7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Tai tik „Kino Pavasario“ pabaiga, arba pats laikas paskambinti artimiesiems

Le Fin. The End. Pabaiga! Naujus vėjus ir visą glėbį įvairiausių filmų atnešęs „Kino Pavasaris“ baigėsi. Žmonės po truputį lenda iš tamsių kino teatrų salių ir ima dairytis, kas vyksta tikrame pasaulyje. Per pastarąsias dvi savaites medžiai jau sprogdina pumpurus, o kur ne kur, prie daugiabučių namų, jau ir krokai sužydo. Tad gal ir gerai, kad festivalis baigėsi – nauji vėjai turi skrieti toliau, mintys, susiraizgiusios nuo keistų ir kontraversiškų filmų turi atsipainioti, o žiūrovai… žiūrovams lieka ir toliau tikėtis palankių vėjo gūsių, kurie nukels į dar įdomesnes vietas.

Personažų žvilgsnis į save

Filmas „Bėgam iš Berlyno“ (2016) – bendras režisieriaus Fatiho Akino ir scenarijaus autorių Harko Bohmo ir Larso Hubricho darbas, vokiečių rašytojo Wolfgango Herrdorfo kūrinio „Tschick” adaptacija. Ankstesniuose „Kino pavasario” festivaliuose” jau turėjome galimybę pamatyti net 5 šio režisieriaus filmus. Festivalyje jis debiutavo su filmu „Liepą” (2000), Lietuvos žiūrovams šis režisierius bene geriausiai pažįstamas kaip nuotaikingo kulinarinio filmo „Virtuvė sielai“ (2009) autorius.

Iki Dievo akies

„Vis galvoju apie savo padarytus ir būsimus darbus, meldžiu Dievulio, kad padėtų padaryti labai gražių darbų, būtinai turiu surengti labai gražių parodų! Būtinai! Dievulis tikrai padės. Kiekvieną dieną daugybę kartų aš Jo prašau padėti ir galvoju apie savo darbus, visa kita man nebesvarbu“, – taip savo dienoraštyje 1996 m. kovo 14-ąją rašė Elvyra Kairiūkštytė.

Dievulis Elvyrą išgirdo, ji sukūrė daugybę gražių darbų, o daug gražių parodų surengti padėjo ištikimos menininkės draugės – Kairiūkštytės kūrinių saugotoja Regina Noreikaitė-Norvaišienė, artima draugė skulptorė Ksenija Jaroševaitė ir jų šeimos. Deja, parodos įvyko jau po Kairiūkštytės mirties. Viena jų – šiuo metu Bažnytinio paveldo muziejuje vykstanti dailininkės piešinių paroda, kurioje rodomi 27 didelio formato darbai, atlikti tušu. Nors parodoje yra tik nedidelė Kairiūkštytės kūrybinio paveldo dalis, ji puikiai atspindi dailininkės meninius tikslus ir pasakoja sudėtingą pačios Elvyros likimą.

Elvyra Kairiūkštytė buvo našlaitė, augo vaikų namuose. Ji neturėjo artimųjų, todėl pati tikslingai ir užtikrintai planavo savo ateitį. Anksti išryškėję meniniai gabumai lėmė ryžtingą Kairiūkštytės apsisprendimą tapti menininke. Nuo 1970 m. ji trumpai mokėsi Stepo Žuko taikomosios dailės technikume Kaune, vėliau studijas tęsė LSSR dailės institute Vilniuje (1971–1977), kur mokėsi grafikos.

Laiko idealai

Rašytojas ir kultūros tyrinėtojas Andrejus Gorčakovas (Olegas Jankovskis) atvyksta į Italiją ieškoti kadaise čia gyvenusio XVIII a. rusų kompozitoriaus pėdsakų. Gorčakovui padedanti vertėja Judženija bando suprasti jo nuotaikas. Gorčakovas jaučiasi svetimas Italijoje, bet ir grįžti namo negali. Jis susidraugauja su kelionėje sutiktu Domeniku, kurį visi laiko bepročiu. Šis sako, kad pasaulį gali išgelbėti tik pasiaukojimas, o rašytoją vis labiau užvaldo tėvynės ilgesys...

