Jaunųjų muzikologų recenzijų konkursas I

Recenzijų konkurso „Vaidilos klasikoje“ – pianistas Janas Krzysztofas Broja“, kurį sumanė „Vaidilos klasikos“ programos rengėjai kartu su „Lietuvos ryto“ grupe ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija, darbai – II vietos ir dviejų III vietų laimėtojų recenzijos.

Subtilus muzikos garsų dailininkas

Laura Svirskaitė (II vieta)

Kai vienas žymiausių lenkų pianistų Janas Krzysztofas Broja pirmą kartą atvyko į Vilnių, tuo laikotarpiu jis žengė vienus svarbiausių muzikos karjeros žingsnių. Atlikėjui itin sėkmingas buvo III tarptautinis M.K. Čiurlionio konkursas – pelnė pirmąją vietą bei sulaukė nepaprastai daug publikos palaikymo.

Po kelerių metų puikiai debiutavo kaip solistas gimtojoje šalyje, kur buvo tituluotas kaip „vienas įstabiausių Lenkijos muzikantų“. Prabėgus aštuoniolikai metų, ankstyvą pavasarį, šis charizmos nestokojantis atlikėjas sugrįžo į Vilnių pasidalinti savo sukaupta muzikine patirtimi ir itin individualiu muzikos atlikimu.

Kovo 19 dieną, Vaidilos teatre, tęsiant klasikinę muziką puoselėjantį „Vaidilos klasika“ projektą (beje, jau antrąjį – pirmasis buvo surengtas praėjusiais metais, teatro 120-mečio proga), pianistas klausytojams padovanojo romantinius Frydéryco Chopino kūrinius, spalvomis tviskančius Claude‘o Debussy opusus bei charakteringą Johanno Sebastiano Bacho partitą Nr. 5 G-dur.

Vienas iš dažniausiai linksniuojamų J.K. Brojos, kaip menininko, bruožų, nuolat išskiriamas jo pasirodymus lydinčiose recenzijose, yra labai savotiška kūrinių atlikimo interpretacija, pianistas muziką perteikia itin emocionaliai bei įtaigiai. Tuo teko įsitikinti ir šio koncerto metu, kadangi gerai pažįstama muzika nuskambėjo labai šviežiai, kūrinių interpretacijos buvo, neabejotinai gerąja prasme, kitoniškos ir netgi, sakyčiau, labai asmeniškos, atskleidusios nepaprastai jautrų pianisto įsigilinimą į kompozitoriaus muzikinį tekstą. Ryšį su kūrinio autoriumi pabrėžia ir pats atlikėjas: „Aš stengiuosi kompozitorių įsileisti kaip galima giliau ir bandau kaip galima arčiau su juo susipažinti, o tuomet publikai pateikiu mūsų bendrą kūrybinį darbą“.  

Pastaruoju metu gausiai koncertuojantis ir įvairias šalis lankantis atlikėjas šio koncerto pradžiai pasirinko emociškai stabilesnius kūrinius, kuriuose vyrauja subtilesni kontrastai, jiems būdingas neryškus vidinio dramatizmo vystymas. Aštuoni impresionisto C. Debussy preliudai (Nr. 1 „Brouillards“, Nr. 2 „Feuilles mortes“, Nr. 8 „Ondine“ ir kt.) iš Antrosios preliudų knygos suskambėjo labai šviesiai bei trapiai. Tiek pačių kūrinių stilistika, tiek J.K. Brojos atlikimas nepaprastai derėjo, kadangi tam tikra spalvinė paletė ir subtilių emocijų išraiška būdinga ir impresionizmo estetikai, ir paties atlikėjo interpretacijoms. Nors įtaigumo, subtilios išraiškos ir kokybiško atlikimo nestigo ir kitoms pjesėms, visgi ryškiausiai įsiminė ir „paskęsti“ muzikoje privertė opusas Nr. 5 „Bruyères“ („Viržiai“) –  nepaprastai žavėjo lyg ir atsargus, vos pastebimas prisilietimas prie instrumento, tačiau kartu ir taip ryškiai bei įtaigiai pateikta muzikos medžiaga.

Puikiai buvo jaučiamas nuoseklus, nenutrūkstančios tėkmės kūrinio atlikimas, perteikta labai nuoširdi emocija. Dar vienas, įsimintinas patyrimas laukė koncerto pirmos dalies pabaigoje, kai pianistas atliko J. S. Bacho Partitą Nr. 5 G-dur. Viena vertus, patraukliai nuskambėjo baroko stiliaus charakteristiniai bruožai, kita vertus – ir vėl išryškėjo stebėtinai individuali interpretacija, kuri atskleidė naujas žinomo opuso suvokimo galimybes.

