7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Reikalinga ar nereikalinga?

Meno doktorantų paroda „Atviros studijos 2016“ VDA parodų salėse „Titanikas“

Vidas Poškus
Nr. 20 (1172), 2016-05-20
Tarp disciplinų Dailė
Žilvino Landzbergo kūrinio fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvino Landzbergo kūrinio fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.

Kadangi užimamos pareigos lyg ir neleistų kvestionuoti tam tikrų vidinių institucinių dalykų (dirbu toje pačioje Vilniaus dailės akademijoje ir netgi turėjau šiokių tokių sąsajų su parodos rengimu), teksto pavadinimą turėčiau įvertinti savikritiškai. Tarsi pjautum šaką, ant kurios pats sėdi. Taigi – lyg ir nekorektiška klausti, ar meno doktorantų paroda toje pačioje Akademijoje yra reikalinga. Turbūt dar amoralesnis dalykas būtų suabejoti pačios meno doktorantūros reikalingumu... Bet esu tarp tų konservatyvių (o gal atvirkščiai?) skeptikų, kurie sako, jog poezijos neįmanoma išmokti universitete. Taip, galima perprasti eilėdaros principus, sintaksės ir lingvistikos dėsnius, bet tam tikrų vidinių eiliavimo dalykų, jeigu jie neduoti mūzų ar kokio nors Apolono, neįmanoma suvokti. Pamenu, kad viename pokalbyje tai labai aiškiai suformulavo Sigitas Geda tardamas, jog universitetuose poetai imasi žinių kaip žaliavos tolimesnei ar jau egzistuojančiai savo kūrybai (panašiai vienas ryškiausių XX a. lietuvių lyrikų – Jonas Kossu-Aleksandravičius – apsigynė disertaciją tema „Evangelijos tekstų vertimų į senąją provansalų kalbą lingvistiniai etiudai“ ne tam, kad taptų akademiku, o kad kurtų poeziją). Taip yra ir su menais. Ypač su šiuolaikiniais. Aišku, galėčiau ir gal net privalėčiau nesikišti į šį keblų klausimą, nes nesu pedagogas, tačiau kartkartėmis tokios abejonės iškyla.

 

Neabejoju dėl vieno dalyko – menininkui doktorantūros studijos reikalingos, tačiau tikrai ne meno srityje. Toks asmuo galėtų studijuoti bet kurią humanitarinių ar net tiksliųjų mokslų discipliną (viskas priklauso nuo to, ko siekiama ir norima), tik ne menus. Sukonkretinkime remdamiesi dabartinių Akademijos doktorantų vardais ir jų interesais. Štai kad ir Žilvinas Landzbergas parodą lydinčiuose meno doktorantų skaitymuose pristatė pranešimą pavadinimu „Kūnas“ (iš tiesų kalbėjo apie asmenines kūrybines patirtis) – pagal savo formuluotę jis galėtų gilinti medicinos žinias, pagal strategijas – kad ir mechanikos. Darius Žiūra („Monumentas utopijai“) būtų puikus politologijos mokslų doktorantas. Ir panašiai. Tai – tik provokacija. Nei taip buvo, nei taip bus (nebent pavieniais atvejais).

 

Iš tiesų į meno doktorantūrą žvelgiu kaip į prizą, grantą, apdovanojimą, savotišką stipendiją su tam tikrais represiniais elementais (reikia laiku atsiskaityti, klausyti paskaitų, parašyti ir panašiai), suteikiantį jos pelnytojui savotišką socialinį stogelį. Bet paskui, apsigynus baigiamąjį darbą (vis dėlto ne disertaciją), vadintis „meno daktaru“ yra kažkaip įtartina. Būtent tokius apmąstymus sukėlė meno doktorantų paroda... Tad vien dėl to ją vertėjo rengti!

