikos specialybės studentų. Beje, muzikai universitete turi kitus kolektyvus. Įvairių specialybių studentams chore įdomu, mes, kaip jau minėjau, keliaujame, koncertuojame, dalyvaujame projektuose. Rugsėjo mėnesį važiuosime į Juodkalniją, vėliau numatyta kelionė į Italiją. Pusę metų į priekį mes jau žinome savo pagrindinių koncertų grafikus. Kasmet vasaros pabaigoje vykstame į kūrybinę stovyklą Užpalių kaime, Utenos rajone. Ji trunka dešimt dienų. Kadangi didžioji dalis choristų vasarą išvyksta, stovykla nėra labai gausi. Dainavimui skiriame penkias valandas per dieną, rengiame naujas programas. Apsistojame vidurinėje mokykloje, patys tvarkomės ir ruošiame maistą. Per dešimt dienų pagiedame dvejose mišiose bažnyčioje, surengiame koncertą kaimo žmonėms Užpalių kultūros namuose. Pamenu, pirmųjų stovyklų metu į koncertus ateidavo vos keli žmonės, o dabar surenkame pilnutėlę salę.

 

Kaip parenkate repertuarą? Kam teikiate prioritetą?

Visuomet sakau, kad daugiausia dėmesio reikia skirti lietuvių muzikai. Tiesa, mūsų kompozitoriai kuria gana sudėtingą muziką, ją ne visada galime įveikti. Aišku, kartais parengiame ir sudėtingų opusų. Šiaip mūsų programoje yra ir turi būti visko: nuo sakralinės iki pasaulietinės ir populiariosios muzikos, nes niekada negali žinoti, ko staiga būsime paprašyti ir pakviesti dalyvauti. Tenka koncertuoti ir bažnyčiose, ir Nacionalinėje filharmonijoje, ir televizijoje. Paskutiniu metu dalyvavome daugelyje TV projektų, tarp kurių „Žvaigždžių duetai“, „Lietuvos daina“, „Lietuvos balsai“, „Chorų eurovizija“, „Auksinis balsas“ ir kt. Visur su malonumu padainuojame. Taip tampame žinomi, matomi, o ir choristams patinka. Taigi, turime tikrai įvairios programos. Nebijome atlikti ir stambių formų kūrinių, ne tik lietuvių, bet ir kitų kompozitorių.

 

Akivaizdu, kad veiklos tikrai daug ir įvairios. O kaip paminėsite savo kūrybinės veiklos 35-metį ir artėjančią 55-erių metų sukaktį?

Jei atvirai, malonu, jog šį paminėjimą labiau inicijavo universitetas, o ne aš pats. Kadangi man 55-eri sukaks liepos mėnesį, o tuo metu visi atostogauja, buvo nuspręsta apjungti abi progas gegužės mėnesį. Tai bus vakaras su muzika, pokalbiais, prisiminimais. Pasikviečiau dainininkę Vaidą Genytę, su kuria dalyvavau „Žvaigždžių duetuose“, universiteto styginių ansamblį, su kuriais atliksime porą kūrinių. Viską rengia patys studentai, tad tai ir man bus staigmena. Šis koncertas – jaukus pasibuvimas, į kurį visus labai kviečiame.

 

Daug kalbėjome apie chorą, koncertus, keliones. O kuo užsiimate laisvalaikiu?

Pirmiausia paklausčiau savęs, ar mano gyvenime šiuo metu yra laisvalaikis? Dirbant pedagoginį darbą visas laisvalaikis atiduodamas programų rengimui, pasiruošimui paskaitoms, sėdėjimui prie instrumento. Turiu nusipirkęs aštuonias naujas knygas, kurias labai noriu perskaityti, bet neturiu tam laiko. Galbūt net galėčiau pasakyti, kad mano laisvalaikis ir yra muzika. Pats susimąstau, kad galbūt aš į chorą ir ateinu kaip į laisvalaikio užsiėmimą?

 

Dėkoju už pokalbį, linkiu neblėstančios energijos, o choro gerbėjus kviečiame gegužės 20 d. 16 val. į Lietuvos edukologijos universiteto salėje vyksiantį koncertą.

 

Parengė Vaida Urbietytė-Urmonienė

Kastytis Barisas ir choras „Ave vita“
Kastytis Barisas ir choras „Ave vita“