Visiškai kitaip atsiskleidė J.K. Broja ir F. Chopino santykis. Pianistas neslepia, jog šis lenkų kilmės kompozitorius jam yra labai artimas. Atlikėjas skyrė visą koncerto antrą dalį būtent šiam kūrėjui bei atliko visus 24 skirtingos charakteristikos ir pobūdžių preliudus, op. 28.

Atlikimo kokybė nepriekaištinga ir šiuose kūriniuose – muzikos medžiaga buvo atlikta profesionaliai, būdingas nepaprastai vientisas muzikos atlikimas, kartais atrodė, jog vienas muzikos spalvinis motyvas tiesiog išsilieja į kitą, o kartu jie lydėsi į bendrą muzikos vaizdinį.

Verta pridurti, jog spalvų gamos epitetai priskirtini ne tik C. Debussy muzikai, bet ir, neabejotinai, romantiko opusams su spalvomis tviskančiomis interpretacijomis, kurias tą vakarą atliko J.K. Broja.

Pirmosios paprastesnės F. Chopino pjesės nuskambėjo labai lengvai bei užtikrintai. Kaip ir pirmos koncerto dalies opusuose, minėtini kruopščiai išgroti greiti arpeggio pasažai, kurie buvo neapsakomai lengvi, bet tuo pačiu ryškiai skambūs (pvz., preliudas Nr. 3 ir kt.).

Itin įtaigi lyriškos ir kiek melancholiškos pjesės Nr. 4 interpretacija, jos klausantis nekilo jokių abejonių, ar būtų įmanoma šį kūrinį „perskaityti“ kaip nors kitaip. Dėl interpretacijos suabejoti teko vieną vienintelį kartą, kai pianistas skambino preliudą Nr. 6, nors atlikimas buvo originalus ir įdomus, klausantis kilo mintis, jog pernelyg užlaikyti temos garsai skamba kiek neįprastai bei privertė apmąstyti ar tai būtų artimiausias atlikimas pačiam opuso kompozitoriui.

Didelį įspūdį paliko ir sudėtingesni preliudai, kuriuose jau plėtojamas tam tikras vidinis konfliktas, vyrauja kontrastai muzikinėje medžiagoje. Mano nuomone, labai originali ir savita interpretacija nuskambėjo atliekant daugeliui gerai žinomą preliudą Nr. 15 „Lietaus lašai“ – dainingas, subtilus muzikinės medžiagos atlikimas, įtaigus muzikos temų išryškinimas, ryškus sugretinimas tarp kūrinio kontrastingų dalių – žavėjo ir privertė įdėmiai suklusti.

Kiekvienas tolimesnis opusas, lyg bėgimas link finišo, į kulminaciją, aukščiausią ir svarbiausią tašką, kur bus pasiektas tikslas. Kiekviename preliudai įtampa vis didėjo, augo paties pianisto emocijos, kurios galiausiai ėmė ryškėti ir kūno kalboje, atlikėjo veide galima buvo įžvelgti vis didesnį susikaupimą.   Kaip kartą teigė M.K. Čiurlionis – muzika judina švelniausias ir geriausias mūsų sielos stygas. Manosios, be abejonės, buvo stipriai išjudintos. Po koncerto, manau, daugelis liko sužavėti, dar ilgai publika įnirtingai plojo, o atlikėjas vieną po kito atlikinėjo bisus. Išgirsti teko tris – taip sutapo, jog visi papildomi opusai atspindėjo vakaro koncerto formą, suskambo spalvomis pripildytas kūrinys, stilistiškai klasikiniai sąskambiai bei romantiškų intonacijų opusas.

Palankiai sutiktas ir ypač palankiai palydėtas lenkų kilmės pianistas J.K. Broja nestokojo savo charizmos, savitumo ir nepaprastai malonios ausiai interpretacijos sugrįžęs ir po aštuoniolikos metų. Norėtųsi tikėti, jog šio unikalaus atlikėjo interviu metu išsakytos mintys apie paties kūrybos koncertą, kuris šmėžuoja ateities planuose, kada nors išties realizuosis, o mes turėsime progų dar ne vieną kartą jį išgirsti.

