7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Gediminas Kukta

Gediminas Kukta

Medžioklė su dainomis

„Daryk, ką moki geriausiai, Džonai“, – vienoje scenoje sako bosas. „Ką?“ – akmeniniu veidu perklausia Keanu Reeveso Vikas, lyg prieš tai dviejose dalyse nebūtų daręs vis to paties – žudęs. „Medžiok“, –atsako bosas, ir po kelių minučių Džonas Vikas ant žemės pakloja du autobusus nuo galvos iki kojų ginkluotų karių. Kliaudamasis tik pistoletu ir raumenimis. Sunku nesijuokti. 

Kadras iš filmo „Džonas Vikas 3“
Kadras iš filmo „Džonas Vikas 3“
Kadras iš filmo „Rocketman“
Kadras iš filmo „Rocketman“
Gediminas Kukta

Tarp logikos ir geismo

Trumpos kino recenzijos

1872 m. profesorius Jamesas Murray’us (Melas Gibsonas) ėmėsi ambicingo projekto – parengti Oksfordo anglų kalbos žodyną. Sizifišką darbą turėjo palengvinti angliškai kalbantys piliečiai, kurių paprašyta siųsti profesoriui žodžius bei nurodyti šaltinį, iš kur jie buvo paimti. Vieną dieną mokslininkas sulaukė net dešimties tūkstančių žodžių su išsamiais paaiškinimais ir citatomis iš JAV karo veterano daktaro W.C. Minoro (Sean Penn), tuo metu pamišėlių namuose kalėjusio žudiko. Tiesa, šio fakto profesorius iš pradžių nežinojo, priešingai nei mes, žiūrovai. Su Minoru susipažįstame nuo pirmųjų kadrų, kai vyras per klaidą nužudo žmogų, teisme yra paskelbiamas nepakaltinamu ir išsiunčiamas, trumpai tariant, į beprotnamį.

„Profesorius ir pamišėlis“
„Profesorius ir pamišėlis“
„Skaisti kaip sniegas“
„Skaisti kaip sniegas“
Gediminas Kukta

Oranžinis paltas ir rožinė striukė

69-ojo Berlyno kino festivalio nugalėtojai

Įpusėjus Berlinalei buvo aišku, kad nugalėtojo dar neišvydome. Vieni filmai atrodė kaip nesusipratimas (pavyzdžiui, festivalį atidaręs Lone Scherfig „Nepažįstamųjų gerumas“), kiti per daug tvarkingi, senamadiški arba didaktiški, dar vieni tiesiog šlykštūs, o likę – poetiški ir neturintys tos temos, dėl kurios juos galėtų pamėgti politišku vadinamas festivalis.

„Ačiū Dievui“
„Ačiū Dievui“
„Aš buvau namie, bet“
„Aš buvau namie, bet“
„Sudie, mano sūnau“
„Sudie, mano sūnau“
„Vogti arklius“
„Vogti arklius“
Gediminas Kukta

Narkotikai ir tapyba

Trumpos kino recenzijos

Už pirmą gautą sumą surengė anūkei vestuves. Už antrą naujam gyvenimui prikėlė karo veteranų klubą. Už trečią išsipirko bankrutavusį sodininkystės verslą. Tačiau tai nėra Clinto Eastwoodo vaidinamo herojaus Erlo Stouno, netikėtai tapusio Meksikos narkotikų kartelio mulu, praturtėjimo istorija.

Kadras iš filmo „Kurjeris“
Kadras iš filmo „Kurjeris“
Kadras iš filmo „Prie amžinybės vartų“
Kadras iš filmo „Prie amžinybės vartų“
Gediminas Kukta

„Scanorama“: kino istorijos iš vidaus

Ingmaro Bergmano „Prisilietime“ („The Touch“, 1971) aktorės Bibi Andersson vaidinama Karina įpuola į meilužio butą ir blaškosi jo ieškodama. Supratusi, kad meilužis ją paliko, kažkaip be garso aikteli, susiima už pilvo ir atsiremia į sieną. Kaip tik tuo metu girdime, kaip kieme darbininkai kažką įnirtingai gręžia. Ši taupi detalė – grąžto garsas – taikliai perteikia moters skausmą ir kažkur viduje beatsiveriančią tuštumą.

 

Tai paprastas dramaturginis ėjimas, bet šiandien mažai režisierių situacijos tragizmą perteiktų štai šitaip, minimalistiškai. Juo labiau rinkdamiesi, kaip pasakytų naratologai, diegetinį garsą, kurio šaltinis yra ekrane, o ne dramatišką ir desperaciją paryškinančią muziką „ant viršaus“. Bergmanas žiūrovą kviečia „skaityti“ ne tik vaizdą, bet ir garsą. Būti jam atidų.  

 

Žinoma, bažnyčios varpas filmo pabaigoje, kai vyrą išdavusi Karina ir mylimasis Deividas prisiglaus vienas prie kito, o žiūrovui jau bus aišku, kad įsimylėjėliams nelemta būti kartu (neįmanomos meilės motyvas pasirodys ir kitame „Scanoramos“ filme „Šaltasis karas“), suskambės pernelyg banaliai, netgi kažkaip chrestomatiškai, bet dar kartą patvirtins, kad Bergmano žvilgsnis visada krypo ne į išorę, o vidų.

