7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Sugrįžimas namo

In memoriam Juozapas Miliūnas (1933–2016)

Kristina Stančienė
Nr. 20 (1172), 2016-05-20
Dailė In memoriam
Juozapas Miliūnas
Juozapas Miliūnas

Gegužės 9-ąją pasklido liūdna žinia – mirė dailininkas, ilgametis Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos vadovas, mokytojas Juozapas Miliūnas. Visi, artimiau pažinoję dailininką, o ypač – šios mokyklos darbuotojai, nusiminėme ir sutrikome – nejau apie šį gerbiamą, taurų ir šiltą žmogų nuo šiol turėsime kalbėti būtuoju laiku? Juk ką tik, dar prieš keletą mėnesių, mokykloje su juo kone kasdien labindavomės, šnekučiavomės. Buvo taip įprasta matyti Juozapą, besiruošiantį eilinei tapybos ar kompozicijos pamokai, dėliojantį molbertus, kėdes, ruošiantį natiurmortą... Nors ir sulaukęs garbaus amžiaus, dailininkas išliko visai toks pat, kaip ir anais laikais, kai vadovavo mokyklai – didelis, galingo stoto vyras, įtaigaus balso, nepamirštamos, jaukios kalbėjimo manieros, išlaikęs šviesią galvą, puikų humoro jausmą, atviras, atidus, rūpestingas ir geras.

 

Banali, tačiau skaudi tiesa, su kuria susiduriame netekę kažko brangaus – mūsų kasdienybė, įprasti ritualai, kurie, rodos, tęsis amžinai, iš tiesų tėra trumpa ir neįkainojama laiko atkarpa. Visa neišvengiamai baigiasi. Suėmė apmaudas, kad savo pirmojo tapybos ir kompozicijos mokytojo, kurio globėjišką ranką, palaikymą jutau ne tik besimokydama šioje mokykloje, bet ir gerokai vėliau, studijų Vilniaus dailės akademijoje metais, taip pat – pradėjusi dirbti mokykloje, taip niekada giliau ir nepakalbinau. Tiesa, kalbėdavomės dažnai ir daug: ir apie mokyklą, ir apie mokinius, kartais – tiesiog apie šį bei tą. Ne sykį esu mačiusi dešimtis dailininko paveikslų, teko rašyti apie jo kūrybos parodas. J. Miliūnas yra nemažai papasakojęs apie savo kolegas, kurių taip pat jau nebėra – apie Vytautą Šerį, Mariją Teresę Rožanskaitę, Igorį Piekurą, Vincą Kisarauską ir kitus. Tačiau juk besistengdama surankioti ano laiko nuotrupas galėjau kur kas daugiau pakamantinėti apie ilgą ir turtingą paties dailininko gyvenimą...

 

J. Miliūnas gimė 1933 m. rugpjūčio 11 d. Utenos apskrities Leliūnų valsč., Vereikių kaime. Šeimoje augo šeši vaikai. Mokėsi Leliūnų septynmetėje, vėliau Utenos vidurinėje mokykloje. Nuo 1957 m. studijavo Vilniaus valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija), Tapybos fakultete. Jį baigė 1963 metais. Iš pradžių ketverius metus dirbo Vilniaus kuro aparatūros gamykloje dailininku. Nuo 1968 m. perėjo dirbti į Vilniaus keturmetę vaikų dailės mokyklą (dabar – J. Vienožinskio dailės mokykla). Čia ir dirbo visą gyvenimą: mokytojavo, ilgus metus buvo šios mokyklos direktorius, o išėjęs į pensiją mokė dailės privačiai. Su žmona Kristina užaugino du vaikus – Ritą ir Kristijoną. Rita Miliūnaitė – kalbininkė, humanitarinių mokslų daktarė. Kristijonas Miliūnas – tapytojas, Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos mokytojas, ne vienus metus dirbęs šioje mokykloje greta tėvo, neabejotinai paveldėjęs iš jo įžvalgaus, supratingo pedagogo talentą.

 

Šie faktai – tik atskiros dailininko ir mokytojo gyvenimo stotelės, svarbesnės atkarpos. Tarp jų – daugybė neaprašytų, „neįformintų“ įvykių, nuotaikų, dvasinių saitų. Neverta nė kartoti, kad J. Miliūnas – tikras J. Vienožinskio dailės mokyklos patriarchas, sovietmečiu mokykloje sukūręs savotišką pogrindinę meninę terpę. Ir šiandien, kai kalbame apie neoficialų ar pusiau oficialų to meto dailininkų gyvenimą, ši mokykla ir jos istorija tebelieka it neištyrinėtas laukas, kuris, ko gero, buvo ne ką mažiau reikšmingas nei įvykiai privačiuose namuose, dirbtuvėse. Mokykloje seniai žinomas faktas, kad čia nebuvo nė vieno komunistų partijos nario. Pasak paties J. Miliūno, ne kartą valdžios primygtinai spiriamas tapti „partiniu“, t.y. „normaliu“ direktoriumi, vis sugebėdavęs atsižegnoti, išsisukti... Galiu paliudyti – tarp mokyklos fonduose išlikusių mokinių darbų beveik neatrastume ideologiškai angažuotų darbų, na, gal vieną kitą gegužės 9-osios parado vaizdą ar natiurmortą su kareivišku šalmu ir raudona žvaigžde ant kaktos. Užtat likę pluoštai tapybos su tradiciniu jos modelių arsenalu – iškamšomis, indais, lietuvių liaudies buities rakandais, verbomis, draperijomis... Taip pat – piešimo, grafikos, vasaros praktikos darbai, kurių metu keliauta po Lietuvos provinciją – Kuktiškės, Leliūnai, Antalieptė, Užpaliai... Rodos, sovietinė fantasmagorija su visomis jos nesąmonėmis vyko kažkur šalia, bet ne čia.