Džiaugsmingo sugrįžimo atradimai

Ignas Gudelevičius (III vieta)

Kovo 19-osios vakaras. Sekmadienis. Vilnius. Ir tas neapsakomas jausmas – tuoj, jau tuoj prasidės ilgai lauktas reginys, kurio herojus – vienas ryškiausių Lenkijos pianistų, 1999 m. Tarptautinio M.K. Čiurlionio pianistų konkurso nugalėtojas Janas Krzysztofas Broja neseniai atgimusį „Vaidilos“ teatrą pripildys savaip regimų Johanno Sebastiano Bacho, Fryderyko Chopino ir Claude‘o Debussy muzikinių vaizdinių.

Studijavęs Frankfurte prie Maino, Hanoveryje, Varšuvoje, pelnęs daugybę apdovanojimų ir Europoje, ir Jungtinėse Valstijose muzikas sugrįžo pratęsti prieš keliolika metų ryškiai sutviskusios gijos su Lietuva – pianisto skambinimo muzikai neabejingi galėjo pasiklausyti ne tik Vaidilos teatre, bet ir Paliesiaus dvare bei Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Vos išgirdęs pirmuosius J.K. Brojos akordus, supratau, pasirinkta erdvė neprasilenkia nei su kokybiška akustika, nei su estetine raiška, o juo labiau – salėje tvyrančia autentine-istorine aura. Tiesa, puiki akustika išryškino ne tik scenos pažibos meistrystę. Protarpiais, be didesnių pastangų leido įsiklausyti ir į kėdės girgždesį, tačiau vėliau, vakaro svečiui pasukus ratukus, pavyko šiek tiek nuraminti įsiaudrinusią scenos damą.

Įsirėžė atminty ir pianisto prisilietimas prie fortepijono – sukoncentruotas, neuždelstas. Tokie pat – iš anksto detaliai apgalvoti – buvo ir kiti pianisto tušė. Pirmojoje koncerto dalyje skambėję impresionisto C. Debussy aštuoni preliudai iš antrojo rinkinio ir Baroko genijaus J.S. Bacho Partita Nr. 5 G-dur keliskart skatino vidinio „aš“ kovą tarp to jaunojo kritiko, pasibaigus rečitaliui turėsiančio recenziją parašyti, ir žiūrovo, atėjusio tiesiog pasiklausyti, nesiekiančio papunkčiui surikiuotų išvadų. Vis dėlto kuo toliau, tuo labiau pasidaviau įtraukiančiai ažūrinių garsų tėkmei, leisdamas sau, įsidėjus rašiklį į kišenę, tiesiog mėgautis savitomis pianisto interpretacijomis.

Antrojoje koncerto dalyje skambėję F. Chopino Preliudai, op. 28, manyčiau, dar labiau išryškino kitokią, asmeninę J.K. Brojos skambinamų kompozicijų pajautą. Nenuostabu – tai juk pianisto komunikacija su tautiečio F. Chopino kūryba, nuo mažiausių dienų lydėjusia menininką. Beje, svečias – trijų papildomų premijų XIII tarptautiniame Chopino pianistų konkurse (1995 m.), Varšuvoje, laimėtojas.

1999 m. muzikologės Linos Navickaitės-Matinelli kalbintas pianistas, tuomet III tarptautiniame M.K. Čiurlionio pianistų konkurse pelnęs pirmąją vietą, sakė, jog mėgstami kompozitoriai – F. Chopinas, Johannesas Brahmsas, galbūt J.S. Bachas. Šiandien J.K. Broja paminėjo J. S. Bachą, Wolfgangą Amadeusą Mozartą bei F. Chopiną, tačiau ir tada, ir dabar pasikartojo: „Kiekvieną kartą, kai nutariu ką groti, tai reiškia, kad nusprendžiau – dabar tai turi būti mano mėgstamiausias kompozitorius“ (1999 m.), „Kai pradedi dirbti su kito kompozitoriaus kūriniu – tuo metu jis tampa mano mėgstamiausias“ (2017 m.).

Muziko rečitalį Vaidilos teatre stebėję žiūrovai tuo įsitikinti galėjo be menkiausių abejonių – pianistas maksimaliai išjaučia ne tik bendrą kūrinio pasaulėvaizdį, bet ir kiekvieną, net patį mažiausią muzikinį elementą, taip nuodugniai išgrodamas kiekvieną kompozicijos pasažą. Įspūdį darė ir atlikimo lengvumas, garso suvaldymas, puikiai išjausti kontrastai. Žinoma, J.K. Broja nesistengė įtikti kiekvienam sėdinčiajam. Tai – pianistas, komunikuojantis muzikinę kalbą be šarvų, kaukių, taip, kaip kūrėjo sukurtą muziką jaučia ir suvokia pats. Tai jau interpretacija, kuri vienus pakeri, kitų nesujaudina. Tačiau, manau, didžiąją publikos dalį toks gilus įsijautimas, kitoks žvilgsnis (pavadinčiau jį tiesiog „brojiškuoju“) palietė.

