7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Jaunieji lietuviai

Po „Emilijos iš Laisvės alėjos“ sukeltos masinės psichozės pradėjau daug atsargiau vertinti lietuvių žiūrovų sugebėjimą suprasti kiną. Todėl ir po Andriaus Blaževičiaus „Šventojo“ lietuviškosios premjeros pasigailėjau, kad minios nešturmuos salių, kuriose filmas bus rodomas. Gaila, nes tai kol kas bene vienintelė galimybė (išskyrus Kristijono Vildžiūno „Senekos dieną“, tik šio filmo personažas – kitos kartos ir socialinės padėties žmogus) pasižiūrėti į save. Blaževičiaus ir jo scenarijaus bendraautorių Teklės ir Marijos Kavtaradzių siūlomas veidrodis protingas. Jis nesako, kas yra gražiausias, patriotiškiausias ar kilniausias. „Šventasis“ priverčia pabandyti suprasti, kas yra nematomi žmonės. Nesvarbu, ar jie gyvena provincijoje, ar sostinėje, bet jų nepastebi nei valdžia, nei menininkai. Gal todėl ir jie patys nesijaučia gerai nei iš televizorių ekranų sklindančioje permanentiškoje tuštybės mugėje, nei savo ankštuose namuose. Nors filmo veiksmo laikas nurodytas tiksliai – 2008-ieji, kai pasaulį ištiko ekonominė krizė, „Šventasis“ diagnozuoja šių dienų Lietuvos fizinę, dvasinę būseną, įvardija tų nematomų žmonių troškimus ir nusivylimą.

Audiovizualinių potyrių spektaklis „Juoda saulė“

Netradicinio teatro mėgėjams Lietuvos nacionalinis dramos teatras balandžio 7–9 dienomis pristatys naujieną – audiovizualinių potyrių spektaklį „Juoda saulė“. Šio spektaklio režisierius – Lietuvos žiūrovams jau pažįstamas ir „Auksiniu scenos kryžiumi“ už vaizdo projekcijas spektaklyje „Didvyrių aikštė“, rež. Krystian Lupa, apdovanotas Łukaszas Twarkowskis. „Juoda saulė“ yra į Lietuvą atvykstančio lenkų kultūros festivalio „Avant Art“ dalis, spektaklis 2015 metais buvo rodytas Lenkijoje, kur sulaukė didelės sėkmės, o LNDT atstovų teigimu, Lietuvoje jis turėtų patikti „Remote Vilnius“ gerbėjams.

„Tamsa yra visur. Regėjimo pojūtis išjungtas. Vaizduotė kompensuoja dirgiklių trūkumą. Atsiveria durys į haliucinacijas ir fantazijas. Staiga tave apakina Juoda Saulė. Žodžiai tampa psichoaktyvūs. Atsiminimai išsiveržia į laisvę“ – tokiais lakoniškais sakiniais pristatomas audiovizualinių potyrių spektaklis „Juoda saulė“, kuriame svarbiausi elementai yra tekstas ir tamsa. Spektaklio veiksmas vyksta įvairiose LNDT erdvėse. Žiūrovai renkasi prie įėjimo į LNDT Mažąją salę (iš Odminių g.). Būtent čia ir prasideda audiovizualinių potyrių kelionė, kuri dalyvius panardina į kitokią patirtį teatre. Spektaklis pritaikytas Lietuvos žiūrovams – lietuvišką tekstą pakaitomis skaitys aktorės Elžbieta Latėnaitė ir Miglė Polikevičiūtė.

„Dramokratijos“ dalyviai buriasi į komandas

 

Pjesių skaitymų festivalis „Dramokratija“ balandžio 18-22 dienomis jau trečią kartą kvies įvairiose Vilniaus vietose paklausyti naujai parašytų dramaturgijos kūrinių bei padiskutuoti socialiniais klausimais. „Čia ir dabar“ – tokia šių metų festivalio tema, kuria pjeses parašė aštuoni autoriai. Šiuo metu formuojamos skaitymų komandos ir ruošiama renginių programa.

Septyni kūrėjai, prieš mėnesį dalyvavę kūrybinėse dirbtuvėse – Justas Tertelis, Indrė Bručkutė, Martynas Tiškus, Ingrida Ragelskienė, Jurga Tumasonytė, Jonas Kuprys ir Živilė Zablackaitė  tobulino savo idėjas su nevienąkart Fringe First apdovanojimu įvertintu dramaturgu ir aktoriumi iš Didžiosios Britanijos Chris Thorpe. Organizatoriai džiaugiasi šiais metais sulaukę tarptautinio susidomėjimo - prie festivalio prisijungė ir pjesę skaitymams pateikė švedė Alexandra Loonin. Po kūrybinių dirbtuvių paskelbtoje registracijoje prie pjesių idėjų, nežinodami autorių pavardžių, jungėsi visi norintys skaityti tekstus ar režisuoti skaitymus. Iki festivalio pradžios komandos dirbs su tekstais bei jų pateikimu auditorijos teismui.