 

Žvelgiant akademiškai ir be jokių abejonių, paroda „Atviros studijos“ yra netgi būtina tam, kad atskleistų elementarų trečiosios pakopos studijų procesą. Tai yra savotiška peržiūra, tik įvilkta į parodinį rūbą – ir tai labai normalu, nes, žvelgiant formaliai, meno doktorantai yra patys patys geriausi menininkai iš visų studijuojančiųjų. Tad ir pamaloninti juos paroda, o ne kasdiene peržiūra būtina. Gaila, kad patys doktorantai to nesuvokia ar netgi nevertina, nes imantis analizuoti parodos kokybę tampa akivaizdu, kad jos silpnybes lėmė keli dalykai. Praktiškai a priori. Pirma, kai kurie doktorantai jaučiasi išprievartauti. Dalis jų iš tiesų realizuoja projektus kitur ir kitu metu, todėl jiems mažai rūpi, kad reikia dalyvauti dar ir čia. Ir beveik privalomai. Tad vieni dalyviai labai rimtai pažvelgė į tai, ką rodys ir kaip rodys, o kitiems – „da lampe“. Simptomatiškiausias yra Akvilės Anglickaitės atvejis, kuri šios parodos vyksmo metu atidarė savo solo ekspoziciją „Hyphen“ ne taip ir nutolusioje projektų erdvėje „Editorial“. Iš tiesų tai be galo natūralu, nes beveik kiekvienas menininkas puikiausiai jaučiasi savo personalinėje erdvėje arba bent jau tarp bendraminčių. Tad antras gal ne silpnumą, o komplikuotumą sąlygojęs dalykas yra tas, jog meno doktorantai yra be galo marga publika. Ne tik dėl to, jog į vieną erdvę buvo suginti ir „tradicionalistai“, ir „konceptualistai“. Toks skaidymas yra sąlyginis ir nelabai akademiškas, tačiau tiesos jame yra. Užtenka pažvelgti vien į tapytojų doktorantų (vis dėlto kai kurie iš jų pasirinko ne meno, o dizaino kryptį) kūrinius, kad tas dualizmas matytųsi labai aiškiai. Antai Deima Katinaitė, remdamasi Bauhauzu, tyrinėja spalvos fenomeną, o Eglė Ulčickaitė kalba apie „Chrono-grafiją“. Skirtingi tikslai, idealai, vertybės.

 

Dirbant pačiame „Titanike“ teko išgirsti įvairių ir labai skirtingų nuomonių apie parodą. Nuo „labai blogai“ iki „puikiai“. Iš tiesų – kaip visada, ypač grupinių ir dar institucinių parodų atvejais. Galima nusileisti į apkalbų liūną ir nusistebėti, jog neigiamų reakcijų teko išgirsti iš pačių doktorantų. Viena esminių kritikos (o gal savikritikos) strėlių buvo paleista dėl to, jog paroda neturėjo kuratoriaus. Šiokią tokią koordinatoriaus (iš tiesų – ekspozicinio architekto) funkciją atliko šių eilučių autorius, tačiau tikrai nesinorėjo imtis dviprasmio Cerberio, atsiprašau – kuratoriaus – vaidmens žinant, jog suvaldyti ambicinguosius meno doktorantus (ir dar privalomojo atsiskaitymo atveju) yra beveik neįmanoma misija. Juolab kad nesu nei Doktorantūros skyriaus administracinis darbuotojas, nei doktorantas, nei dėstytojas. Kalbant atvirai, parodą turėjo kuruoti patys meno doktorantai. Ir manau, kad ją sukuravęs teisingai, gerai (mažų mažiausiai – patraukliai visiems) būtų vertas jeigu ne meno, tai meno vadybos daktaro vardo... Kita vertus, esama aspektų, kuriais galima suvaldyti visą tą doktorantų orkestro kakofoniją. Bet tokiu atveju reikėtų imtis selekcijos ir represijų (atmetant kai kuriuos autorius, aktyviai ir bent jau visus akademinius metus kišantis į studijų procesą ir paskui iš to darant kokius nors taktinius žingsnius). Taip pat manyčiau, kad parodą įdomiai galėtų sukuruoti koks nors žmogus ne visai iš šalies – kad ir menamas trečio ar ketvirto kurso dailėtyros (kultūros vadybos studentų atveju viltys seniai prarastos) studentas. Bet bijau, jog tai – tik viso labo utopija, kuriai niekuomet nebus vilčių realizuotis.

