7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Justina Paltanavičiūtė

Justina Paltanavičiūtė

Realistiška „Gražiosios malūnininkės“ herojaus istorija Paliesiaus dvare

Įspūdžiai iš Iano Bostridge’o ir Saskijos Giorgini koncerto

Franzo Schuberto vokalinis ciklas „Gražioji malūnininkė“, sukurtas pagal Wilhelmo Müllerio eiles, reprezentuoja ne tik Schuberto kūrybą ir Lied žanrą, bet ir romantizmo epochos estetinį ir teminį naratyvus. Laipsniška „Gražiosios malūnininkės“ herojaus transformacija iš jaunatviško optimizmo į nusivylimą ir net tyliąją tragediją pasakojama lyriškai, kiekvienoje ciklo dainoje pabrėžiant vis kitokią emociją.

Ian Bostridge. S. Martinonio nuotr.
Ian Bostridge. S. Martinonio nuotr.
Saskia Giorgini. S. Martinonio nuotr.
Saskia Giorgini. S. Martinonio nuotr.
Saskia Giorgini. S. Martinonio nuotr.
Saskia Giorgini. S. Martinonio nuotr.
Justina Paltanavičiūtė

Eiti koja kojon

Pokalbis su fortepijoninio trio „Meta“ nariais Marija Pranskute, Julija Bagdonavičiūte ir Deividu Dumčiumi

Fortepijoninio trio „Meta“ pavadinimas ispaniškai reiškia „tikslą“. Bendrų muzikinių tikslų jau ketverius metus drauge siekia Aukštojoje Hanoverio muzikos, teatro ir medijų mokykloje studijuojanti pianistė Julija Bagdonavičiūtė ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventai smuikininkė Marija Pranskutė ir violončelininkas Deividas Dumčius.

Fortepijoninis trio „Meta“: Marija Pranskutė, Julija Bagdonavičiūtė ir Deividas Dumčius. Ansamblio archyvo nuotr.
Fortepijoninis trio „Meta“: Marija Pranskutė, Julija Bagdonavičiūtė ir Deividas Dumčius. Ansamblio archyvo nuotr.
Fortepijoninis trio „Meta“: Marija Pranskutė, Julija Bagdonavičiūtė ir Deividas Dumčius. Ansamblio archyvo nuotr.
Fortepijoninis trio „Meta“: Marija Pranskutė, Julija Bagdonavičiūtė ir Deividas Dumčius. Ansamblio archyvo nuotr.
Julija Bagdonavičiūtė, Deividas Dumčius, Marija Pranskutė. Ansamblio archyvo nuotr.
Julija Bagdonavičiūtė, Deividas Dumčius, Marija Pranskutė. Ansamblio archyvo nuotr.
Julija Bagdonavičiūtė, Deividas Dumčius, Marija Pranskutė. Ansamblio archyvo nuotr.
Julija Bagdonavičiūtė, Deividas Dumčius, Marija Pranskutė. Ansamblio archyvo nuotr.
Justina Paltanavičiūtė

Baroko pasažai Paliesiaus dvare

Dainavimas operoje – lyg kraujas, aprūpinantis gyvybe kitas operos sudedamąsias dalis. Tad vienas pagrindinių ir svarbiausių operoje dalyvaujančių reiškinių nuo XVII a. vidurio buvo primadona. Baroke lygintos net su deivėmis, primadonos operos gerbėjus domino ne vien dėl išskirtinių vokalinų sugebėjimų, bet ir pretenzingo charakterio. Tad primadonos sąvoka palaipsniui imta vartoti ir platesniuose kontekstuose, apibūdinant aikštingą ir susireikšminusį asmenį. O besibaigiant bel canto erai, kuomet operos žanras pasuko natūralizmo keliu, primadona ėmė funkcionuoti ir kaip tam tikras žmogaus savybes komunikuojantis terminas. Tad primadona – tai ir pagrindinė operos solistė, ir asmenybės tipas ar net stereotipas, išnaudojamas ne tik kasdienėje kalboje, bet ir masinės kultūros medijose.

Jarkko Riihimäki ir Simone Kermes. Paliesiaus dvaro nuotr.
Jarkko Riihimäki ir Simone Kermes. Paliesiaus dvaro nuotr.
Jarkko Riihimäki. Paliesiaus dvaro nuotr.
Jarkko Riihimäki. Paliesiaus dvaro nuotr.
Simone Kermes. Paliesiaus dvaro nuotr.
Simone Kermes. Paliesiaus dvaro nuotr.
Simone Kermes. Paliesiaus dvaro nuotr.
Simone Kermes. Paliesiaus dvaro nuotr.
Justina Paltanavičiūtė

Bendravimas su klausytoju pagal Moniką Mašanauskaitę

Kai profesinis, socialinis ir kultūrinis gyvenimas persikėlė į virtualias erdves, naujos komunikacijos formos atrodė nelabai komfortiškos. Ir vis dėlto pamažu informacijos apsikeitimas per medijas tapo nauju normalumu. Didelio komforto nuotolinė komunikacija neteikia nei žinutės siuntėjui, nei gavėjui, tačiau reikia pripažinti, kad kai kurios skaitmeninės informacijos sklaidos formos šiuolaikiniam žmogui yra visai patrauklios. Viena tokių – pandemijos metu sparčiai populiarėjančios tinklalaidės ir virtualios paskaitos, kurias kurti vieni ėmėsi vedini noro užpildyti per pandemiją susidariusią laisvo laiko kapsulę, kitus paskatino noras garsiau ir viešiau kalbėti temomis, viešojoje erdvėje gvildenamomis rečiau.

