7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Vienu sakiniu: „Kino pavasaris“ (II)

Trumpos kino recenzijos

Gediminas Kukta
Nr. 14 (1208), 2017-04-07
Kinas
„Nocturama“
„Nocturama“

„Nocturama“, rež. Bertrand Bonello, Prancūzija

Tai nėra filmas apie musulmonų teroristus, kaip gali pasirodyti neatidžiai perskaičius festivalinį filmo aprašymą, o greičiau revoliucijos kūdikio (Bonello gimė 1968 m., po gegužės įvykių) šiandieninės revoliucijos, įvilktos į terorizmo rūbą, vizija (kas ir kokie yra dabarties revoliucionieriai, prieš ką ir kodėl jie kovoja, kokie jų veikimo būdai), kuri vietomis yra iki negalėjimo banali ir tiesmuka, tačiau suformuluoja bent dvi svarbias mintis: pirma, šiandieniniai revoliucionieriai yra vartotojiškos visuomenės pagimdyti, užauginti ir suformuoti manekenai be savybių, ir antra, valdžia šiuos revoliucionierius nušluos nuo žemės paviršiaus net nepabandžiusi įsigilinti, kas, kaip ir kodėl.

 

„Safaris“, rež. Ulrich Seidl, Austrija, Danija

Nužudytų buivolų, antilopių ir zebrų vaizdai nuteikia nemaloniai, ką jau kalbėti apie pašautą, bet dar merdėjančią žirafą, tačiau labiau nei šie vaizdai šokiruoja į safarį atvykusių turtingų vokiečių ir austrų medžiotojų monologai prieš kamerą, kuriuose girdisi atgrasios ir pavojingos kolonijinio mentaliteto apraiškos, kai vietiniai gyventojai vadinami „juodaisiais“ arba prieš kamerą vergvaldžiui artimu tonu teigiama, kad šių žmonių raumenų sandara (it kokių žemesnės rasės būtybių) yra kitokia – šiuo požiūriu filmas iš tiesų provokuoja, juolab kad ir Seidlis specialiai kursto ugnį, rodydamas juodaodžius, dantimis plėšančius žalią mėsą ar stovinčius šalia medžioklės trofėjų.

 

„Šeimyniškas gyvenimas“, rež. Cristián Jiménez, Alicia Scherson, Čilė

Prisiminimas apie prieš kelerius metus maloniu festivalio atradimu tapusį Jiménezo filmą „Bonsai“ mane atginė ir į naujausią čiliečio filmą, kuriame jis vėl paprastai, bet taip genialiai dėlioja jau šimtą kartų kine matytą istoriją apie neįmanomą meilę ir tapatybės paieškas, jog po seanso gali tik dar kartą sau palinksėti – taip, įdomiausi kino ieškojimai šiuo metu vyksta Pietų Amerikoje.

 

„Baleto šokėjas“, rež. Steven Cantor, D. Britanija

Kartais dėl tiesiog profesionaliai padarytos dokumentikos („BBC“ produkcija) gali atleisti net epizodus, kuriuose neišvengta tendencingų vaizdo klišių, tokių palankių pasakojant apie berniuko iš varganos posovietinės šalies virtimą pasauline žvaigžde, pavyzdžiui, jei rodoma Sergejaus Polunino gimtoji Ukraina – tai būtinai chruščiovkės, kambariai su aptrupėjusiomis sienomis ir geležinkelio bėgiai, o jei Amerika – tai būtinai palmės, vandenynas ir toks šiltas, malonus akiai, „minkštas“ koloritas.

 

„Stambulo katės“, rež. Ceyda Torun, Turkija, JAV

Kad katės yra mieli gyvūnai, į kuriuos gali žiūrėti valandų valandas, aišku ir taip (pakanka kasdienio „Facebook“ vaizdų srauto, kad tuo įsitikintum), todėl didžioji filmo dalis, kurioje tiesiog rodomos murkiančios, kniaukiančios, besimarkstančios, lakstančios, besikarstančios ir medžiojančios Stambulo katės, atrodo kiek spekuliatyviai, kitaip nei scenos su miestiečiais, kurie pasakodami apie kates prabyla ir apie nykstančią miesto dvasią, kadaise imperijos centru buvusį, o dabar kasdien besikeičiantį Stambulą („Erdo-Gone!“, iškalbingai skelbia vienas grafitis), kurio skausmingus virsmus poetiškai aprašė dar Orhanas Pamukas ir kurių tiesiog neįmanoma nepajusti pačiam ten nuvykus.

 

„Kaimo gydytojas“, rež. Thomas Lilti, Prancūzija

Kaimo gydytojas, kuris sunkiai serga, bet neapleidžia pareigos padėti savo pacientams, išsibarsčiusiems po skirtingas Prancūzijos provincijos vietoves – garantuotas užtaisas ašaroms varyti, o jei dar pridėsime lengvą (prancūzišką) humorą ir netikėtai į pagalbą atkeliavusią gražią moterį, kurios meilė ims ir išgydys pagrindinį herojų, gausime sekmadieninę rozamundos pilčer dramą, nežinia kaip atsidūrusią kino festivalyje.

 

„Baigiamieji egzaminai“, rež. Cristian Mungiu, Rumunija, Prancūzija

Kartais meistrystė gali būti labai nuobodus reikalas, galvojau žiūrėdamas Mungiu filmą, į kurį jis talentingai sukišo beveik visus šiuolaikinio rumunų kino, kadaise pavadinto Naująja rumunų banga, atributus: pokomunistinės erdvės ženklai, išsikerojusi korupcija, moralinės dilemos, „sniego kamuolio efektas“, realizmas, minimalizmas – viską, dėl ko Vakarai vis dar alpsta ir ką apipila prizais, bet kas rizikuoja tapti kliše; Mungiu labai arti jos.

 

„Amerikos anarchistas“, rež. Charlie Siskel, JAV

„Nocturama“ rodo revoliuciją be dvasios ir minties, o šis dokumentinis filmas primena apie laikus, kai JAV kontrkultūros veikėjai turėjo aiškias ideologines (kairiąsias) pažiūras ir labai konkrečius, valdančią sistemą sunaikinti turėjusius būdus, kuriuos 1970 m. Williamas Powellas nuodugniai išdėstė savo „Anarchisto receptų knygoje“, kurios parduota jau daugiau nei 2 milijonai ir kuri iki šiol jaunus žmones „įkvepia“ žiauriems teroristiniams aktams – štai ties šia intriguojančia faktine informacija, kuri nužymėta jau sinopsyje, įdomumas ir baigiasi, nes toliau režisierius tik bandys nevykusiai provokuoti jau suaugusį knygos autorių ir kurti konfliktą, kartais, atrodytų, visiškai lygioje vietoje.

„Nocturama“
„Nocturama“
„Šeimyniškas gyvenimas“
„Šeimyniškas gyvenimas“
„Stambulo katės“
„Stambulo katės“
„Baigiamieji egzaminai“
„Baigiamieji egzaminai“