Steveno Knighto „Lokas“ (LRT, šįvakar, 27 d. 22.45) – geriausias pavyzdys, kad filmas gali išsaugoti įtampą iki paskutinio kadro, net jei kadre visą laiką tik vienas žmogus, vairuojantis automobilį ir kalbantis mobiliuoju telefonu. Aivenas Lokas – paprastas žmogus, darbų vykdytojas. Rytą atsitiks tai, nuo ko priklausys tolesnė didžiulio daugiaukščio statybų eiga. Tačiau vėlai vakare palikęs aikštelę automobilyje jis sulaukia skambučio, kuris apvers aukštyn kojom visą gyvenimą. Filmas apie tai, kokia yra moralinio pasirinkimo kaina. Lokas supranta, kad pasirinkęs kelionę pas jo kūdikį gimdančią moterį jis sugriaus savo šeimą ir karjerą. Atsisakyti visko, ką puoselėjai ir ką tikrai myli, nebus paprasta. Situacija labai konkreti ir nuo to, kaip pasielgs Lokas, priklausys visas tolesnis jo likimas.
Patyręs scenaristas ir režisierius Knightas supranta, kad svarbiausia yra sumanymas. „Lokas“ – minimalistiškas filmas, iš dalies jis laikosi ant aktoriaus Tomo Hardy pečių ir ant jo stambaus plano magijos, kartu su personažu išgyvename visą istoriją, o nematomi vyro pašnekovai padeda suprasti, kas iš tikrųjų vyksta. Jau nuo pirmų minučių užsimezga visi mazgai – sudėtinga statyba, vyro ir tėvo laukianti mylima šeima, atsitiktinai sutikta moteris, dabar gimdanti Loko vaiką, ir GPS ekranas, nuolat pabrėžiantis, kiek laiko liko iki kelionės ir filmo pabaigos. Bet tai netrukdo Knightui prisodrinti filmą metaforų, kurias generuoja kad ir herojaus pavardė – nuoroda į žymų anglų filosofą empiriką.
![]() | ![]() | ![]() |
Giedrė Jankevičiūtė, Telesforas Kulakauskas (1907–1977), Vilniaus grafikos meno centras, 2016, 368 p., 400 egz.
Iškart aišku, kad knygos herojus – Telesforas Kulakauskas – yra charizmatiškas kūrėjas, nes jis kaip rašalo dėmė kiaurai įsismelkė į leidinio dizainą ir tekstus. Nuo medžiagos įvairovės, kurią lėmė plati užsakovų paletė, tokios knygos dailininkas turėtų „sušokti greitą klumpakojį“ ir vis tiek susitaikyti su mišrainės šmėkla, bet knygos dailininkas Gedas Čiuželis, rodos, tik įgavo drąsos talentingai sužaisti inicialais ir gimimo datos skaičiais priešlapiuose, pasidžiaugti Kulakausko apibendrintų formų fragmentais atskirdamas skyrius, per spalvas nukelti laiku į senų sąsiuvinių ir eskizų bloknotų pasaulį, sutvarkyti vaizdų seką taip, kad nesijaustum kaip mieste po vėtros, o galėtum ramiai klausytis Giedrės Jankevičiūtės pasakojimo. Kitaip tariant, užsirekomenduoti kaip vienas įdomiausių knygos tvarkytojų mieste.
![]() | ![]() |
Kaip ir kasmet vieną gegužės mėnesio savaitę „okupuoja” Tarptautinis šiuolaikinės muzikos festivalis „Druskomanija”: prasidėjęs Vilniuje, jis tradiciškai pratęsiamas Druskininkuose (iš čia kyla ir pavadinimas) ir užbaigiamas Liškiavoje. Festivalį visuomet organizuoja Kompozitorių sąjunga, o visus rengimo darbus atlieka Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei kitų įstaigų studentai, todėl „Druskomanija” išlieka jauniausiu, tačiau seniausiai (net 32-ąjį kartą) rengiamu aktualiosios muzikos festivaliu Lietuvoje. Įpusėjus šiųmetinei „Druskomanijai”, norisi apsvarstyti, kodėl anksčiau kone „palaidotas” festivalis ir vėl ryžtingai išnyra pavasarinių renginių ir sesijų sūkuryje.