Monika Mašanauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.
Monika Mašanauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.
Monika Mašanauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.
Monika Mašanauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.
Justina Paltanavičiūtė

Lietuvos miestuose ir miesteliuose atgims prieškario žydų muzikinė kultūra

Šiemet – Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metai. O taip pat ir proga artimiau susipažinti su litvakų kultūra, kurią iš meno istorijos sistemingai trynė naciai ir sovietai. Išgyvenę Antrąjį pasaulinį karą žydai, kaip ir jų kultūros vertybės, išsiblaškė po visa pasaulį, tad litvakų kultūrinį paveldą šiandien tenka atrasti iš naujo. Gausybėje įvairių renginių, reprezentuojančių kadaise Lietuvoje klestėjusią žydišką kultūrą, išsiskirs „Rakija Klezmer Orkestar“ koncertinis turas po Lietuvą „RKO: atgaivintos erdvės“ – jaunų ir ugningų klezemerio muzikantų grupė sugrąžins užmirštą žydų muziką į vietas, kuriose prieškariu ji skambėjo kasdien.

„Rakija Klezmer Orkestar“. T. Tereko nuotr.
„Rakija Klezmer Orkestar“. T. Tereko nuotr.
Justina Paltanavičiūtė

Nesistengiu nuo nieko pabėgti

Pokalbis su kompozitoriumi Juliumi Aglinsku

„Niekada nebus taip, kad sėdėsi po medžiu ir staiga galvoje suskambės kūrinys“, – sako kompozitorius Julius Aglinskas, netikintis romantizuotu įkvėpimu. Tačiau čia pat priduria, kad griežtos struktūrinės sistemos jam svetimos, o jo kūrybos būdas – labiau jausminis. Apie tai byloja ir jo kūrinių pavadinimai: „Būsena (stebėjimas)“, „Nuostaba“, „...“, „Within“, „Fragmentai“ bei kiti. Ir nors įkvėpimo šaltiniu J. Aglinskui gali tapti bet koks gyvenimo įvykis, nereikėtų apsigauti – kiekviena jo muzikos detalė yra gerai apgalvota. Galbūt todėl jo kūryba yra tokia subtili ir jautri, tačiau ne pernelyg emocionali: joje visuomet dera racionalusis ir emocionalusis pradai. Apie tai ir kalbamės su kompozitoriumi.

Julius Aglinskas. S. Stelmokaitės nuotr.
Julius Aglinskas. S. Stelmokaitės nuotr.
Justina Paltanavičiūtė

Šmaikščiai ir su Renesanso dvelksmu

Opera „Vindzoro šmaikštuolės“ Kauno valstybiniame muzikiniame teatre
 

Graudi Romeo ir Džuljetos istorija arba filosofiškieji Hamleto „būti ar nebūti“ – štai kas pirmiausiai ateina į galvą paminėjus Williamo Shakespeare’o vardą. Įstabios jo istorijos sužavėjo ir įkvėpė ne vieną kompozitorių rašyti įvairių žanrų muziką. Tačiau istorija apie šmaikščiąsias Vindzoro moteris, sumaniai pamokiusias jau ne pirmos jaunystės mergišių Falstafą, yra kiek mažiau žinoma. Netgi ir žymiojo Giuseppes Verdi šedevras „Falstafas“, užbaigęs operų kūrėjo kelią, nublanksta šalia kitų jo kūrinių. O vokiečių kompozitoriaus Otto Nicolai zingšpylis pagal tą patį „Vindzoro šmaikštuolių“ siužetą yra dar mažiau žinomas.

 

Supažindinti Lietuvos publiką su linksma O. Nicolai muzikine istorija „Vindzoro šmaikštuolės“ sumanė Kauno valstybinis muzikinis teatras, simboliškai spektaklį pradėjęs rodyti balandžio 1-ąją – melagių dieną. Tai sutapimas, nes šįkart toks gana netikėtas pasirinkimas nebuvo pokštas – tikriausiai nesunku pastebėti, jog pastaruoju metu teatras vis ieško mažiau žinomų kūrinių, tačiau neretai renkasi miuziklo žanrą. O šįkart sugrįžtama prie operos.

Scena iš spektaklio „Vindzoro šmaikštuolės“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Vindzoro šmaikštuolės“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Vindzoro šmaikštuolės“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Vindzoro šmaikštuolės“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Vindzoro šmaikštuolės“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Vindzoro šmaikštuolės“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Vindzoro šmaikštuolės“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Vindzoro šmaikštuolės“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Vindzoro šmaikštuolės“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Vindzoro šmaikštuolės“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Vindzoro šmaikštuolės“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Vindzoro šmaikštuolės“. M. Aleksos nuotr.