Taip trumpai galima nusakyti pirmąjį savanoriškoje tremtyje kurtą Andrejaus Tarkovskio filmą „Nostalgija“ (LRT Kultūra, 8 d. 21 val.). Gorčiakovas filme – lyg režisieriaus alter ego. 1984 m. kalbėdamasis su Gideonu Bachmanu apie „Nostalgijos“ kūrimą, Tarkovskis sakė: „Man svarbiausia – nebūti suprastam visų. Jei filmas yra meno forma (esu įsitikinęs, kad galime tam pritarti), tada reikia nepamiršti, kad meno kūrinys nėra vartojimo prekė. Jis greičiau yra kūrybos maksimumas, išreiškiantis savo epochos idealus. Meno kūrinį kuria laiko, kuriame gyvename, idealai. Jie niekad netaps prieinami visiems. Tam, kad bent kiek prie idealų priartėtų, žmogus turi augti ir tobulėti dvasiškai.“

Esu kuklus – noriu tik pakeisti pasaulį

Naujas suomių režisieriaus Aki Kaurismäki filmas „Kita vilties pusė“ („Toivon tuolla puolen“, Suomija, Vokietija, 2017) šiemet Berlinalėje pelnė prizą už geriausią režisūrą. Filmas rodomas „Kino pavasario“ programoje, netrukus jis pateks ir į kino teatrų repertuarą. Pateikiame Tatjanos Rozenštain pokalbio su režisieriumi Berlyne, vasarį išspausdinto savaitiniame žurnale „Ogoniok“, fragmentus.

Premjeros, sukaktys, nauji vardai

Praėjusią savaitę išklausiau tris svarbiausiose Vilniaus salėse vykusius koncertus, kurių kiekvienas buvo reikšmingas vienu ar kitu požiūriu. Pasižadėjusi parašyti apie vieną, tiesiog negaliu nutylėti kitų dviejų, tad apžvelgsiu visus.

Kovo 29 d. Nacionalinėje filharmonijoje grojo Lietuvos kamerinis orkestras, kuriam šįsyk dirigavo Georgas Markas. Šis Vienos universiteto profesorius kolektyvui yra pažįstamas ir visada laukiamas. Koncerte, kurio programoje mainėsi baroko, Vienos klasikų ir XIX–XX a. kūrėjų Antoníno Dvořáko bei Ralpho Vaughano Williamso kūriniai, dalyvavo jauna solistė, sopranas Lina Dambrauskaitė. Tiems, kurie seka naujos atlikėjų kartos pasirodymus, ši profesorės Sigutės Stonytės ugdytinė jau pažįstama. Ji dainuoja įvairiuose šiuolaikinės ir baroko muzikos projektuose, 2015 m. debiutavo Nacionaliniame operos ir baleto teatre: atliko Barbarinos vaidmenį Wolfgango Amadeus Mozarto „Figaro vedybose“ ir du vaidmenis Georgo Friedricho Händelio oratorijoje „Aleksandro puota“. Šiame koncerte L. Dambrauskaitė padainavo aukšto meistriškumo ir brandos reikalaujančius kūrinius: Kleopatros ariją iš Händelio operos „Julijus Cezaris“ ir Amintos ariją iš Mozarto operos „Karalius piemuo“ bei trijų dalių motetą „Exsultate, jubilate“. Skaidrus ir lakus dainininkės balsas laisvai sklandė po salę. Pirmoji suskambėjo sudėtinga Händelio arija, atlikta ryžtingai ir užtikrintai. Barokinių puošmenų prisodrinta muzika atskleidė solistės techninius įgūdžius, laisvai valdomą balsą. Ypač pagirtinai, turint omenyje Lietuvos vokalistų kontekstą, jaunoji solistė atliko sudėtingąjį Mozarto motetą „Exsultate, jubilate“. Negaliu prisiminti, ar kuri nors iš anksčiau dainavusių mūsų solisčių būtų taip drąsiai ir be streso įveikusi visas moteto technines vingrybes, gausias puošmenas, ilgas frazes, fioritūras, plačius balso šuolius. Jei dar ką yra tobulinti, tai frazavimo kryptingumą, jis muzikai suteiktų papildomos gyvybės. Dar vienas pagirtinas L. Dambrauskaitės bruožas – puiki, sakyčiau, teisinga sceninė laikysena, lemianti sėkmingą kontaktą su publika.