Ramintos Šumskytės Sum kūrybos paroda

2017 m. balandžio 5–29 dienomis Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ veiks Ramintos Šumskytės Sum kūrybos paroda „Ex voto' 365“. Atidarymas 2017 m. balandžio 5 d., 18.30 val. VGMC galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius)


Votas – lot. votum - linkėjimas, dovana, pažadas. Tai asmeninės padėkos, įžado arba prašymo ženklas, maldaujant dieviškųjų jėgų pagalbos. Tvirtinamas ant šventyklos sienų, prie ypatingai garbinamo ar stebuklingu laikomo šventojo atvaizdo, statulos arba relikvijų saugojimo vietose. Daugelyje Europos šalių votai vadinami lotyniškais žodžiais – ex voto - pagal duotą pažadą.
Krikščionių pasaulyje paprotys aukoti votus fiksuotas jau IV a. Iki XVII a. vidurio dominavo vaškiniai ir ant mažų medinių lentelių tapyti votai. XVII–XVIII a. įsigalėjo tradicija šventųjų paveikslus ar statulas puošti įvairiais brangiais papuošalais: vėriniais, segėmis, kryželiais, rožiniais.


Dauguma Lietuvos bažnyčiose kabančių senųjų votų – sukurti XIX ar XX a. pr. Dažniausiai tai žmogaus kūno dalių formas – širdį, akis, kojas, rankas ir kt. atkartojančios metalo plokštelės, pagamintos iš aukso, sidabro ar paauksuoto vario. Populiariausias ir daugiausiai prasmių turintis votas – širdis.


Aukojimo formulė, kai prašoma malonė, mainais į kažką aukojamo – savotiški prekybiniai mainai – būdinga visoms religijoms. Votų aukojimo tradicija, nors ir ne tokia populiari kaip ankstesniais šimtmečiais, išliko gyvybinga iki mūsų dienų. Tik kokias papildomas reikšmes ir formas šiais, silpno tikėjimo, greito maisto ir gausybės norų laikais įgyja voto ženklas? Kokiems „šventiesiems“, už kokias patirtas ar norimas patirti malones jis aukojamas?


365 votai – po vieną norą, prašymą, maldavimą kiekvienai metų dienai. Tai tik maža dalis iš neišsenkančio žmogaus norų aruodo.


Pagrindinę parodos dalį sudaro 365 „šiuolaikinių“ prašymų, maldavimų, norų ženklai – cinko ir vario raižiniai, bei „Malonių“ ir „Prašymų“ knygos. Informacinėje dalyje – glausta ex voto istorija.
Raminta Šumskytė Sum


Organizatorius Vilniaus grafikos meno centras
Rėmėjai LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba
Informacija +370 5 261 19 95, graphic.lt

Ieškome dialogo skubėdami žaisti tekstu

Jau savaitė, kai grįžau iš Klaipėdos, bet vis dar negaliu atspėti, kas po praėjusio „Jauno teatro dienų“ festivalio ilgiausiai išliks atmintyje. Tuo metu gautą informaciją, pamatytus vaizdinius, išgirstas ar kilusias idėjas, galimas daiktas, užgoš paprasčiausia buitis ir su ja susiduriantys žmonės. Pamenu, gana skeptiškai žiūrėjau į kone euforiškus jaunųjų teatralų pasisakymus po praėjusiais metais vykusio festivalio. Atrodė, kad geri jų įspūdžiai labiau kilę dėl naujų pažinčių ir net kažkokio keisto pasitenkinimo savimi, o ne bendros kūrybos džiaugsmo. Bet galbūt šie dalykai vienas nuo kito ir negali būti atsiejami.

Vienu sakiniu: „Kino pavasaris“

„Mimozos“, rež. Oliver Laxe, Marokas

Galima vadinti savitiksle egzotika, apkaltinti snobiškumu, piktintis, kad neaiški istorija, tačiau kol kas tai yra geriausia, ką mačiau festivalyje, ir panašu, kad nei socialinės dramos iš Vidurio Europos (nes panašios), nei pripažintų meistrų sugrįžimai (nes žinai, ko laukti), nei debiutantų iš Azijos kino ieškojimai (nes, pasirodo, viskas jau atrasta) kol kas nepralenks pasakojimo apie hipnotizuojančią kelionę per Maroko kalnus, kurios metu išbandomas žmogaus tikėjimas ir įvyksta susitikimas su Kitu: veikėjo Achmedo – su pranašišku (velnišku?) nepažįstamuoju Šakibu, o žiūrovo – su pačiu kino vaizdu, kuris kviečia atsiverti beveik taktilinei patirčiai, tokiai retai šiuolaikiniame kine.

Dangaus kinas

Naujausios Lidos Dubauskienės kūrybos parodos „214.8“ atidaryme galima buvo stebėti kiek neįprastą vaizdą. Nemaža dalis publikos akylai stebeilijosi į grafikės darbus – tačiau ne taip, kaip įprasta atidarymuose, kai mandagiai apeinama visa parodos ekspozicija, o prisikišę prie kūrinių taip arti, kad jau, rodos, galima būtų užuosti net ir popieriaus lakšto aromatą... Buvau tarp tų spoksotojų, nes taip pat ne iš karto supratau (kol nepaaiškino pati autorė), kad abstraktūs, į tolimus ūkanotus horizontus žvilgsnį vedantys peizažai – ne estampai, o piešiniai, atlikti tušu ir plunksna.