![]() |
Š. m. gegužės 27 d. sueis lygiai penkiasdešimt metų, kai Jaunimo teatras pirmąkart atvėrė duris žiūrovams. 1966 m. tą dieną teatre įvyko premjera – režisierės Aurelijos Ragauskaitės spektaklis pagal W. Shakespeareʼo tragediją „Romeo ir Džiuljeta“. Nuo to laiko oficialiai skaičiuojama Jaunimo teatro veiklos pradžia. Šiai sukakčiai paminėti rengiama ilgamečio Jaunimo teatro aktoriaus Rimgaudo Karvelio dokumentinio filmo „Valstybinio jaunimo teatro metraštis 2005–2015“ penktosios dalies peržiūra.
Valstybinis jaunimo teatras oficialiai įkurtas 1965 m. sausio 29 d. Iš pradžių pavadintas Jaunojo žiūrovo teatru ir tik vėliau, paties kolektyvo iniciatyva, gavęs dabartinį teatro vardą, savo veiklą pradėjo pamažu. Pirmiausia reikėjo sutvarkyti teatro repeticijų patalpas, kuriomis turėjo virsti Vilniaus gatvėje stovintys Mažieji Radvilų rūmai (dabar ten įsikūręs Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus), surinkti kūrybinę grupę ir nuspręsti, kokiu spektakliu prisistatyti jaunajai sostinės publikai. Visi šie darbai buvo patikėti režisierei Aurelijai Ragauskaitei, kuri nieko nelaukusi paskelbė aktorių atranką. Režisierė sugebėjo iš visų Lietuvos kampelių surinkti ir suformuoti ypatingai stiprią, vėliau ne vieną dešimtmetį teatro vardą garsinusią trupę. Pirmojo spektaklio repeticijose dalyvavo: Rolandas Butkevičius, Leonas Ciunis, Birutė Didžgalvytė, Nijolė Gelžinytė, Algirdas Grašys, Ferdinandas Jakšys, Rimgaudas Karvelis, Regina Kazlauskaitė, Valerija Marcinkevičiūtė, Saulius Sipaitis, Laimutė Štrimaitytė, Elvyra Žebertavičiūtė ir kiti, ilgainiui tapę ryškiausiais Jaunimo teatro aktoriais.
![]() |
Spektaklis, besislepiantis po pavadinimu „Marija Stiuart“, turėtų būti įvardytas „Elžbieta I, Anglijos karalienė“. Juolab kad yra precedentas – Artūras Areima kartą jau keitė autentišką Friedricho Schillerio veikalo pavadinimą į sceninį. Toks keitimas galėjo ar net turėjo įvykti ir vėl, nes ne Marija Stiuart prikausto žiūrovų dėmesį naujajame Schillerio dramos pastatyme. Kitaip nereiškia blogai, premjera ir nustebino, ir nudžiugino, ir privertė susimąstyti apie priežastis, dėl kurių spektaklis visa savo visuma atgręžtas į karalienę Elžbietą.
Nuo pirmojo įspūdingo pasirodymo scenoje vienvaldiškai karaliauja Elžbieta I ir Elžbieta Latėnaitė. Jai deramai asistuoja grafas Lesteris (Tomas Rinkūnas), lordas Berlis (Tomas Stirna), Mortimeras (Daumantas Ciunis), lordas Šrusberis (Edmundas Mikulskis). Labai netikėta, bet herojų vyrų (Lesteris ir Mortimeras) susidūrimas scenoje išryškintas, o herojų moterų – gerokai prislopintas, nors Schillerio dramoje jis sudaro viso vyksmo pagrindą. Marija (Inga Patkauskaitė) lieka nuošalėje, o jos varžovė dėkingai priima dovaną ir demonstruoja aktorinį meistriškumą, dvi moterys – karalienė Elžbieta ir aktorė Elžbieta – puikiai sutaria.
