Kad katės yra mieli gyvūnai, į kuriuos gali žiūrėti valandų valandas, aišku ir taip (pakanka kasdieninio „Facebook“ vaizdų srauto, kad tuo įsitikintum), todėl didžioji filmo dalis, kurioje tiesiog rodomos murkiančios, kniaukiančios, besimarkstančios, lakstančios, besikarstančios ir medžiojančios Stambulo katės, atrodo kiek spekuliatyviai, kitaip nei scenos su miestiečiais, kurie pasakodami apie kates prabyla ir apie nykstančią miesto dvasią, kadaise imperijos centru buvusį, o dabar kasdien besikeičiantį Stambulą („Erdo-Gone!“, iškalbingai skelbia vienas grafitis), kurio skausmingus virsmus poetiškai aprašė dar Orhanas Pamukas ir kurių tiesiog neįmanoma nepajusti pačiam ten nuvykus.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
„Niekada nebus taip, kad sėdėsi po medžiu ir staiga galvoje suskambės kūrinys“, – sako kompozitorius Julius Aglinskas, netikintis romantizuotu įkvėpimu. Tačiau čia pat priduria, kad griežtos struktūrinės sistemos jam svetimos, o jo kūrybos būdas – labiau jausminis. Apie tai byloja ir jo kūrinių pavadinimai: „Būsena (stebėjimas)“, „Nuostaba“, „...“, „Within“, „Fragmentai“ bei kiti. Ir nors įkvėpimo šaltiniu J. Aglinskui gali tapti bet koks gyvenimo įvykis, nereikėtų apsigauti – kiekviena jo muzikos detalė yra gerai apgalvota. Galbūt todėl jo kūryba yra tokia subtili ir jautri, tačiau ne pernelyg emocionali: joje visuomet dera racionalusis ir emocionalusis pradai. Apie tai ir kalbamės su kompozitoriumi.
![]() |
Balandžio 1 d. mirė rusų poetas ir viena ryškiausių sovietų „atlydžio“ asmenybių Jevgenijus Jevtušenka. Jis gimė 1932 m. Zimoje (Irkutsko sritis). Pirmieji Jevtušenkos eilėraščiai spaudoje pasirodė 1949 metais. 1952 m. jis įstojo į Maskvos M. Gorkio literatūros institutą, bet 1957 m. buvo išmestas už tai, kad viešai palaikė Stalino nusikaltimus kritikuojantį Michailo Dudincevo romaną „Ne tik duona“ („Ne chlebom jedinym“), ir už disciplinos pažeidimus. Sovietmečiu Jevtušenka sukėlė ne vieną politinį skandalą, papiktinusį komunistų valdžią: daug atgarsio sulaukė jo pasisakymas neeilinėje JT sesijoje Niujorke 1968-ųjų rugpjūtį, kai Varšuvos pakto kariuomenė okupavo Čekoslovakiją, SSSR buvo draudžiama jo poema „Babij Jar“, skirta Holokausto aukoms.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Recenzijų konkurso „Vaidilos klasikoje“ – pianistas Janas Krzysztofas Broja“, kurį sumanė „Vaidilos klasikos“ programos rengėjai kartu su „Lietuvos ryto“ grupe ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija, darbai – II vietos ir dviejų III vietų laimėtojų recenzijos. I vietos nugalėtojos Akvilės Laugalytės recenzija buvo publikuota laikraštyje ir portale „7 meno dienos".
![]() |
Recenzijų konkurso „Vaidilos klasikoje – pianistas Janas Krzysztofas Broja“, kurį sumanė „Vaidilos klasikos“ programos rengėjai kartu su „Lietuvos ryto“ grupe ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija, darbai – II vietos, dviejų III vietų laimėtojų bei diplomantų recenzijos.
![]() |
Tęsiame „Kino pavasario“ filmų kūrėjų pristatymą. Šiemet festivalis rodo daug kontroversijų sulaukusį korėjiečio Park Chan-wook filmą „Tarnaitė“. Pateikiame režisieriaus pokalbio su Pawełu T. Felisu fragmentus.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Šių metų „MaerzMuzik“ festivalis (vykęs kovo 16–26 d.) aktualizuoja gana keblias nūdienos temas: bendrystės svarbą, laiko klausimus įvairiose situacijose, nepelnytai pamirštus reiškinius. Festivalio diskursas gana platus, įvairiapusiškas, sakyčiau, berlynietiškai laisvas, bet kartu ir nuosaikus, skiriantis laiko senam, per kurį svarstoma nauja.