Daugiau nei peizažai

Džiugina keli pastarųjų metų reiškiniai, kai kalbame apie Lietuvos dailės paveldo išsaugojimą: tai Danguolės ir Viktoro Butkų mecenatystės veikla ir buvusiame „Lietuvos“ kino teatro sklype jų jau pradėtas statyti Modernaus meno centras, taip pat „Lewben Art Foundation“ veikla, apimanti ne tik meno kūrinių kolekcionavimą, bet ir jų pristatymą visuomenei. Žinoma, dėl simpatizavimo institucijoms šiais institucinės kritikos laikais lengvai galėčiau būti apkaltintas konjunktūra, tačiau pripažinkime, kad nepaisant beveik visoms didesnėms institucijoms būdingo tam tikrų menininkų protekcionizmo ar siekio paveikti Lietuvos dailės istoriją, puiku, kad esama institucijų, kurios užsiima jau klasika tapusių ar greitai tapsiančių lietuvių kūrėjų darbų išsaugojimu ir sklaida.

Apie tai pamąstyti paskatino kovo 23 d. Mykolo Žilinsko dailės galerijoje atsidariusi paroda „Kelionėje, namie ir svajonėse: peizažai iš „Lewben Art Foundation“ kolekcijos“, kurią kuravo menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė. Beje, tai ne pirmoji fondo paroda, pristatyta Žilinsko dailės galerijoje. 2013 m. čia surengta litvakų dailės paroda, 2015 m. – išeivio Prano Domšaičio retrospektyvinė paroda, o tų pačių metų rugsėjo mėnesį kaip Kauno bienalės dalis veikė paroda „Tinkliniai susidūrimai atsijungus“.

Nauji vaidmenys ir viešnia iš Varšuvos

Vienas naujausių Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro spektaklių – prieš metus pastatytas Ludwigo Minkaus baletas „Don Kichotas“ – žiūrovų stygiumi nesiskundžia. Ir paskutiniai šį sezoną kovo 30 ir 31 d. parodyti du spektakliai sutraukė minias žiūrovų: ir dėl pramoginės, nuotaikingos spektaklio stilistikos, kuria siekta parodyti XIX a. pabaigos Rusijos imperatoriškojo baleto spindesį, ir dėl naujų vardų, įrašytų šių spektaklių programose.

Rekonstruodamas senovinį garsiausio XIX a. II pusės choreografo Marijaus Petipa veikalą, rusų choreografas Vasilijus Medvedevas sukūrė spalvingą spektaklį, kuriame apstu prieš daugiau kaip šimtą metų šokio scenoje temperamentingų, stilizuotų tuomet ypač populiarių ispanų, čigonų šokių, virtuoziškų choreografinių triukų bei reginių, kuriems lakia fantazija pasižymintis Don Kichoto personažas itin tinka: prologe prieš jo akis netikėta iškyla pagalbos maldaujanti Dulsinėjos vizija, iš dūmų kamuolių išnyra šarvuotas riteris, su kuriuo pagrindinis herojus ryžtingai susikauna. Kiti jo priešininkai pasirodo antrame veiksme – vėjo malūnas, atgiję medžiai ir gigantiškas voras atgaivina natūralistinius XIX a. pabaigos baleto vaizdinius, kurie ano meto žiūrovus žavėjo scenos technikos stebuklais ir visai neatrodė vaikiškai naivūs.