Didžiulį susižavėjimą Lenkijos svečiu bei jo atliekama muzika išreiškė ir, pasibaigus pirmajai daliai, mano žvilgsniu, nė kiek nesumažėjusi žiūrovų auditorija. Įtariu, pianisto skambinimas be „Vaidilos“ teatro salėje susirinkusių fortepijoninės muzikos aistruolių sulaikė ir į rečitalį atvykusius prestižo (snobiška prasme) tikslu.

Įdomus pasirodė pianisto pasirinkimas užbaigti keletą skambinamų kompozicijų, pirmiausiai, nuo fortepijono nuėmus rankas ir, galiausiai, atleidus pedalą. Galime tik spėlioti – galbūt tai iš anksto J.K. Brojos numatytas sprendimas, o gal neapgalvota momentinė išraiška? Vis dėlto toks techninis niuansas iškalbingo skambesio nepakeitė – užsimerkusieji klausytojai liko nepažadinti.

Labai lauktas J.K. Brojos sugrįžimas, pradžiuginęs susirinkusią publiką, tarytum priminė, ką gali ypatingo talento ir kruopštaus darbo sintezė. Vakaro herojus atidavė visą save, todėl grįžtamasis ryšys gausių aplodismentų (po koncerto paskatinusių pianistą darkart sėsti prie instrumento) išraiška buvo užtikrintas. Pasibaigus renginiui buvo įdomi bičiulių nuomonė – vienus pianisto interpretacijos įtikino labiau, kitus – mažiau, tačiau pagrindinė mintis piršosi viena – J.K. Broja – pianistas-profesionalas, kurio skambinimas sukelia tikrą minčių ir apmąstymų laviną. Viliuosi, kitas pianisto rečitalis Lietuvoje įvyks greičiau, nei po aštuoniolikos metų.

Mirabilis* Broja!

Jurgita Valčikaitė (III vieta)

Menininkas – nuolatinis ieškotojas. Ieškantis to, kas neregima ir neapčiuopiama. Tik jaučiama... Sakoma, jog kai kurių nuojauta yra stipresnė nei daugelio. Būtent ji parodo kelią į kitų širdis. Akivaizdu, jog šį kelią ir tą sunkiai randamą, paslaptingą stygą, virpinančią klausytojų širdis,  lenkų pianistas Jan Krzysztof Broja rado jau seniai. Tuo buvo galima įsitikinti kovo 19-osios vakarą, „Vaidilos teatre“ nuskambėjus šio pianisto rečitaliui. Aukštu profesionalumu pasižymintis Broja skambinimas pelnė jam vieno ryškiausių Lenkijos pianistų titulą. Tarptautiniuose konkursuose įvertintas ir jau spėjęs aplankyti garsiausias pasaulio koncertų sales, pianistas abejingų nepaliko niekur, ką liudija gausūs atsiliepimai spaudoje.

Improvizatoriaus talentu pasižymintis atlikėjas koncertui pasirinko ypatingo meistriškumo reikalaujančius ir glaudų ryšį turinčius kūrinius: prancūzų impresionisto Claude Debussy  8 preliudus iš Antrojo rinkinio bei lenkų kompozitoriaus Frédérico Chopino 24 preliudų ciklą, op. 28.

Reveransas impresionizmui bei sentimentalaus romantizmo ilgesys – taip būtų galima apibūdinti koncerto programą. Verta prisiminti, jog Chopiną bei Debussy siejo nors ir tolimas, tačiau mentaline prasme stiprus ryšys. Prancūziškos šaknys, meilė moteriai, nusivylimas ir pripažinimas, o svarbiausia, neįtikėtinas talentas. 1839 m.  Chopinas parašo garsųjį 24 preliudų rinkinį. Praėjus dar 32 metams, gabų devynerių vaiką Claude Debussy ėmėsi mokyti  Marie Maute de Fleurville, buvusi Chopino mokinė. Pastaroji ne tik paruošė būsimąjį kompozitorių studijoms Paryžiaus konservatorijoje, bet ir įskiepijo meilę Chopino kūrybai. Praėjus dar 44-iems metams, Debussy sukurti 12 etiudų taps savotiška duokle Chopinui, tarsi apibendrinanti visas pianizmo technikos priemones, reikalingas atliekant jo paties kūrinius. „Debussy – tai mįslė“ – sakė Margarita Long – pagarsėjusi šio kompozitoriaus kūrinių atlikėja. Galbūt Chopinas ir nebuvęs toks paslaptingas, tačiau santykis su instrumentu ir talentas sukurti nepaprasto grožio melodijas, neabejotinai žavėjo Debussy. Jis pats grodavo nepilnu garsu, bet sodriai ir intensyviai, be jokio grubaus prisilietimo – panašiai kaip Chopinas. „Reikia pamiršti, kad fortepijonas turi plaktukus“ – sakydavo Debussy.

