Nuosaikiai modernus kovas Berlyne

Šių metų „MaerzMuzik“ festivalis (vykęs kovo 16–26 d.) aktualizuoja gana keblias nūdienos temas: bendrystės svarbą, laiko klausimus įvairiose situacijose, nepelnytai pamirštus reiškinius. Festivalio diskursas gana platus, įvairiapusiškas, sakyčiau, berlynietiškai laisvas, bet kartu ir nuosaikus, skiriantis laiko senam, per kurį svarstoma nauja.

Netikėtas atradimas – viena iš festivalio viešnių, Catherine Christer Hennix. Švedų kilmės kompozitorė, poetė, filosofė, matematikė, vizualaus meno atstovė vienoje diskusijoje dėstė savo mintis apie laiką ir erdvę. Kompozitorė siūlė nesureikšminti laiko kaip gyvenimą reguliuojančio parametro, o suprasti kaip sąlygą, kuri yra erdvėje vykstančio veiksmo išdava. Kaip sako pati autorė, ji dažnai mąsto apie begalybę, kuri kada nors baigsis. Domėjimasis garso bangų galimybėmis, garso poveikiu žmogaus fiziologijai ir psichologijai, ne vien muzikinių parametrų veikimo muzikoje išmanymas (pvz., matematikos), leidžia autorei įdomiai eksperimentuoti.

Todėl savo kompozicijose ji meta iššūkį klausytojų ištvermei, siūlydama panirti į nesibaigiančios erdvės būsenas, leidžiančias pamiršti tiksinčius laikrodžius. Kompozitorės muzikoje girdimas Artimųjų Rytų dvelksmas, egzotikos ieškojimas, kažkas už suvokimo ribos. Įdomu, jog netrumpo pokalbio metu, jau prieš pat vakarinio koncerto pradžią, kompozitorė pastebėjo susirūpinusius klausytojus, sunerimusius, jog tuoj pat turi prasidėti koncertas. Tąkart ji tarė: „Štai, dabar jūs bruzdate, norite pertraukėlės, nenorite pavėluoti. O aš jums sakau, iki koncerto liko dešimt minučių.“ Ir ji buvo teisi, nors laikrodžio net neturėjo... Taip tarsi įrodė, jog laiką kiekvienas suvokiame skirtingai.

C. Ch. Hennix festivalyje buvo skirti net keli vakarai. Paliko įspūdį jos kūrinys „Raag Surah Shruti“, kuriame atsiskleidė kompozitorės domėjimasis garso parametrais, per struktūrinius komponavimo elementus puikiai sąveikaujantis su intuityviuoju pradu. Vos kintantys be galo ilgi motyvai, be abejonės, sukuria tam tikrą erdvės pojūtį, kuriame laiką jausti gerokai sunkiau (o gal ir neįmanoma). Kūrinį atliko pati autorė, varinių pučiamųjų ansamblis ir gyvoji elektronika. Erdvė, kurioje vyko koncertas, suteikė paslaptingumo ir tarsi leido patirti kitą realybę. Publikos sėdėjimas ant grindų kūrė meditatyvią nuotaiką. Bet vis dėlto visiškam atsipalaidavimui reikia ypatingai pasirengti. To neleidžia tam tikri žmogaus ribotumo parametrai. Tąkart galvojau apie varinius pučiamuosius, nes šių instrumentų specifika šiek tiek kirtosi su kompozicijos idėja – nenutrūkstamų garsų erdvėlaikiu. Tokį įspūdį kurti padėjo gyvoji elektronika, bet trijų valandų antikatarsio būsena atlikėjams tikriausiai nebuvo lengva.

Kadangi festivalyje netrūko dėmesio praeičiai, naujam gyvenimui buvo prikeltas primirštasis Walteris Smetakas. Muzikantas, poetas, skulptorius, instrumentų meistras (!), jis kūrė savitas garso skulptūras. Neabejotinai įdomi asmenybė, savo idėjomis plėtusi tonalios muzikos ribas, mikrotonalumo paieškomis tarsi iškėlusi klausimą apie įdomų ir laisvą kūrybinio kelio suvokimą.