Vienodų „Pavasarių“ nebūna

Šiemetinis „Pavasaris“ į Kauną sukvietė daugiau nei septyniasdešimt keramikų iš Baltijos valstybių, taip pat Rusijos, Lenkijos, Turkijos, Vokietijos, Liuksemburgo. Gamtoje kiekvienas pavasaris vis kitoks. Tą patį galima pasakyti ir apie parodą, kuri kasmet kuo nors nustebina – naujais vardais, originaliomis idėjomis ar individualios kūrybos atradimais. Meno istorikas ir rašytojas Herbertas Edwardas Readas (1893–1968) žavėjosi istorinės keramikos gebėjimu atspindėti tautos civilizacijos lygį ir grožio jausmą. Jam atrodė, kad tradicinė keramika labai natūrali, jai nebūdingas dirbtinas žmogaus įsikišimas, o dėl formų ir ornamento grynumo keramika – tobulo abstraktaus meno pavyzdys (H. Read, The Meaning of Art, London, 1931, p. 42). Tačiau nuo tų laikų, kai buvo skelbtos šios įžvalgos, nutekėjo daug vandens, šiuolaikinė keramika gali materializuoti sudėtingas emocines ir egzistencines problemas, pažeisti Reado išaukštintą natūralumą, įsileisti „dirbtines“, kitoms dailės šakoms būdingas priemones.

LNDT scenoje – tikros istorijos iš jauniausio Lietuvos miesto

Visagino gatvėse ir įvairiose kultūrinėse erdvėse vis dažniau galima išvysti Lietuvos nacionalinio dramos teatro kūrėjus. Gegužės mėnesį teatras pristatys paskutinę šio sezono premjerą – spektaklį „Žalia pievelė“ pagal šiuo metu uždaromos Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų ir Visagino gyventojų pasakojimus. Tai bus pirmasis LNDT dokumentinio teatro bandymas, kai scenoje pasirodo ne aktoriai, o pasakojamas istorijas išgyvenę žmonės. „Žalios pievelės“ sumanytojas, vienas iš koncepcijos ir teksto autorių Rimantas Ribačiauskas sako, kad Visaginas turi unikalią aurą, o jo gyventojų problemos nesvetimos bet kuriam lietuviui.

 

 „Teko dažnai lankytis Visagine, miestas pasirodė išties unikalus – ir dėl žmonių, ir dėl architektūros. Tokios atmosferos Lietuvoje daugiau niekur nerasi. Kai kam ji gali atrodyti atstumianti, šalta, bet man – labai patraukli, man gera būti Visagine, kur jaučiasi urbanistikos ir gamtos sintezė. Spektaklio idėja prasidėjo nuo tos atmosferos, mitiškumo, kuriuo pasižymi tik tokie industriniai objektai kaip elektrinė. Kai pradėjau labiau domėtis šiuo regionu, pamačiau ir problemas – dauguma jų susijusios su elektrinės uždarymu, dėl to mažėja darbo vietų, žmonės masiškai emigruoja, ypač jaunimas. Tačiau problemos, kurias išgyvena Visaginas, kamuoja visą Lietuvą. Kita vertus, Visagine gyvena labai šaunūs ir kūrybingi žmonės. Kai miestas pradėjo kurtis į Visaginą dirbti elektrinėje, kuri tuo metu buvo didžiausia pasaulyje, suvažiavo didžiausi protai iš visos Sovietų Sąjungos. Iki šiol čia gyvena per 40 tautybių žmonių. Yra daugybė įdomių faktų ir mitų apie šį miestą, tad spektaklis nebus vien apie problemas. Ir patys dalyviai sakė: nekalbėkime vien apie bėdas“, – pasakoja Rimantas Ribačiauskas.

PUSLAPIS
IŠ
1003