Autorius: Jurgita Valčikaitė

Jurgita Valčikaitė

Aistės Bružaitės rečitalio įspūdžiai

Apie koncertines kankles, kad ir kaip būtų gaila, kalbėti vis dar nėra paprasta. Pirmiausia, šis instrumentas labai jaunas (pirmosios koncertinės kanklės pagamintos tik 1954 m. (!), todėl natūralu, kad per tokį trumpą laiką įsitvirtinti akademinės muzikos kontekstuose nelengva. Antra, ilgą laiką instrumento repertuare vyravo tik pavienių ir išimtinai suinteresuotų kompozitorių kūriniai, kurie nepasižymėjo didele menine verte. Vis dėlto koncertinės kanklės stebėtinai greitai įsiliejo į profesionaliosios muzikos erdvę ir, panašu, neketina tuo apsiriboti.

Laura Svirskaitė, Ignas Gudelevičius, Jurgita Valčikaitė

Recenzijų konkurso „Vaidilos klasikoje“ – pianistas Janas Krzysztofas Broja“, kurį sumanė „Vaidilos klasikos“ programos rengėjai kartu su „Lietuvos ryto“ grupe ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija, darbai – II vietos ir dviejų III vietų laimėtojų recenzijos. I vietos nugalėtojos Akvilės Laugalytės recenzija buvo publikuota laikraštyje ir portale „7 meno dienos". 

Jurgita Valčikaitė

Mintys po koncerto Nacionalinėje filharmonijoje

Jei kas nors paklaustų apie Biblijos laikų muziką, kokį žmogų prisimintumėte pirmiausia? Tikriausiai karalių Dovydą – garsų karį, muzikantą ir poetą, gyvenusį daugiau nei prieš 3000 metų. Ir nenuostabu, nes beveik viskas, ką iš Biblijos sužinome apie tuometę muziką, susiję su Dovydo gyvenimu.

Daugumai prieštaringo karaliaus gyvenimo istorija tapo neišsemiamu kūrybinio įkvėpimo šaltiniu, padėjusiu atrasti nenutraukiamą ryšį tarp Dievo malonės ir jį garbinančios muzikos. Šveicarų kilmės prancūzų kompozitorius Arthuras Honeggeras (1892–1955) Dovydo istoriją įamžino gavęs užsakymą parašyti muziką Mézières kaimo teatro trupės statomam spektakliui pagal René Moraxo pjesę „Karalius Dovydas“. Nors pirminis kūrinio pavidalas buvo gana kuklus, jį turėjo atlikti vos šešiolikos muzikantų ansamblis, įkvėptas didelio pasisekimo 1923 m. kompozitorius šį veikalą pavertė monumentalia oratorija, skirta dideliam simfoniniam orkestrui, mišriam chorui, skaitovui ir solistams.

Jurgita Valčikaitė

Sonatos ir Roko Zubovų fortepijoninio dueto ir Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertas

Nostalgija dvelkiančio spalio 15-osios vakarą ruduo apdovanojo gausiais saulės spinduliais, salsvu nukritusių lapų aromatu... Tačiau romantikų širdis tą vakarą šildė ne tik liepsnojanti gamta, bet ir Nacionalinėje filharmonijoje suskambėję „Didžiųjų romantikų“ kūriniai.  Tyčia ar ne, vakaro programą jungė poros skaičius: du kompozitoriai, du pianistai, du fortepijonai, dirigentas Robertas Šervenikas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas). Iš tiesų, apgalvota ir skoningai parinkta koncerto programa – Johanneso Brahmso „Tragiškoji uvertiūra“, op. 81, Ketvirtoji simfonija e-moll, op. 98, bei Maxo Brucho Koncertas dviem fortepijonams ir orkestrui, op. 88a, – nuteikė ypatingai.

Pirmieji „Tragiškosios uvertiūros“ akordai priminė garsią frazę „Sustok, akimirka žavinga!“ Johanno Wolfgango Goethe’s „Fausto“ pastatymui kurta kompozicija suskambėjo sukeldama tikrą jaudulį. Paveikus ir kupinas vidinio tragizmo veikalas tarsi įkūnijo Goethe’s personažo istoriją. Matyt, kūrinio pasisekimą lėmė Brahmsui artimi egzistenciniai klausimai. Žmogaus prigimties ir jo galių problema, išreikšta Fausto tragedijoje, savaip atsispindėjo ir kompozitoriaus kūrybiniame kelyje, kurį tarsi šešėlis visą gyvenimą persekiojo Ludwigo van Beethoveno figūra. Kaip ir pagrindiniam Goethe’s kūrinio veikėjui, Brahmsui taip pat ramybės nedavė neišsprendžiamos prieštaros tarp didelių siekių, noro aprėpti būties begalybę ir menkų žmogaus galimybių, ypač girdint „už nugaros žingsniuojantį tokį milžiną kaip Beethovenas“.

Jurgita Valčikaitė

Lietuvos ir Flandrijos bendradarbiavimo 20-mečio koncertas filharmonijoje

Nacionalinėje filharmonijoje kovo 19-ąją vyko ilgai lauktas koncertas, skirtas Lietuvos ir Flandrijos bendradarbiavimo 20-ies metų sukakčiai paminėti. Savotišku vakaro prologu tapęs žemos ir pavasario susitikimas savaip atsispindėjo ir koncerto programoje, kurioje siekta priminti ir dviejų šalių kūrybinę bendrystę. Mūsų šalį tuokart reprezentavo ne tik Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas), bet ir jaunoji lietuvių arfininkė Joana Daunytė, baigusi magistro studijas Amsterdamo konservatorijoje. O Flandrijos regionui atstovaujantis belgų dirigentas Hermanas Engelsas pristatė dviejų savo kraštiečių muzikinius paveikslus: XIX–XX a. sandūroje gyvenusio Augusto de Boecko bei šiuolaikinio belgų kūrėjo Woutero Lenaertso (g. 1981 m.) kūrinius.

Jurgita Valčikaitė

 Ir kas šiandien galėtų kategoriškai teigti, kad kanklėmis tik liaudies dainas kankliuoti? Šis mitas jau seniai sugriautas, jį paneigė ir Lina Žilinskaitė (prof. Linos Naikelienės kanklių klasės, II kurso studentė), balandžio 29 d. vakarą Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Juozo Karoso salėje paskambinusi rečitalį. Kankliuoti pradėjusi dar septynerių, Lina netrukus pradėjo reikštis ir koncertinėje veikloje. Per šį laikotarpį ji spėjo išgarsėti pasiekimais respublikiniuose bei tarptautiniuose konkursuose, festivaliuose bei suformuoti ir savitą interpretacinį braižą. Jo dėka šiai, nuo mažų dienų atlikėjos keliu atkakliai žengiančiai muzikei pavyksta originalumu palytėti ir skambinamus įvairios stilistikos opusus.