Atrodo, jog šio kompozitoriaus vizija ypač artima Brojai, kurio skambinime dera tolygumas, spalvingumas ir emocionalumas, o išgaunamas garsas lankstus ir minkštas, siekiantis giliausius tembrinius sluoksnius.

Bauginančios ir nerimo kupinos sklindančio „Rūko“ („Brouillards“ – preliudas Nr.1 iš II rinkinio) intonacijos tarsi apgaubė klausytoją paslaptingu šydu nuo pirmųjų koncerto akimirkų. Ypač subtiliai suskambo piano epizodai, kuriuose įprasmintas kiekvienas garsas leido pajusti viso kūrinio audinio švelnumą. Taip, tarsi regėtum virš rūku užklotų laukų pamažu išryškėjančią dieną... Netrukus sekė dar 7 preliudai, tačiau  jų atlikimą geriausiai atskleidžia paties Debussy mintis, išsakyta dar studijų laikais apie harmoniją: „Teorijos nėra: užtenka girdėti. Malonumas – štai taisyklė”. Panašu, jog šia taisykle vadovaujasi ir Broja, atlikdamas meistriškas kompozicijas.  Tenka pripažinti, jog Debussy preliudai  paliko tik susižavėjimą. Ypač jautriai atliktas preliudas Nr. 7 „La terrasse des audiences du clair de lune“ („Klausytojų terasa mėnulio šviesoje“). Užburiantis piano, tyluma, padidėjusi garsuose... Subtiliausi melodijos garsais išniro tarsi arfos flažoletai – tobulai matiniai.

Išsiskirtinai verta paminėti pirmosios koncerto dalies pabaigoje nuskambėjusią Johanno Sabastiano Bacho Partita Nr. 5 G-dur. Toks atlikėjo pasirinkimas iš tiesų nustebino. Galbūt polifoninis kūrinys stilistiniu požiūriu geriau būtų skambėjęs pradžioje, nei pabaigoje. Nepaisant puikiai išlaikyto dinaminio komplementarumo bei teminės charakteristikos, matyt, užburtas dar Debussy padiktuoto paslaptingumo, atlikėjas šį kūrinį praturtino romantine maniera.

Likusi vakaro dalis buvo dedikuota Brojos kraštiečiui – Chopinui. Nuskambėjus pirmiesiems preliudams iš op. 28, galvoje ėmė suktis įvairios mintys. Šio atlikėjo santykis su Chopino kūrybą ypač artimas, todėl pastarojo stilistika tarsi turėtų būti dalimi atlikėjo savasties. Vis dėlto  interpretaciniu požiūriu Brojos atlikimas paliko klaustuką. Klausantis minėtų preliudų akimirkomis buvo jaučiamas muziko nuovargis, kartkartėmis – ramybės stoka, o prisiminus kompozitoriaus asmenybę, netgi naivaus Chopinui būdingo saldumo. Tačiau netrukus viršų ėmė  jau išsakyta Debussy mintis. Malonumas – štai taisyklė, kurios Broja besąlygiškai laikosi. Šį malonumą jis publikai tikrai suteikė.

Išsiilgęs sodraus, o ypač, švelnaus ir matinio fortepijono skambesio, klausytojas šį troškulį numalšino su kaupų. Vargiai būtų galimą paneigti, jog Broja – išskirtinis tembrų meistras, gebantis išskleisti plačiausią fortepijono spalvų paletę. Akivaizdu, jog šiuo požiūriu Debussy kūryba, pasižyminti išskirtiniu spalvingumu, jam ypač artima.

Subtilaus prisilietimo prie klaviatūros meną įvaldęs, gebantis išgauti aksominį garsą atlikėjas, abejingų nepaliko. Nuostabu*, Broja!