Koncertinėje programoje „Re-inventing Smetak“ skambėjo Lizos Lim, Paulo Rioso Filho, Danielio Moreiros, Arthuro Kampelos kūriniai, atiduodantys duoklę šiai užmirštai asmenybei. Kampelos „...tak-tak... tak...“ – įdomūs sprendimai erdvėje, leidžiantys išgirsti didžiosios „Haus der Berliner Festspiele“ salės akustikos galimybes. Kūrinyje skambėjo įvairūs netoniniai perkusiniai instrumentai, kurie kiek vėliau prisijungė prie mišraus „Ensemble Modern“ kolektyvo ir tapo svarbia jų dalimi. Visi to vakaro kūriniai nuskambėjo įtikinamai ir gaiviai. Smagu buvo ant scenos matyti kiek akiai neįprastus paties Smetako kurtus instrumentus, o meistriškas atlikėjų pasirodymas kiekvienam kūriniui suteikė puikų skambesį.

Festivalis pristatė ir įdomių koncertinių erdvių. Viena jų – „Radialsysten V“ salė, o vakaras joje buvo skirtas klasikinei Pietų Indijos muzikai. Kompozitorius ir dainininkas Rameshas Vinayakamas pateikė savo sukurtą notacijos sistemą „Gamaka Box“, leidžiančią užrašyti gana komplikuotą klasikinę Pietų Indijos muziką. Tiesa, šis drąsus kompozitoriaus bandymas sulaukė kontraversiškų nuomonių pačioje Indijoje. Ten tvirtai tikima, jog muzika turi būti perduodama žodine tradicija, tad naujoji sistema tarsi prieštarauja šimtmečius egzistuojančioms normoms. Tačiau šiaip ar taip „Gamaka Box“ notacija leidžia europiečiams susipažinti ir labiau suprasti indišką muziką.

Kitą vakarą festivalyje skambėjo Georgo Friedricho Haaso Dešimtasis styginių kvartetas, kurį atliko Arditti kvartetas. Kūrinys įsiminė labai ryškiai, kaip ir visas koncertas. Haaso opusas buvo griežiamas visiškoje tamsoje, reikalavo didelio atlikėjų meistriškumo. Aiškiai girdimos vertikalės, varijuojamos tarpusavyje subtiliomis slinktimis, sukūrė nenutrūkstančio judėjimo įspūdį. Kūrinio struktūriniai momentai atrodė nepaprastai plastiški, „kvėpuojantys“. Kažkodėl pamaniau, kad kūrinio eigą puikiai atspindėtų medūzų plaukiojimas. Nuolatinis kopimas į viršų, aptakūs garsų vingiai tiesiog prikaustė.

Peterio Ablingerio Antrasis kvartetas sukėlė šypseną. Tai buvo videoprojekcija, kurioje keturias minutes stebėjome sustingusias muzikantes, sėdinčias kažkur parke ant plastikinių vaikiškų kėdučių, apsirengusias taip, tarsi būtų namuose. Tačiau jokio garso neišgirdome. Aliuzija į Johno Cage’o „4′33″“? Keletas replikų iš publikos („copy – paste!“) tai patvirtino.

Vakaras galėjo patikti ir konceptualiojo meno mėgėjams. Jennifer Walshe performansas „Everything is Important“ kūrė siurrealistinę nuotaiką. Turiu pasakyti, jog konceptualusis kūrinys ir Arditti atlikimas neerzino. Priešingai, leido atsipalaiduoti. Vis dėlto įdomu, kaip tokie kūriniai veikia žmogaus pasąmonę, kaip susikuria įspūdis, perfiltruojamas per kiekvieno asmeninio suvokimo prizmę?

Festivalis įsiminė ir kontrastais. Atidarymo renginys pasižymėjo santūriu modernumu, nepaprastai įtaigiu ir geru atlikimu, puikia organizacija. Vakaras buvo skirtas Juliusui Eastmanui – afroamerikiečiui kompozitoriui, pianistui, dainininkui, šokėjui. Skambėjo muzikinis triptikas keturiems fortepijonams – „Evil Nigger“, „Gay Guerilla“, „Crazy Nigger“. Šios postminimalistinės kompozicijos atspindi politinį aspektą, rasizmo, lygių teisių klausimus. Kaip pats autorius yra sakęs: „Ko aš siekiu? Būti savimi visa savo esybe: juodaodžiu visa esybe, muzikantu visa esybe ir homoseksualu visa savo esybe.“ Koncertas labai patiko, buvo nuoširdu ir nepaprastai gera. Tačiau ne dėl požiūrio į žmogaus teises, o veikiau jau dėl nepaprastai gero ir įtaigaus muzikos atlikimo.

