Nesistengiu nuo nieko pabėgti

„Niekada nebus taip, kad sėdėsi po medžiu ir staiga galvoje suskambės kūrinys“, – sako kompozitorius Julius Aglinskas, netikintis romantizuotu įkvėpimu. Tačiau čia pat priduria, kad griežtos struktūrinės sistemos jam svetimos, o jo kūrybos būdas – labiau jausminis. Apie tai byloja ir jo kūrinių pavadinimai: „Būsena (stebėjimas)“, „Nuostaba“, „...“, „Within“, „Fragmentai“ bei kiti. Ir nors įkvėpimo šaltiniu J. Aglinskui gali tapti bet koks gyvenimo įvykis, nereikėtų apsigauti – kiekviena jo muzikos detalė yra gerai apgalvota. Galbūt todėl jo kūryba yra tokia subtili ir jautri, tačiau ne pernelyg emocionali: joje visuomet dera racionalusis ir emocionalusis pradai. Apie tai ir kalbamės su kompozitoriumi.

Muzikologas Edvardas Šumila teigia, kad jūsų muzika nėra suvaržyta akademinės muzikos klišių. Kaip pakomentuotumėte šį teiginį?

Tiesa. Tačiau aš nesistengiu sąmoningai nuo jų pabėgti, taip išeina natūraliai. Kaip ir gyvenime. Apskritai, aš manau, kad kompozitoriaus mąstymas apie konkretų stilių kūrybos procesą labai varžo. Kuriant stiliaus sąvoka turėtų būti paskutinėje vietoje. Juk stilius į pirmą planą iškyla tik tuomet, kai kūryba pasiekia klausytoją – tai, ką jis išgirsta, ir yra kažkoks stilius. O pačiame komponavimo procese yra kur kas platesnės ribos, čia labai svarbūs ir struktūriniai aspektai, kuriuos klausytojas tikrai ne visuomet išgirsta. Taip pat nereikėtų painioti estetikos ir stilių sąvokų – būtent per estetiką ir pasireiškia pačios idėjos plėtojimas.

Jūsų kūryba, regis, nostalgiška ir jautri. Kita vertus, jums rūpi ir struktūriniai aspektai. Tad vis dėlto, kuris pradas jums svarbesnis – racionalusis ar emocionalusis?

Svarbu ir viena, ir kita. Galbūt ryškiau šiuos du aspektus atskyriau studijų metais. Kai mokiausi pas profesorių Vytautą Barkauską, šiek tiek svarbesnis buvo jausminis periodas. V. Barkauskas, puikus koncertinių žanrų kompozitorius, mane išmokė labai daug gerų dalykų – kaip dramaturgijos aspektu pažvelgti į kūrinį, į tam tikras jo sudedamąsias dalis. Tačiau tuomet didžioji Muzikos ir teatro akademijos Kompozicijos katedros pedagogų ir studentų dalis buvo struktūralistai, tad pamaniau, kad visai įdomu būtų pabandyti ir racionalesnius kompozicijos principus. Kai perėjau pas profesorių Rytį Mažulį, prasidėjo mano, kaip struktūralisto, periodas. O magistrantūroje šie du dalykai susijungė. Išliko kompozicinė logika, pasireiškianti per racionalų plėtojimą – turiu omenyje racionalius tam tikrų idėjų, muzikinių parametrų pasirinkimus, idėjų klasifikaciją ir taip toliau.

Ar kūryboje naudojate griežtas komponavimo technikas, pavyzdžiui, serializmą?

Ne. Net jeigu ir sakiau, kad racionalusis pradas kūryboje man yra svarbus, vis dėlto mano komponavimo būdas yra labiau jausminis. Tačiau pats kūrinio sumanymas yra struktūrizuotas, ir kaskart vis kitoks. Priklauso nuo to, ką konkrečiu kūriniu noriu pasakyti: galbūt viename labiau susikoncentruoju į ritmiką, nes tuomet manau, jog toks sprendimas pasiteisintų, kitame – į tembrą. Tačiau šie sprendimai priklauso nuo pačios idėjos ir to, kokiu būdu pasirenku ją įgyvendinti.

Kaip pats apibūdintumėte savo kūrybą?

Labai nemėgstu apibūdinti savo kūrybos. Tiksliau, negaliu. Kas gimsta, tas gimsta, rezultatas yra toks, koks yra. Ir nors kai kurie dalykai ilgainiui keičiasi, mano estetinė nuostata visuomet lieka ta pati. Vienas iš mano dėstytojų, profesorius Rimantas Janeliauskas labai taikliai mums sakydavo, jog kiekvienas žmogus turi savo individualų klausos tipą, kuris yra neatsiejamas nuo genų. Todėl ir kiekvieno muzikos suvokimas bei pajutimas yra skirtingas. Aš visada tą jutau natūraliai. Kita vertus, būna kompozitorių, kurie savo kūrybą pakeičia radikaliai, tačiau nemanau, kad tai vyksta be priežasties. Kol kas man taip neįvyko, ir nemanau, kad įvyks.

Ar tikite įkvėpimu? O gal vadovaujatės Juozo Gruodžio mintimi, jog įkvėpimas yra darbas?

