7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Pabaisos rūke

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 13 (1207), 2017-03-31
Kinas Rodo TV
„Pražūtingas rūkas“
„Pražūtingas rūkas“

Mažą miestuką, kuris ką tik išgyveno siaubingą audrą, apgaubia keistas rūkas. Jis atkerta žmones nuo išorinio pasaulio. Rūke gyvena pabaisos, su kuriomis teks susikauti didelėje parduotuvėje įstrigusiems žmonėms. Pabaisoms patinka žmonių mėsa ir jie nesiskundžia apetitu. Populiarių filmų „Pabėgimas iš Šoušenko“ ir „Žalioji mylia“ režisieriaus Franko Darabonto „Pražūtingas rūkas“ (BTV, balandžio 1 d. 23.50) sukurtas pagal Stepheno Kingo apsakymą, todėl vargu ar metafora apie vartotojų visuomenę ir rašytojui, ir filmo kūrėjams buvo aktuali. Nors jis privers prisiminti vieno restorano reklamą, rodomą prieš kiekvieną „Kino pavasario“ seansą. Sakyčiau, tai kanibalizmą propaguojanti reklama, juk antraip niekas nesiūlytų paragauti kepsnio „Martinas Landau“ ir kitų žvaigždžių užkandžių. Vis dėlto „Pražūtingas rūkas“ greičiau antireliginis filmas, kuriame parodytos ateistų ir racionaliai mąstančių asmenų baimės, juolab kad filmo veikėjai skirtingai įsivaizduoja išsigelbėjimo galimybes. Vieni mano, kad reikia atsiversti ir išpažinti savo kaltes. Tačiau už krikščioniškos šių personažų retorikos slypi tipiškas pagoniškas mąstymas ir žmogaus aukos poreikis. Kai kas apokalipsę skelbiančią Marcios Gay Harden veikėją net mato kaip islamo fanatikę. Kiti yra pragmatikai. Jiems vadovauja pagrindinis filmo personažas (deja, labai silpnas Thomas Jane’as), kurio tikslas – išgelbėti sūnų. Jis nesistengia suprasti, kodėl viskas susiklostė taip, o ne kitaip, bet ieško praktiškų sprendimų ir bando veikti.

 

Darabontas kritikuoja ne konkrečią religiją, o iracionalaus tikėjimo idėją. Filmas sukurtas 2007 m. ir abejoju, ar režisierius numatė vis labiau plintančio populizmo pavojus. Jis tik norėjo parodyti, kaip chaoso laikais atsiranda puiki dirva suklestėti fanatizmui (religiniam, tautiniam, kariniam ir pan.), kuris pateikia lengvus ir emociškai paveikius atsakymus į pagrindinius klausimus. Tik lengvų atsakymų kaina visada yra sugrįžimas į barbariškumą, žiaurumas ir neapykanta.

 

Aktualus ir turkų režisieriaus Emino Alpero 2015 m. filmas „Įtūžis“ (LRT Kultūra, 5 d. 21.30). Jo herojai – trys broliai. Kadiras ką tik išėjo iš kalėjimo, kur praleido dvidešimt metų, jaunėlis Achmetas gyvena vienišas, paliktas žmonos ir vaikų. Kadiras žiūri į gimtąją Turkiją svetimšalio akimis: „Šalis tampa keista, kiekvienas sėdi savo skylėje, užsiima keistais dalykais.“ Jis pasirinko kompromisą – laisvę už bendradarbiavimą su policija. Dienas Kadiras leidžia šiukšlynuose, ieškodamas sprogmenų, naktimis rašo skundus apie kaimynus. Achmetas vis labiau grimzta į beprotybę. Iš namų jis išeina tik naktį ir žudo benamius šunis. Trečiasis brolis yra paslaptis. Jis dingo prieš dešimt metų, yra įtariamas terorizmu ir gal būtent jį klaidžiodamas miesto gatvėmis atpažins Kadiras.

 

Stambulas Alpero filme pilkas, lyg nuščiuvęs. Iš televizorių sklinda teroristų užpuolių ir policijos susidorojimo vaizdai, dega šiukšlynai, dreba žemė. „Įtūžis“ – filmas apie žmonių tarpusavio santykių krizę, apie iš vidaus pūvančią visuomenę ir ją supančią paranojos, nepasitikėjimo atmosferą. Alperas rodo tautos suirimą pasitelkdamas vienos šeimos nykimą. Jis maišo sapnus su tikrove, faktus ir prasimanymus, taip priversdamas ir žiūrovus abejoti viskuo, ką mato. Tačiau Alperui pristigo tvirtos režisieriaus rankos, todėl jis, nepaisant akivaizdaus filmo intelektualumo ir tikroviškų emocijų, regis, pasiklydo savo sukurtame labirinte.

 

Nelaimės nuojautos kupinas Scotto Franko trileris „Vaikštant tarp antkapių“ (TV3, 2 d. 22.30). Jis nukels į keistų ir baisių žmogžudysčių apimtą 1999-ųjų Niujorką. Vienos aukos vyras narkobaronas pasamdo buvusį policininką, kad šis rastų žmonos žudikus. Skaderis (Liam Neeson) veikia be detektyvo licencijos, jis mato tai, ko nepastebi policija, ir patenka ten, kur policininkai bijo įkišti net nosį, jį nuolat persekioja kaltės jausmas.

 

Frankas (beje, jis geriau žinomas kaip sėkmingas scenaristas) ėmėsi kurti filmą iš elementų, kurių kiekvienas atrodo banalus, šimtąkart girdėtas ir matytas, bet gal jis norėjo įrodyti, kad ne sudedamosios dalys svarbios, o tai, kaip jos panaudotos filme. Režisierius neslepia, kad naudojasi senomis klišėmis, atvirkščiai – „Vaikštant tarp antkapių“ jos tampa dar akivaizdesnės. Kita vertus, filmas – Lawrence’o Blocko romano ekranizacija, Skaderis – bene dvidešimties rašytojo knygų personažas, o kriminalinis pulp fiction kuriamas ne tam, kad nustebintų žiūrovus, bet kad jiems primintų – gyvenimas yra bjaurus, pavojingas, jo finalas gerai žinomas visiems. Tačiau bijoti reikia ne to.

 

Jūsų – Jonas Ūbis

„Pražūtingas rūkas“
„Pražūtingas rūkas“
„Įtūžis“
„Įtūžis“
„Vaikštant tarp antkapių“
„Vaikštant tarp antkapių“