Kadras iš filmo „Prisilietimas“
Kadras iš filmo „Prisilietimas“
Kadras iš filmo „Ekstazė“
Kadras iš filmo „Ekstazė“
Gediminas Kukta

Šiurpnakčiai

Trumpos kino recenzijos

Labiausiai Davido Gordono Greeno „Helovinu“ mėgausis tie, kurie matė originalų, dabar jau kultiniu vadinamą Johno Carpenterio „Heloviną“ (1978) bei po trejų metų pasirodžiusį jo tęsinį.

 

Mėgausis neilgai. Apytiksliai tiek, kiek trunka pradžios titrai. Šie atrodo lyg iš 8-ojo dešimtmečio, tokie šiek tiek hipsteriški, stilizuoti. Kaip ir filme skambanti muzika, kurią naujam populiarios franšizės kūriniui, kaip, beje, ir pirmoms dviem dalims, parašė pats Carpenteris. Žodžiu, garso takelis bus atsakingas už prisiminimų dirginimą, net kažkokį nostalgišką virpulį, o visa kita tebus asmeninė Gordono Greeno interpretacija.

 

Tiesa, imantis kultiniais tapusių filmų tęsinių arba perdirbinių visada kyla klausimas, kaip derėtų elgtis: demonstruoti ištikimybę pirmtakui ar bandyti nutolti nuo originalo ir pateikti savą kinematografinę viziją? Deja, situacija nepavydėtina. Bet kokiu atveju atsiras tokių, kuriems neįtiksi. Vieni norės hommage, kiti – kažko originalaus, kitokio.

Kadras iš filmo „Helovinas“
Kadras iš filmo „Helovinas“
Kadras iš filmo „Sunkūs laikai viešbutyje „El Royale“
Kadras iš filmo „Sunkūs laikai viešbutyje „El Royale“
Gediminas Kukta

Žvaigždės kartais krinta

Trumpos kino recenzijos

Dvi istorijos. Kylančios ir žemyn skriejančios žvaigždės. Lady Gagos vaidinamos Elės ir Bradley Cooperio įkūnijamo Džeko. Du vienu metu, bet skirtingomis kryptimis besirutuliojantys gyvenimo scenarijai. Antroji žvaigždė nušviečia kelią pirmajai, kad ši šautų visu greičiu į viršų, o pati pavargusia ir aštria atmosfera nenumaldomai krinta į užmarštį. Galbūt kada nors šis nuopuolio kelias lauks ir pirmosios, tačiau kol kas tai yra jos šlovės akimirka. Ryškiausias spindėjimas.

„Taip gimė žvaigždė“
„Taip gimė žvaigždė“
„Venomas“
„Venomas“
Gediminas Kukta

Režisierių keliai nežinomi

Trumpos kino recenzijos

Reporteris Žakas (Vincent’as Lindonas), išgyvenantis skaudžią kolegos fotografo mirtį ir kaltinantis dėl jos save, pasamdomas Vatikano dvasininkų, kad ištirtų Bažnyčiai ramybės neduodantį įvykį – mažame Prancūzijos miestelyje jauna mergina Ana tvirtina, kad jai apsireiškė Mergelė Marija.

„Apsireiškimas“
„Apsireiškimas“
„Tikslas – vestuvės!“
„Tikslas – vestuvės!“
Gediminas Kukta

Kas kaltas?

Trumpos kino recenzijos

Prieš kelias savaites gavau kvietimą dalyvauti diskusijoje apie negalios vaizdavimą kine. Jos organizatoriams rūpėjo, kaip negalią turintys personažai rodomi ekrane ir kokias reikšmes kuria. Kokį santykį su jais publikai siūlo režisieriai ir kaip rimtai neįgalūs žmonės vertinami kine? Dalyvauti diskusijoje negalėjau, bet žiūrėdamas šią komediją, kurioje mergišius Žoslenas (jį vaidina režisierius) apsimeta negalintis vaikščioti ir suvilioja dėl patirtos traumos vaikščioti negalinčią ir vežimėlyje dienas leidžiančią Florens, iš dalies atsakė į dalį klausimų: negalia kine dažnai rodoma su šypsenėle.

„Dėl visko kalta meilė“
„Dėl visko kalta meilė“
„Dėl visko kalta meilė“
„Dėl visko kalta meilė“
„Juros periodo pasaulis. Kritusi karalystė“
„Juros periodo pasaulis. Kritusi karalystė“
„Juros periodo pasaulis. Kritusi karalystė“
„Juros periodo pasaulis. Kritusi karalystė“
Gediminas Kukta

Meilės dreifas

Trumpos kino recenzijos

Tokių filmų kaip šis siužetai panašūs. Išplaukė, pakliuvo į audrą, sugedo laivas, pametė koordinates, suvalgė maistą, bandė žvejoti – nepagavo, paskui jau pagavo, bet baigėsi vanduo, kepino saulė, išseko organizmas, praėjo daug laiko, tolumoje pasirodė laivas, išgelbėjo – valio!

„Kol dar neatėjo audra“
„Kol dar neatėjo audra“
„Knygų klubas“
„Knygų klubas“
  PUSLAPIS IŠ 7  >>> Archyvas