 

Kūrybinis šio įdomaus žmogaus gyvenimas taip pat buvo nuoširdus, autentiškas ir intensyvus. Tai nė kiek nesumeluota ir nesuvaidinta jo asmenybės, pasaulėžiūros išraiška. Nors J. Miliūnas dirbo ir bičiuliavosi su sovietmečio modernistais, neklusniaisiais Arvydu Šalteniu, Povilu Ričardu Vaitiekūnu ir kitais, pats kryptingai išlaikė konservatyvų realistinį – romantinį-simbolistinį, impresionistinį – tapybos pobūdį ir labiausiai mėgo, rodos, tokį šiais laikais nepopuliarų „grynojo“ peizažo žanrą. Nors nemažai tapė aliejumi, ilgainiui ėmėsi pastelės – galbūt ne tik iš smalsumo, bet ir iš praktinių paskatų. Pastelė – bekvapė, „mobili“ – kur nors keliaujant nesunku įsimesti dėželę šių dažų...

 

Taip gimė ištisos pastelinių peizažų serijos. Svarbiausias jų motyvas – Aukštaitijos gamtovaizdis: kalvelės, apaugusios medžiais vakarėjant, apgaubtos rūko, prieblandos, rudeniškai tušti ir liūdni laukai ir miškeliai, švelni žaluma vasaros vidurdienį, nuščiuvusi gamta, nutvieksta mėnesienos, kur ne kur naktį šviečiantys vienišos trobos langai... Apibendrinant – tai peizažas, išreiškiantis sakralų, kone panteistinį prisirišimą prie gimtųjų vietų, taigi ir patriotinę menininko poziciją. Kuklutis, pilkokas, iš pirmo žvilgsnio gana monotoniškas kraštovaizdis J. Miliūnui tapo puikia medžiaga turtingai emocijų, nuotaikų skalei išreikšti. Kartu jis įgyja ir platesnių socialinių reikšmių. Šiuose paveiksluose dažnai neapleidžia minorinė vienatvės, rezignacijos nuotaika. Čia nesutinkame žmonių, tai gamta, kai kur jau, matyt, „suvirškinusi“, paslėpusi buvusius jų gyvenimo pėdsakus. Taigi, tai kartu ir pasakojimai apie kaimą, archajišką lietuviškos civilizacijos klodą, kuris jau baigia savo gyvenimo ciklą arba gyvuoja paskutines dienas.

 

Ne viename paveiksle J. Miliūnas vaizduoja Leliūnų apylinkes – savo gimtąsias vietas, dailininką myli ir gerbia vietos žmonės. Todėl gražu ir simboliška, kad amžino poilsio jis atgulė miestelio kapinėse, prigludusiose prie didžiulės dvibokštės neogotikinės Leliūnų Šv. Juozapo bažnyčios, čia ilsisi ir daugiau jo artimųjų. Dailininko sugrįžimas namo nebuvo liūdnas. Greičiau – gražus ir iškilmingas. Šiltą pavasario popietę aplink, rodos, visa pleveno, skraidė, skleidėsi, čireno, dūzgė. Šalia vieškelio tarp bažnyčios ir kapinių prie būdos brazdėjo šuniukas, į laidotuvių procesiją smalsiai žvelgė čia pat besiganančios karvės... Leliūnuose buvau pirmą kartą – bent akies krašteliu pamačiau miestelio apylinkes, gamtovaizdžius, apie kuriuos tiek yra pasakojęs mano mokytojas. Iš tiesų, čia tiesiog akyse vėrėsi jo pastelių motyvai: mėlyno dangaus properšos tarp gaivios pavasariškos lapijos už bažnyčios langų, nedidelių kalvelių išvagotas reljefas nuo kapinių šlaito, kuriame mirgėjo smulkučiai vertikalūs šakų guotai. Kartu su kolegėmis iš J. Vienožinskio dailės mokyklos nutarėme, kad atvažiavome čia nebyliu Juozapo kvietimu...

Juozapas Miliūnas
Juozapas Miliūnas
Juozapas Miliūnas, „Medžiai ir baltas debesis“
Juozapas Miliūnas, „Medžiai ir baltas debesis“
Juozapas Miliūnas, „Naktis ir baltas paukštis“
Juozapas Miliūnas, „Naktis ir baltas paukštis“
Juozapas Miliūnas, „Pro debesų properšą“. 2010 m.
Juozapas Miliūnas, „Pro debesų properšą“. 2010 m.
Juozapas Miliūnas, „Rudens akimirka“. 2009 m.
Juozapas Miliūnas, „Rudens akimirka“. 2009 m.