Viena vertus – koks skirtumas, kaip tai padaryta: piešta, brėžta, tepta, trinta ar įrėžta. Svarbiau, kad veikia, sustabdo, traukia žiūrėti ir pasakoja... Tačiau menininkės sprendimas atsidėti maniakiškai kruopščiam rankų darbui svarbus, ir ne tik jos pačios kūrybos kontekste, nes yra naujas. Taip tarsi abejojama ir meistriškumo, arba amato, verte, netiesiogiai parodoma, kad kai aukšto lygio profesionalumas jungiasi su vidine autoriaus išgyventa tiesa, derinys tampa įtaigus ir vertingas.

Šiuolaikinių scenos menų centras „Menų spaustuvė“ švenčia 15 metų sukaktį

 

Sparčiai augusiai ir daug užauginusiai, nuo spektaklių apgriuvusių sienų scenografijose prasidėjusiai „Menų spaustuvei“ – penkiolika. Prieš penkiolika metų raudonu žmogeliuku žymima įstaiga įsikūrė keisto pavadinimo gatvelėje senamiestyje. Tada Šiltadaržio gatvė dar vadinosi skersgatviu, juodoji salė – raudonąja, o jaunųjų menininkų pasirodymai sušildydavo neremontuotas ir jiems nepritaikytas patalpas, ėjimui į tokius spektaklius pridėdami industrinės romantikos prieskonių.

 

Po „Menų spaustuvės“ stogu užaugo ne vienas talentingas menininkas, savo jėgas scenoje išbandė daugybė jaunų, savęs ieškančių kūrėjų ir atlikėjų, renovuotose erdvėse ėmė suktis vis daugiau užsienio menininkų ir vis daugiau žiūrovų, jaukias vietas darbui ir puikias sąlygas kūrybai atrado rezidentai. „Menų spaustuvė“, tarsi šiltnamis globojusi rezidentus ir savo projektų dalyvius, tapo stipria jėga skleidžiančia šiuolaikinius scenos menus. Dažnai palaikoma teatru, tačiau drąsiai teigianti esanti daugiau nei scena: tai antrieji namai gausiai bendruomenei, kūrybos erdvė vietiniams ir tarptautiniams rezidentams, naudingos literatūros archyvas ir pagal savo amžių paaugliškai pasispardanti bei taisyklėms nepaklūstanti organizacija.

 

Nesustabdomas Broja

Recenzijų konkurso „Vaidilos klasikoje – pianistas Janas Krzysztofas Broja“, kurį sumanė „Vaidilos klasikos“ programos rengėjai kartu su „Lietuvos ryto“ grupe ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija, I vietos nugalėtojos recenzija.

 

Dar nenutilus sveikinimo plojimams, scenoje pasirodžius pianistui ir ne visiems spėjus patogiai įsitaisyti savo kėdėse, pasigirdo a la Debussy pasažai, išsklaidę bet kokį šnaresį. Galbūt kai kam tai buvo pirmasis susitikimas su 1999 m. tarptautinio M.K. Čiurlionio pianistų konkurso nugalėtoju Janu Krzysztofu Broja, arba dalyvavimas #grojabroja koncerte. Ir tai visai ne ką tik sugalvotas žodžių žaismas. Jau 1999 m. su dideliu dėmesiu ir susižavėjimu publika sakydavo: „Groja Broja!“  Taigi, ponios ir ponai, Broja sugrįžo!      

 

Erdvioje, visiškai pripildytoje „Vaidilos“ teatro salėje kovo 19 d. nuskambėjo mistiškasis  Debussy, išgrynintas barokinis perlas Johannas Sebastianas Bachas ir žadą atimantis Fryderykas Chopinas. Programą pradėjęs nuo antrosios Claude’o Debussy Preliudų knygos, tarytum žongliruodamas štrichais ir dinamika, Broja privertė mus galvoti, kad tai buvo sukurta tą pačią akimirką. Spontaniškumas, rodos, kilo be menkiausių pastangų ir besiklausydamas nugludintų perlų žėrėjimo galėjai pajusti, kokia trapi ta akimirka, tarsi bėgantis vaizdas pro traukinio langą. Tačiau tai niekaip negali būti vieninteliai žodžiai, kuriais apibūdintum brojiškąjį Debussy. Pianistas atvėrė kur kas daugiau garsinių potėpių, atskleidęs Debussy ne vien kaip impresionistą, bet ir kaip savotišką prancūziškojo spektralizmo (muzika, paremta paties garso ir jo spektro akustinėmis savybėmis) pradininką.

„Šaltos ausys“ vėl tarptautinių kino festivalių konkurse

Lino Mikutos dokumentinis filmas „Šaltos ausys“ sėkmingai keliauja po tarptautinius kino festivalius. Kovo pabaigoje filmas bus rodomas Ukrainoje, jau keturioliktą kartą vykstančiame tarptautiniame žmogaus teisių filmų festivalyje „DocuDays“.

PUSLAPIS
IŠ
1003