![]() |
Po sekmadienį vykusios Kanų kino festivalio apdovanojimų ceremonijos pasipylė dar aršesnė kritika George’o Millerio vadovaujamo žiuri sprendimams nei pernai, kai „Auksinę palmės šakelę“ laimėjo Jacques’o Audiard’o „Dypanas“. Šiemet visi džiaugėsi stipria ir įdomia konkursine programa, kurioje netruko išaiškėti svarbiausi – vokietės Maren Ade „Tonis Erdmanas“, Jimo Jarmusho „Patersonas“, abu rumuniški konkursiniai filmai – Cristi Puiu „Sieranevada“ ir Cristiano Mungiu „Išleistuvės“ („Bacalaureat“), Paulo Verhoeven „Ji“ (Elle“) bei brazilo Klebero Mendonços Filho „Vandenis“ („Aqarius“). Tačiau beveik visi jie liko nepaminėti, o „Auksinę palmės šakelę“, visų nuostabai, pelnė paveikus, bet tiesmukas Keno Loacho „Aš, Danielis Bleikas“.
Kanadietis Xavier Dolanas, būdamas vos 27-erių, kuria greitai. Jo naujausias filmas pagal Jeano-Luco Lagarce’o pjesę „Tai tik pasaulio pabaiga“ („Juste la fin du monde“) pelnė Didįjį žiuri prizą, nors po pirmosios peržiūros, per kurią kritikai jį audringai nušvilpė, pasklido žinia, kad tai didžiausias konkursinės programos nusivylimas. Filmas perdėm teatrališkas – jo mikčiojantys dialogai, o labiau monologai, nes herojai – šeimos nariai – taip ir neranda bendros kalbos, neįgijo naujos formos pjesę perkeliant į ekraną, o beveik tik stambiais planais filmuojami herojų veidai įklampina dramą apie jauną rašytoją, po daugelio metų grįžtantį namo pranešti apie savo artimą mirtį, į formalistinę pelkę, kurią įgarsina Dolano kūrybos ženklu tapusi garsi ir iliustratyvi populiarioji muzika.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Gyvuoja labai graži tradicija atminti bei pagerbti kultūrai svarbius asmenis, visuomenės veikėjus, rašytojus, kūrėjus. Religinės muzikos centras, asociacija „Lituanistų sambūris“ ir Liudviko Rėzos kultūros centras gegužės 20 d. Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje surengė minėjimą, skirtą lietuvių literatūros, kultūros ir tautinės savimonės ugdymui didelę reikšmę turėjusiam dvasininkui, teologui, vertėjui, poetui, tautosakininkui Martynui Liudvikui Rėzai (1776–1840). Jo dėka buvo publikuota Kristijono Donelaičio kūryba, jis pirmasis pradėjo rinkti lietuvių liaudies dainas, rašė pirmuosius liaudies dainų tyrinėjimus, 1825 m. Karaliaučiuje jo pastangomis išspausdintas pirmasis lietuvių liaudies dainų rinkinys. Renginio, skirto L. Rėzos 240-osioms gimimo metinėms, programoje buvo išsakytas prof. habil. dr. Dainoros Pociūtės-Abukevičienės įžanginis žodis, atliekami Broniaus Kutavičiaus kūriniai „Prutena“ ir „Paskutinės pagonių apeigos“, o L. Rėzos tekstus skaitė aktorius Rimantas Bagdzevičius.
D. Pociūtė-Abukevičienė padėjo prisiminti L. Rėzos biografiją, apibūdino jį kaip itin kuklią, melancholišką asmenybę. Profesorė taip pat priminė svarbiausius tautosakininko gyvenimo įvykius, akcentavo svarbiausius L. Rėzos nuveiktus darbus, minėjo, jog nors L. Rėza ir laikė save prūsu, tačiau pabrėždavo, jog yra lietuvių giminės. Aptarusi lietuvių liaudies puoselėjimo aspektą, ji mini, jog XVIII–XIX a. labiausiai vertinta bažnytinė muzika, o liaudies dainos pripažintos nebuvo. L. Rėza vienas pirmųjų įžvelgė grožį liaudies kultūroje ir dainose, o savo traktate jis apibrėžė šių dainų estetiką.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
„Tai buvo nepagarbos menui, dailės istorijai – nors ir nepatogiai – apraiška.“ Taip apie Žaliojo tilto skulptūrų nuėmimą sako menininkas, Nacionalinės premijos laureatas Deimantas Narkevičius. Šį procesą kūrėjas užfiksavo naujame savo darbe „20.07.2015“. Pirmą kartą – 3D formatu.
