Autorius: Justina Paltanavičiūtė
Justina Paltanavičiūtė
Realistiška „Gražiosios malūnininkės“ herojaus istorija Paliesiaus dvare
Įspūdžiai iš Iano Bostridge’o ir Saskijos Giorgini koncerto
Franzo Schuberto vokalinis ciklas „Gražioji malūnininkė“, sukurtas pagal Wilhelmo Müllerio eiles, reprezentuoja ne tik Schuberto kūrybą ir Lied žanrą, bet ir romantizmo epochos estetinį ir teminį naratyvus. Laipsniška „Gražiosios malūnininkės“ herojaus transformacija iš jaunatviško optimizmo į nusivylimą ir net tyliąją tragediją pasakojama lyriškai, kiekvienoje ciklo dainoje pabrėžiant vis kitokią emociją.
Justina Paltanavičiūtė
Eiti koja kojon
Pokalbis su fortepijoninio trio „Meta“ nariais Marija Pranskute, Julija Bagdonavičiūte ir Deividu Dumčiumi
Fortepijoninio trio „Meta“ pavadinimas ispaniškai reiškia „tikslą“. Bendrų muzikinių tikslų jau ketverius metus drauge siekia Aukštojoje Hanoverio muzikos, teatro ir medijų mokykloje studijuojanti pianistė Julija Bagdonavičiūtė ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventai smuikininkė Marija Pranskutė ir violončelininkas Deividas Dumčius.
Justina Paltanavičiūtė
Baroko pasažai Paliesiaus dvare
Dainavimas operoje – lyg kraujas, aprūpinantis gyvybe kitas operos sudedamąsias dalis. Tad vienas pagrindinių ir svarbiausių operoje dalyvaujančių reiškinių nuo XVII a. vidurio buvo primadona. Baroke lygintos net su deivėmis, primadonos operos gerbėjus domino ne vien dėl išskirtinių vokalinų sugebėjimų, bet ir pretenzingo charakterio. Tad primadonos sąvoka palaipsniui imta vartoti ir platesniuose kontekstuose, apibūdinant aikštingą ir susireikšminusį asmenį. O besibaigiant bel canto erai, kuomet operos žanras pasuko natūralizmo keliu, primadona ėmė funkcionuoti ir kaip tam tikras žmogaus savybes komunikuojantis terminas. Tad primadona – tai ir pagrindinė operos solistė, ir asmenybės tipas ar net stereotipas, išnaudojamas ne tik kasdienėje kalboje, bet ir masinės kultūros medijose.
Justina Paltanavičiūtė
Bendravimas su klausytoju pagal Moniką Mašanauskaitę
Kai profesinis, socialinis ir kultūrinis gyvenimas persikėlė į virtualias erdves, naujos komunikacijos formos atrodė nelabai komfortiškos. Ir vis dėlto pamažu informacijos apsikeitimas per medijas tapo nauju normalumu. Didelio komforto nuotolinė komunikacija neteikia nei žinutės siuntėjui, nei gavėjui, tačiau reikia pripažinti, kad kai kurios skaitmeninės informacijos sklaidos formos šiuolaikiniam žmogui yra visai patrauklios. Viena tokių – pandemijos metu sparčiai populiarėjančios tinklalaidės ir virtualios paskaitos, kurias kurti vieni ėmėsi vedini noro užpildyti per pandemiją susidariusią laisvo laiko kapsulę, kitus paskatino noras garsiau ir viešiau kalbėti temomis, viešojoje erdvėje gvildenamomis rečiau.
Justina Paltanavičiūtė
Lietuvos miestuose ir miesteliuose atgims prieškario žydų muzikinė kultūra
Šiemet – Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metai. O taip pat ir proga artimiau susipažinti su litvakų kultūra, kurią iš meno istorijos sistemingai trynė naciai ir sovietai. Išgyvenę Antrąjį pasaulinį karą žydai, kaip ir jų kultūros vertybės, išsiblaškė po visa pasaulį, tad litvakų kultūrinį paveldą šiandien tenka atrasti iš naujo. Gausybėje įvairių renginių, reprezentuojančių kadaise Lietuvoje klestėjusią žydišką kultūrą, išsiskirs „Rakija Klezmer Orkestar“ koncertinis turas po Lietuvą „RKO: atgaivintos erdvės“ – jaunų ir ugningų klezemerio muzikantų grupė sugrąžins užmirštą žydų muziką į vietas, kuriose prieškariu ji skambėjo kasdien.
Justina Paltanavičiūtė
Nesistengiu nuo nieko pabėgti
Pokalbis su kompozitoriumi Juliumi Aglinsku
„Niekada nebus taip, kad sėdėsi po medžiu ir staiga galvoje suskambės kūrinys“, – sako kompozitorius Julius Aglinskas, netikintis romantizuotu įkvėpimu. Tačiau čia pat priduria, kad griežtos struktūrinės sistemos jam svetimos, o jo kūrybos būdas – labiau jausminis. Apie tai byloja ir jo kūrinių pavadinimai: „Būsena (stebėjimas)“, „Nuostaba“, „...“, „Within“, „Fragmentai“ bei kiti. Ir nors įkvėpimo šaltiniu J. Aglinskui gali tapti bet koks gyvenimo įvykis, nereikėtų apsigauti – kiekviena jo muzikos detalė yra gerai apgalvota. Galbūt todėl jo kūryba yra tokia subtili ir jautri, tačiau ne pernelyg emocionali: joje visuomet dera racionalusis ir emocionalusis pradai. Apie tai ir kalbamės su kompozitoriumi.
Justina Paltanavičiūtė
Šmaikščiai ir su Renesanso dvelksmu
Opera „Vindzoro šmaikštuolės“ Kauno valstybiniame muzikiniame teatre
Graudi Romeo ir Džuljetos istorija arba filosofiškieji Hamleto „būti ar nebūti“ – štai kas pirmiausiai ateina į galvą paminėjus Williamo Shakespeare’o vardą. Įstabios jo istorijos sužavėjo ir įkvėpė ne vieną kompozitorių rašyti įvairių žanrų muziką. Tačiau istorija apie šmaikščiąsias Vindzoro moteris, sumaniai pamokiusias jau ne pirmos jaunystės mergišių Falstafą, yra kiek mažiau žinoma. Netgi ir žymiojo Giuseppe’s Verdi šedevras „Falstafas“, užbaigęs operų kūrėjo kelią, nublanksta šalia kitų jo kūrinių. O vokiečių kompozitoriaus Otto Nicolai zingšpylis pagal tą patį „Vindzoro šmaikštuolių“ siužetą yra dar mažiau žinomas.
Supažindinti Lietuvos publiką su linksma O. Nicolai muzikine istorija „Vindzoro šmaikštuolės“ sumanė Kauno valstybinis muzikinis teatras, simboliškai spektaklį pradėjęs rodyti balandžio 1-ąją – melagių dieną. Tai sutapimas, nes šįkart toks gana netikėtas pasirinkimas nebuvo pokštas – tikriausiai nesunku pastebėti, jog pastaruoju metu teatras vis ieško mažiau žinomų kūrinių, tačiau neretai renkasi miuziklo žanrą. O šįkart sugrįžtama prie operos.