 

Regis, iš meno doktorantų parodos tikimės to paties, kaip iš mūsiškių „Eurovizijos“ ar Europos krepšinio čempionato protagonistų. Iš to ir kyla visi kompleksai bei nepasitenkinimas. Gal tiesiog reikia atsipalaiduoti? Ir neimti taip stipriai visko į plaučius. Čia pavyzdžiu galėtų būti jau šimtmečius skaičiuojančios Londono karališkosios dailės akademijos parodos (netrukus Jungtinės Karalystės sostinėje tokia ir atsidarys). Jose dalyvauja ne keliolika ir ne keliasdešimt, o kur kas daugiau menininkų. Žvelgiant formaliai į ekspoziciją – visiška eklektika ir netolygumai. Kūriniai (nuo visiškos tradicijos vergų iki progresyvumo flagmanų) – skirtingi ir netolygūs savo kokybe, reiškiamomis idėjomis. Bet, pažiūrėjus autonomiškai, visa tai yra tiesiog įdomu ir intriguoja. Manau, kad meno doktorantų paroda Vilniaus dailės akademijoje turi tokios potencijos. Šį tikėjimą dar labiau sustiprino pati įdomiausia, labiausiai smalsumą žadinusi renginio dalis – minėtieji meno doktorantų skaitymai, kurių metu šiaip jau patyrę ir brandūs menininkai (Agnės Kuzmickaitės, Laisvydės Šalčiūtės, Dariaus Žiūros vardai kalba patys už save) aiškino, analizavo, komentavo savo kūrybines strategijas ir taktikas (pavartosiu šiuos lyg banaliai skambančius terminus, bet jie man labiau tinka ir patinka nei pretenzinga meninio tyrimo sąvoka). Kai kurie iš menininkų galbūt net prakaitavo versdami įsitempti ir auditorijos narius (bandant konceptualizuoti, analizuoti savo kūrybą, kyla psichologinės įtampos...). Ir visa tai be didesnių komentarų ir abejonių vis dėlto teigte teigė, jog meno doktorantūros studijos Vilniaus dailės akademijoje yra teisingos ir reikalingos, būtinos ir labai vertingos. Nes tai iš tiesų yra brandi, analitinė ir diskutuoti verčianti meno (gal net daugiau – mūsų kultūros) dalis. Taigi, tai savaime yra ir gẽra, ir reikalinga.

 

Paroda veikia iki gegužės 21 d.

VDA parodų salės „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius)

Dirba antradieniais–šeštadieniais 12–18 val.

Žilvino Landzbergo kūrinio fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvino Landzbergo kūrinio fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Agnė Kuzmickaitė-Prūsaitienė, meno projektas „Kasdienybėje besislapstančios idėjos: nuo erdvinio objekto prie funkcionalaus drabužio“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Agnė Kuzmickaitė-Prūsaitienė, meno projektas „Kasdienybėje besislapstančios idėjos: nuo erdvinio objekto prie funkcionalaus drabužio“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Indrė Stulgaitė-Kriukienė, meno projektas „Simboliai. Šviesa. Faktūra“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Indrė Stulgaitė-Kriukienė, meno projektas „Simboliai. Šviesa. Faktūra“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, meno projektas „Prasmės konstravimas šiuolaikiniame mene“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, meno projektas „Prasmės konstravimas šiuolaikiniame mene“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Tomas Daukša, meno projekto „Iš pusiausvyros išvestos sistemos“ dalis „Grindinio akmuo ir jo kopija“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Tomas Daukša, meno projekto „Iš pusiausvyros išvestos sistemos“ dalis „Grindinio akmuo ir jo kopija“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Adomas Danusevičius, meno projektas „Kamufliažinis vyriškumas“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Adomas Danusevičius, meno projektas „Kamufliažinis vyriškumas“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Marius Dirgėla, meno projektas „Originalumo problematika dizaine“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Marius Dirgėla, meno projektas „Originalumo problematika dizaine“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Deima Katinaitė, meno projektas „Spalvos kontekstai 1. 2. 3. 4.“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Deima Katinaitė, meno projektas „Spalvos kontekstai 1. 2. 3. 4.“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ulčickaitė, meno projektas „Chrono-grafija“, „Lošimų kambarys“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ulčickaitė, meno projektas „Chrono-grafija“, „Lošimų kambarys“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Marius Bartkus, meno projektas „Vizualinių metaforų generavimo sistema“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Marius Bartkus, meno projektas „Vizualinių metaforų generavimo sistema“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, meno projektas „(Melo)dramos“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, meno projektas „(Melo)dramos“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Darius Žiūra, „Monumentas utopijai“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Darius Žiūra, „Monumentas utopijai“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.