Autorius: Justina Paltanavičiūtė

Justina Paltanavičiūtė

Pokalbis su kompozitoriumi Juliumi Aglinsku

„Niekada nebus taip, kad sėdėsi po medžiu ir staiga galvoje suskambės kūrinys“, – sako kompozitorius Julius Aglinskas, netikintis romantizuotu įkvėpimu. Tačiau čia pat priduria, kad griežtos struktūrinės sistemos jam svetimos, o jo kūrybos būdas – labiau jausminis. Apie tai byloja ir jo kūrinių pavadinimai: „Būsena (stebėjimas)“, „Nuostaba“, „...“, „Within“, „Fragmentai“ bei kiti. Ir nors įkvėpimo šaltiniu J. Aglinskui gali tapti bet koks gyvenimo įvykis, nereikėtų apsigauti – kiekviena jo muzikos detalė yra gerai apgalvota. Galbūt todėl jo kūryba yra tokia subtili ir jautri, tačiau ne pernelyg emocionali: joje visuomet dera racionalusis ir emocionalusis pradai. Apie tai ir kalbamės su kompozitoriumi.

Justina Paltanavičiūtė

Opera „Vindzoro šmaikštuolės“ Kauno valstybiniame muzikiniame teatre
 

Graudi Romeo ir Džuljetos istorija arba filosofiškieji Hamleto „būti ar nebūti“ – štai kas pirmiausiai ateina į galvą paminėjus Williamo Shakespeare’o vardą. Įstabios jo istorijos sužavėjo ir įkvėpė ne vieną kompozitorių rašyti įvairių žanrų muziką. Tačiau istorija apie šmaikščiąsias Vindzoro moteris, sumaniai pamokiusias jau ne pirmos jaunystės mergišių Falstafą, yra kiek mažiau žinoma. Netgi ir žymiojo Giuseppe’s Verdi šedevras „Falstafas“, užbaigęs operų kūrėjo kelią, nublanksta šalia kitų jo kūrinių. O vokiečių kompozitoriaus Otto Nicolai zingšpylis pagal tą patį „Vindzoro šmaikštuolių“ siužetą yra dar mažiau žinomas.

Supažindinti Lietuvos publiką su linksma O. Nicolai muzikine istorija „Vindzoro šmaikštuolės“ sumanė Kauno valstybinis muzikinis teatras, simboliškai spektaklį pradėjęs rodyti balandžio 1-ąją – melagių dieną. Tai sutapimas, nes šįkart toks gana netikėtas pasirinkimas nebuvo pokštas – tikriausiai nesunku pastebėti, jog pastaruoju metu teatras vis ieško mažiau žinomų kūrinių, tačiau neretai renkasi miuziklo žanrą. O šįkart sugrįžtama prie operos.