Įvairiai. Niekada nebus taip, kad sėdėsi po medžiu ir staiga galvoje suskambės kūrinys. Tokie „įkvėpimai“, mano nuomone, tik įsivaizduojami. Kiek kartų man suskambo, tiek kartų galutinis rezultatas buvo visiškai kitoks. Gali suskambėti tik idėja, ir tai bus tik pradžia. Tačiau reikia daug dirbti, kad idėja taptų kūriniu, beje, dažniausiai ta pirminė mintis net nebūna implikuota į galutinį rezultatą. O įkvėpimo šaltiniu man gali tapti bet kas, kiekviena gyvenimo akimirka – ir gera, ir bloga.

Ar kitų kompozitorių kūryba gali būti įkvėpimo šaltiniu arba tam tikra kūrybine siekiamybe?

Pasaulyje yra labai daug geros muzikos. Tiesiog per daug, kad galėčiau įvardinti ką nors konkretaus. Iš įvairių kūrėjų galima pasimokyti skirtingų dalykų – iš vieno galbūt estetikos, iš kito komponavimo principų, iš trečio – tam tikrų parametrų ar požiūrio į juos, rašybos. Tad konkrečių kompozitorių negaliu ir nenoriu įvardinti.

Apie jūsų muziką taip pat yra pasakyta, jog ji dvelkia šalčiu ir vienatve. Galbūt vienatvė jums yra tam tikra paspirtis kurti?

Aš manau, kad kurdamas neišvengiamai esi vienas. Nesvarbu, kokios srities menininkas būtum – kompozitorius, dailininkas, rašytojas ar kas kitas. Kūryba – tai pasinėrimas į tam tikro lygmens mąstymą, kuriame dalyvauji tik tu. Tuomet esi su savo idėja, mintimis, o tavo santykis su visu tuo ir yra kūrybos rezultatas, kitaip sakant – kūrinys.

Kokie žanrai jums artimiausi? Susidaro įspūdis, kad labiausiai mėgstate smulkesnes formas ir kamerines sudėtis. Beje, kameriškumo aspektas atsispindi ir pačioje muzikinėje kalboje.

Išties man labiausiai patinka kamerinės sudėtys ir smulkesni žanrai. Taip pat esu akustinės muzikos šalininkas. Nors daugelis jaunų kompozitorių mėgsta kurti elektroninę muziką, man ji nelabai patinka. Juokaudamas sakau kolegoms, kad elektronika tik viską sugadina. Man asmeniškai juo toliau, juo labiau su ja kažkaip nesiseka. Nesu nusiteikęs priešiškai, kitiems kurti elektroninę muziką pavyksta puikiai. Bet man kur kas artimesnis akustinis garsas, kuris aprėpia tiek daug, kad belieka tik visa tai išgirsti. Mėgstu atrasti grynų tembrų grožį.

Esate rašęs ir muzikos teatrui – Dalios Michelevičiūtės spektakliui „Moters portretas“, taip pat Alekso Matvejevo dokumentiniam filmui „Pasitikiu tavimi“. Pastarasis – religinės tematikos. Tai buvo užsakymai ar labiau saviraiškos šioje srityje poreikis? O galbūt artima tematika?

Tai bendraminčių projektai. Muzika filmui „Pasitikiu tavimi“ buvo užsakyta, kai ką teko sukurti naujai, bet panaudojome ir mano ankstesnius kūrinius, dar iš tų laikų, kai nedirbau kitų darbų ir turėjau daugiau laiko atsidėti kūrybai. Šie darbai nebuvo toks kūrybinis procesas, kai visiškai pasinėriau į religinius išgyvenimus ar panašiai. Vis dėlto ši tema natūraliai mane kartkartėmis lydi, tik gal labiau mintyse.

Buvote grupių „Keymono“, „Freaks On Floor“, „ba“ garso režisierius ir prodiuseris. Ar kuriate ir kitokių stilių, t.y. ne akademinę muziką?

Ir taip, ir ne. Grynai kompoziciniu aspektu mane domina tik akademinė muzika, tačiau teko prodiusuoti kaip tik minėtų grupių populiariosios muzikos kūrinių. Naujausias įvykis – Gabrieliaus Vagelio daina „Eurovizijos“ dainų konkursui „Feel Myself Free“. Dainą sukūrė jis pats, o aš ją aranžavau, pats įgrojau fortepijonu, suprogramavau būgnus ir visa kita. Tad tokia yra mano kūryba už akademinės muzikos ribų.

Kaip tapote kompozitoriumi?

Įstojau į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją, profesoriaus Teisučio Makačino klasę. Būti kompozitoriumi siekiau gal nuo aštuntos ar devintos klasės, net nepamenu nuo kada. Muzikos pasaulyje atsidūriau labai natūraliai – mano tėtis pianistas, mama chorvedė, tad kažkaip ir nekilo klausimo dėl muzikos pasirinkimo.

Ką dar dirbate be kūrybos?

Dirbu garso režisieriumi Muzikos inovacijų centre Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje – šis darbas užima daugiausiai laiko. Taip pat dėstau garso dizainą Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje. O laisvu nuo darbo metu vis vien ką nors įrašinėju, kuriu muziką.

Kokia muzika skamba laisvalaikiu, kai nedirbate ir nekuriate?

Klausausi visokios muzikos, ir populiariosios, ir šiuolaikinės akademinės. Juk geros muzikos yra labai daug. Tačiau dažniausiai mano grojaraštyje pasitaiko rokas. O šiaip laisvalaikiu dar mėgstu vaikščioti. Šiaip sau, be priežasties.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino ir parengė Justina Paltanavičiūtė