Gegužės pradžioje filmas buvo pristatytas Oberhauzeno trumpametražių filmų festivalyje – seniausiame ir prestižiškiausiame mažųjų kino formų festivalyje pasaulyje. Ten „20.07.2015“ įvertintas Specialiuoju žiuri paminėjimu.
![]() | ![]() |
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas Gintaro Rinkevičiaus, savo turiningą sezoną gegužės 19 d. vainikavo Lietuvoje visuomet laukiamo pianisto Luko Geniušo paskambintu Edvardo Griego Koncertu fortepijonui ir orkestrui a-moll, op. 16. Chopino, Čaikovskio konkursų ir prestižinio šių metų „Deutscher Pianistenpreis“ laureatas Lukas Geniušas su LVSO Kongresų rūmuose pastarąjį kartą grojo, regis, 2013-aisiais, kai visus sužavėjo per porą vakarų atlikęs visus penkis Ludwigo van Beethoveno koncertus fortepijonui. Per tą laiką intensyviai visame pasaulyje koncertuojantis pianistas, greta solinių ir kamerinių programų, išryškino tam tikrą savo repertuaro koncertų su orkestru trajektoriją – Beethovenas, Griegas, planuose Ravelis. Taigi, šį kartą Vilniuje – Griegas, bet ne tik jis. Orkestro sezono pabaigos koncerto programa buvo įdomiai praturtinta ir XX a. opusais.
Labai gaiviai ir efektingai nuskambėjo Luko ir Petro Geniušų atliktas Franciso Poulenco Koncertas dviem fortepijonams ir orkestrui. Tai vienas žinomiausių garsiajai „Šešeto grupei“ (siekusiai formos paprastumo ir ryšio su populiariąja muzika bei džiazu) priklausiusio kompozitoriaus veikalų, sukurtas 1932 m., neprarandantis žavesio ir šiandien. Pasirinkdamas tokį nuotaikingą, kupiną virtuozinių pasažų ir kontrastų polistilistinį kūrinį, orkestras ir jo meno vadovas tikrai neapsiriko, juolab kad čia gražiai atsiskleidė ir kolektyvo meistriškumas, ir darnus pučiamųjų skambėjimas, ir abiejų solistų susikalbėjimas, pažaidimas temomis ir aliuzijomis, nuvedančiomis iki Paryžiaus bulvarų, kino muzikos ar net iki cirko. Jautėsi, kad Petrui Geniušui – dažnam įvairių kamerinių, teatro ir džiazo projektų dalyviui – ypač pritiko tokia stilistika.
![]() | ![]() | ![]() |
Kartą per metus Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro žiūrovai kviečiami į išskirtinį vakarą, kuriame pristatoma teatro baleto artistų choreografinė kūryba. Birželio 2 d. 19 val. vyks choreografinių miniatiūrų vakaras „Kūrybinis impulsas 5“.
Jau penkerius metus vykstančios LNOBT baleto meno vadovo Krzysztofo Pastoro inicijuotos choreografijos dirbtuvės „Kūrybinis impulsas“ trupės šokėjams suteikia galimybę išbandyti save nauju amplua: sukurti šokio kompoziciją, dalyvauti kolegos pastatytoje miniatiūroje, o gal išbandyti jėgas kuriant scenografiją, kostiumus ir pan. Šis projektas jau davė vaisių – vieno pirmųjų jo dalyvių Martyno Rimeikio vienaveiksmis baletas „Visur kur mes nebuvom“ rodomas didžiojoje scenoje, apdovanotas šalies teatralų, o 2017 m. lapkritį LNOBT planuojama ir „ilgojo metražo“ M. Rimeikio baleto premjera.
![]() |