Kaip kontrastas šiam koncertui pasirodė kito vakaro renginys. Tiesa, pirmoji dalis atrodė įdomi. Stebėjome paveikų Charlemagne’o Palestine’o pusvalandžio trukmės filmą „Island Song/Island Monologue“. Nespalvotas kinas vertė apmąstyti tamsiąsias žmogaus minčių kerteles. Jo herojus – ieškantis savęs, pasimetęs realybėje, tarsi gavęs misiją, kurios neįmanoma įgyvendinti. Vienintelis jo išsigelbėjimas – pabėgti. Tačiau nuo savęs nepabėgsi, tenka susikurti vidinę ramybę. Įspūdį stiprino filme naudojamas lo-fi (nešvaraus senos plokštelės garso) efektas. Visiškai priešingas emocijas sukėlė Evos Reiter kompozicija „The Lichtenberg Figures“, priartėjusi prie beskonybės. Vizualiai buvo gana įdomu, tačiau kūrinys eklektiškas ir neorganizuotas: daug garso, šviesų, bet idėjos suprasti iki galo nepavyko. Tai šiek tiek erzino.

„MaerzMuzik“ festivalyje buvo parodyti keli asmenybėms skirti filmai. Pirmasis jų – Fabrizio Terranovos filmas „Story Telling for Earthly Survival“ apie amerikiečių rašytoją, feministę, visuomenės veikėją Donną Haraway. Filmas atskleidė jos pastangas praplėsti visuomenės požiūrį į žmogaus santykį su gamta, su gyvūnija, su savimi. Haraway domėjosi moksline fantastika ir nusprendė, kad ribos tarp mokslinės fantastikos ir socialinės realybės tėra optinė apgaulė. Filmas pasirodė įdomus, atradimu man tapo ir garso takelis su Laurent’o Baudoux muzika.

Kita svarbi festivalio asmenybė – kompozitorius Alvinas Lucieras. Be kelių jam skirtų koncertų, buvo pristatytas ir Violos Ruche bei Hauke’s Harderio filmas apie jį „No Ideas but in Things – The composer Alvin Lucier“, kuris įsiminė subtilumu ir nuoširdumu. Po seanso įvyko trumpa diskusija su filmo režisieriais ir kompozitoriumi. Šis susitikimas man sukėlė nepaprastai mielas emocijas, tarsi leido suprasti, kokie trapūs esame ir kaip vis dėlto priklausome nuo laiko (tik fiziniais parametrais...). Įsiminė autoriaus replika apie jam nepatinkančius klausimus, pavyzdžiui, kokia prasmė kurti muziką? Kompozitorius sakė, jog nėra prasmės klausti apie kūrybos prasmę, nes taip tarsi klausiama, kokia prasmė gyventi. Koncertuose naujai nuskambėjo savo laiku modernumo šaukliais vadintos Luciero kompozicijos „Clocker“, „I am sitting in a room“, „Vespers“. Manyčiau, festivalis žengia didelį žingsnį į priekį, nes skiria dėmesio tam, kas šiais laikais nebėra nauja, tačiau yra dabarties muzikos pamatas. Be įdomių koncertų, „MaerzMuzik“ neapsiėjo be diskusijų, kūrybinių dirbtuvių, pranešimų ciklų, instaliacijų. Šūkiu „Thinking Together – Decolonizing Time“ („Mąstant drauge – dekolonizuojant laiką“) festivalis palietė svarbius ir aktualius mūsų egzistavimo klausimus.

Smagu, jog šiandien galime drąsiai palyginti ir mūsų šiuolaikinės muzikos festivalius su europiniais, ir nusivilti neteks. Džiugu, jog vytis kitų nebereikia, galime pasiūlyti ne mažiau įdomių pasirodymų, kūrinių, sulaukti pripažintų kompozitorių (kaip ir pernai „Gaidos“ festivalyje apsilankiusios Lizos Lim). Net jei dėl daugelio priežasčių mūsų galimybės ribojamos, vis vien esame nė kiek ne prastesni. Tik, anot festivalio šūkių, neskubėkime skubėti!