Netikėtas atradimas – viena iš festivalio viešnių, Catherine Christer Hennix. Švedų kilmės kompozitorė, poetė, filosofė, matematikė, vizualaus meno atstovė vienoje diskusijoje dėstė savo mintis apie laiką ir erdvę. Kompozitorė siūlė nesureikšminti laiko kaip gyvenimą reguliuojančio parametro, o suprasti kaip sąlygą, kuri yra erdvėje vykstančio veiksmo išdava. Kaip sako pati autorė, ji dažnai mąsto apie begalybę, kuri kada nors baigsis. Domėjimasis garso bangų galimybėmis, garso poveikiu žmogaus fiziologijai ir psichologijai, ne vien muzikinių parametrų veikimo muzikoje išmanymas (pvz., matematikos), leidžia autorei įdomiai eksperimentuoti.
![]() | ![]() | ![]() |
Šios savaitės parodų apžvalga taip pat yra ir patogus kultūringo pasivaikščiojimo maršrutas. Taip sutapo, kad kelios dėmesio vertos parodos mieste išsirikiavo viena šalia kitos, na, o ketvirtoji, atokesnė, tiks desertui.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Mažą miestuką, kuris ką tik išgyveno siaubingą audrą, apgaubia keistas rūkas. Jis atkerta žmones nuo išorinio pasaulio. Rūke gyvena pabaisos, su kuriomis teks susikauti didelėje parduotuvėje įstrigusiems žmonėms. Pabaisoms patinka žmonių mėsa ir jie nesiskundžia apetitu. Populiarių filmų „Pabėgimas iš Šoušenko“ ir „Žalioji mylia“ režisieriaus Franko Darabonto „Pražūtingas rūkas“ (BTV, balandžio 1 d. 23.50) sukurtas pagal Stepheno Kingo apsakymą, todėl vargu ar metafora apie vartotojų visuomenę ir rašytojui, ir filmo kūrėjams buvo aktuali. Nors jis privers prisiminti vieno restorano reklamą, rodomą prieš kiekvieną „Kino pavasario“ seansą. Sakyčiau, tai kanibalizmą propaguojanti reklama, juk antraip niekas nesiūlytų paragauti kepsnio „Martinas Landau“ ir kitų žvaigždžių užkandžių. Vis dėlto „Pražūtingas rūkas“ greičiau antireliginis filmas, kuriame parodytos ateistų ir racionaliai mąstančių asmenų baimės, juolab kad filmo veikėjai skirtingai įsivaizduoja išsigelbėjimo galimybes. Vieni mano, kad reikia atsiversti ir išpažinti savo kaltes. Tačiau už krikščioniškos šių personažų retorikos slypi tipiškas pagoniškas mąstymas ir žmogaus aukos poreikis. Kai kas apokalipsę skelbiančią Marcios Gay Harden veikėją net mato kaip islamo fanatikę. Kiti yra pragmatikai. Jiems vadovauja pagrindinis filmo personažas (deja, labai silpnas Thomas Jane’as), kurio tikslas – išgelbėti sūnų. Jis nesistengia suprasti, kodėl viskas susiklostė taip, o ne kitaip, bet ieško praktiškų sprendimų ir bando veikti.
![]() | ![]() | ![]() |
Paroda vyksta kaip tik laiku – tuoj viskas prasidės: kieme jau lenda žolytė, o Gėlių gatvėje po žibintu auganti slyva naktimis švyti lyg žydėtų. Tuoj taip ir bus. Tik reikia nepražiopsoti. Jei Aistė Kisarauskaitė būtų galerijoje paklojusi nupieštų žolių taką bent porą savaičių vėliau, jis viliotų tiktai kaip meno kūrinys, nespalvotas gamtos pakaitalas. Dabar jis dar kelias dienas pranašauja trumpą sužaliavimo tarpsnį – tarsi sulėtinta įžanga į sprogimą, kad suspėtum užfiksuoti.
Taigi ši paroda – kaip patiesalas mintims apie pavasarį, apie jo trapią būtį mieste. Jos patirtis susikuria iš Aistės sudėliotų paprastų, beveik kasdieniškų, beveik žaidybinių elementų: tai iš atminties nupiešti Algimanto Švėgždos kūriniai, kurių nepavyko rasti, daugelį pavasarių gaudytos žydinčių medžių fotografijos ir truputį atvyniotas popieriaus rulonas, kuriame nupiešta tiesiog žolė – kiekviena atskira žolelė, stengiantis perteikti jos individualumą, keistenybes, lūžius, viskas kaip tikra. Įsivaizduoju, kaip Aistė tas žoles piešė ir pieš, pasiklojusi ant žemės, tarsi braidytų po menamą pievą, „neturinčią aprašymo“. Bet turbūt kaip tik tas žodžių trūkumu išreikštas pasinėrimas ir skatina rašyti mane – atpažįstu savo vaikystės norą teptuku iščiupinėti kiekvieną augalą, kad žemė piešiniuose būtų tikra. Tačiau tarpuose – ne pilkai rudai juoda žemė, bet oras. Kad lietuviškos Semiramidės sodas ka(l)bėtų.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ||