7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Gediminas Kukta

Gediminas Kukta

„Scanorama 2017“: vienu sakiniu (II)

Trumpos kino recenzijos

Viskas čia labai konceptualu: tamsoje matome „išsiliejusius“ miegančių žmonių siluetus, o už kadro girdime, kaip per miegus kalba amerikiečių dainininkas Dionas McGregoras, XX a. 7-ajame  dešimtmetyje išgarsėjęs kaip daugiausiai per miegus šnekantis žmogus, kurio atpasakojami sapnai apie nykštukų miestą, sraiges, keistą operaciją, geidulingą kaimynę ar iškrypėliškų polinkių senutę nustebino savo rišlumu ir bent man savo psichodelika priminė Williamo S. Burroughso, Alleno Ginsbergo, Aldouso Huxley’io ar Kurto Vonneguto tekstus – būtent verbalinė dalis filme stipriausia, o ją lydintys vaizdai sapnų atpasakojimams, kurie įdomūs jau patys savaime, man rodos, taip nieko naujo ir nesuteikė.

Fantastiška moteris“
Fantastiška moteris“
„Svetimas Rojuje“
„Svetimas Rojuje“
Gediminas Kukta

„Scanorama 2017“: vienu sakiniu

Trumpos kino recenzijos

Nors aprašymas kataloge sako, kad filmas yra ironiškas žvilgsnis į meilės galios santykius, papasakotas iš vyro perspektyvos, ne tipiškas viengungis Rasmusas, o būtent Mari net du kartus žvilgteli tiesiai į kamerą, sugriauna kino naratologų diegetine vadinamą erdvę ir užmezga santykį jau su mumis, žiūrovais, tarsi nebyliai sakydama: pažiūrėkite, čia aš valdau padėtį ir kontroliuoju tiek šį vyrą, tiek erdvę filmo, kurio režisierius, reikia pripažinti, rodo šimtą kartų kine matytą meilės, skyrybų ir susitaikymo istoriją, tačiau tą daro lengvai, sąmojingai ir be jokios pretenzijos „išlaužti“ ką nors originalesnio siužeto ar formos lygmeniu – to visai nereikia, kartais užtenka tiesiog mokėti pasakoti.

„Baisi moteris“
„Baisi moteris“
„Tinklo pabaiga“
„Tinklo pabaiga“
„Meilužis vienai dienai“
„Meilužis vienai dienai“
Gediminas Kukta

Nemėgstami filmai

Trumpos kino recenzijos

Arena. Lietuviško komercinio kino kūrėjai sviedžia į ją naują filmą. Kino kritikai džiūgaudami sudrasko. Visi patenkinti.

„motina!“
„motina!“
„Tomas iš Suomijos“
„Tomas iš Suomijos“
Gediminas Kukta

Penkiasdešimt vidutiniškų atspalvių

Trumpos kino recenzijos

Yra filmų, ant kurių tiesiog negali pykti. Toks yra „50 pavasarių“. Jis nesideda tuo, kuo nėra, todėl išvengia žiūrovo nusivylimo, lydinčio pretenzingus, bet tos pretenzijos taip ir neišpildančius filmus. Pavyzdžiui, neseniai kine rodytą „Paryžius gali palaukti“. Blandine Lenoir filmas tiesiog yra savo vietoje.

„50 pavasarių“
„50 pavasarių“
„Sniego senis“
„Sniego senis“
„Kingsman. Aukso ratas“
„Kingsman. Aukso ratas“
Gediminas Kukta

Bėgantys nostalgijos ratais

Trumpos kino recenzijos

Ateitis yra šiandien. Turiu omenyje XXI amžių. Kosminė odisėja įvyko prieš šešiolika metų. „Atgal į ateitį“ ateitis – prieš dvejus metus, spalio 21-ąją. „Tvin Pykso“ pažadas pasimatyti po 25 metų ištesėtas šiemet, o pirmosios „Bėgančio skustuvo ašmenimis“ dalies veiksmas prasidės po poros metų – 2019-aisiais.

„Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“
„Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“
„Kartą Rytų Europoje“
„Kartą Rytų Europoje“
Gediminas Kukta

Apie epochos dvasią

Trumpos kino recenzijos

Apie tokius filmus kaip „Tulpių karštinė“ sakoma: kostiuminis. Tada galbūt dar paminima veiksmo vieta: senovės Olandija. Ir prisimenama viena kita žvaigždė: Alicia Vikander, Christoph Waltz. Jei klausiama, ar patiko, dažniausiai išgirsi: visai nieko. Konkretesni leidžiasi į detales: gražūs interjerai, nepagailėta kostiumams, gerai atkurta laikotarpio atmosfera (iš kur jie žino?).

„Tulpių karštinė“
„Tulpių karštinė“
„Mokytoja“
„Mokytoja“
„Paryžius gali palaukti“
„Paryžius gali palaukti“
Gediminas Kukta

Savi ir svetimi

Trumpos kino recenzijos

Whitą Stillmaną visada domino elitas. Ne iš smalsumo. Aukštuomenę jis pažįsta iš vidaus. Režisieriaus proprosenelis įkūrė Braunsvilio miestą Teksase. Prosenelis užsiėmė verslu ir investavo į žemes, bankus bei geležinkelius. Tėvas pažinojo prezidentą Johną F. Keneddy ir priklausė demokratų partijai. O krikštatėvis garsėjo kaip sociologas, rašęs apie valdančiąsias Amerikos „viršūnėles“.

Natūralu, kad pasirinkęs režisieriaus kelią Stillmanas filmuose pasakojo apie tai, ką pažįsta. Kas yra arti odos. Taip arti, jog kartais norisi išsinerti. Tokie ir jo personažai. Prestižiniuose universitetuose studijuojančios turtingų tėvų atžalos tradicijų ir gerų manierų pasaulyje, kuris tiek pat suteikia galimybių ir perspektyvų, kiek ir vargina savo tobulumu ir taisyklėmis. Stillmanas randa progų šį pasaulį pašiepti: sąmojingai, be pykčio.

„Oskarui“ už geriausią scenarijų nominuotame „Metropolitene“ (1990) režisierius rodė grupę Manhatano aukštuomenės jaunuolių bei vieno iš jų nesėkmingus meilės nuotykius ir bandymą pritapti elgesio normų išmuštruotoje visuomenėje. „Barselonoje“ (1994) pasakojo apie dviejų labai skirtingų amerikiečių pusbrolių romantiškus nuotykius, pokalbius apie Šaltąjį karą, politiką ir meilę 9-ojo dešimtmečio Ispanijoje, o „Paskutinėse disko dienose“ (1998) atsigręžė į 9-ojo dešimtmečio pradžios Niujorko disko sceną ir stebėjo ją geriausių draugių (aktorės Kate Beckinsale ir Chloë Sevigny) akimis.

„Meilė ir draugystė“
„Meilė ir draugystė“
„Svetimas: Covenant“
„Svetimas: Covenant“
Gediminas Kukta

Šeima, bažnyčia, mokykla

Trumpos kino recenzijos

Drama tarpduryje. Tiesiogine šių žodžių prasme. Didžioji dalis „Paskutinės šeimos“ vyksta ankštame daugiabutyje, kamerai dažniausiai filmuojant iš taško, kur turėtų būti kambario durys. Kamera atsitraukusi, nesikišanti, statiška. Ji retai fiksuoja stambiu planu, o filmo nervas dilgčioja ne personažų veiduose, o erdvėje, kuri supa ir skiria nuo kameros. Kaip prisipažino pats režisierius, taip norėta scenoms suteikti epiškumo. Puikiai pavyko – seniai kine mačiau tokią dinamišką statiką.

Žinoma, ten, kur daug statiškumo, kaip ant delno matosi dailininko darbas. „Paskutinėje šeimoje“ jis nepriekaištingas. Daiktai, kurie panašiuose, laikotarpį kruopščiai atkuriančiuose filmuose dažnai virsta nieko nesakančia butaforija, čia organiškai ištirpsta kadre. Paveikslai, plakatai, vinilo plokštelės, kameros, fotoaparatai, virtuvės apyvokos reikmenys, sakyčiau, tampa lygiaverčiais veikėjais. Jie keičiasi priklausomai nuo laikotarpio (veiksmas tęsiasi nuo 1972-ųjų iki 2005-ųjų). Jie yra filmo nuotaika ir būsena.

„Paskutinė šeima“
„Paskutinė šeima“
„Mokinys“
„Mokinys“
Gediminas Kukta

Gray’us ir Dolanas

Trumpos kino recenzijos

Filmo anonsas truputį klaidina. Indianos Džounso vertų nuotykių filme nėra. Šalia manęs sėdėjusios paauglės, kurios kine, matyt, tikėjosi gero laiko, labai nusivylė: pradėjo garsiai kalbėtis, paprašytos patylėti sulindo į spragėsius, o šiems pasibaigus – į telefonų ekranus.

 

Taip, tikrais faktais paremtas pasakojimas apie britų karininką, kartografą ir keliautoją Percy Fawcettą, Amazonės džiunglėse ieškojusį prarastojo miesto Z, kurį tikėjo esant legendiniu Eldoradu, pasižymi keistu ritmu. Iš pradžių sunku suprasti, kokią istoriją Gray’us nori papasakoti, kur link suka ir kas jam įdomu. Idėjos apsėsto žmogaus portretas, Viktorijos laikų Anglijos papročių analizė, Fawcetto šeimos istorija, dviejų kultūrų – britų ir indėnų – susitikimas ar tiesiog nuotykiai?

 

Režisierius nori visko po truputį. Todėl vietomis užskuba ir nepalieka laiko į pasakojimą įsijausti. Jo Fawcettas (Charlie Hunnam) tampa šiek tiek žmogumi be savybių. Dėl tokio personažo nesijaudini net tada, kai jį puola piranijos, laukinių strėlės ar kelią pastoja pasipūtęs anglų aristokratas. Su herojumi tiesiog neužaugai.

„Prarastasis miestas Z“
„Prarastasis miestas Z“
„Tai tik pasaulio pabaiga“
„Tai tik pasaulio pabaiga“
Gediminas Kukta

Vienu sakiniu: „Kino pavasaris“ (II)

Trumpos kino recenzijos

Kad katės yra mieli gyvūnai, į kuriuos gali žiūrėti valandų valandas, aišku ir taip (pakanka kasdieninio „Facebook“ vaizdų srauto, kad tuo įsitikintum), todėl didžioji filmo dalis, kurioje tiesiog rodomos murkiančios, kniaukiančios, besimarkstančios, lakstančios, besikarstančios ir medžiojančios Stambulo katės, atrodo kiek spekuliatyviai, kitaip nei scenos su miestiečiais, kurie pasakodami apie kates prabyla ir apie nykstančią miesto dvasią, kadaise imperijos centru buvusį, o dabar kasdien besikeičiantį Stambulą („Erdo-Gone!“, iškalbingai skelbia vienas grafitis), kurio skausmingus virsmus poetiškai aprašė dar Orhanas Pamukas ir kurių tiesiog neįmanoma nepajusti pačiam ten nuvykus.

„Nocturama“
„Nocturama“
„Šeimyniškas gyvenimas“
„Šeimyniškas gyvenimas“
„Stambulo katės“
„Stambulo katės“
„Baigiamieji egzaminai“
„Baigiamieji egzaminai“
  PUSLAPIS IŠ 5  >>> Archyvas