7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Išsilaisvinti iš vyro žvilgsnio nelaisvės

Park Chan-wook apie „Tarnaitę“

Nr. 13 (1207), 2017-03-31
Kinas
Kadras iš filmo „Tarnaitė“
Kadras iš filmo „Tarnaitė“

Tęsiame „Kino pavasario“ filmų kūrėjų pristatymą. Šiemet festivalis rodo daug kontroversijų sulaukusį korėjiečio Park Chan-wook filmą „Tarnaitė“. Pateikiame režisieriaus pokalbio su Pawełu T. Felisu fragmentus.

 

Kaip kilo „Tarnaitės“ sumanymas?

Tą istoriją, o tiksliau, Sarah Waters romaną „Vagilė“ man atnešė Lim Seung-yong. Tai jis kadaise man parodė komiksą, iš kurio gimė filmas „Senis“. Jau buvau įpusėjęs knygą, kai perskaičiau seksualinės įtampos kupiną sceną, kurioje viena moteris poliruoja antpirščiu kitos dantį. Iškart panorau kurti filmą, bet paaiškėjo, kad „Vagilės“ pagrindu jau sukurtas BBC serialas. Todėl nusprendžiau perkelti veiksmą iš Viktorijos laikų Anglijos į XX a. 4-ojo dešimtmečio Korėją.

 

Kodėl būtent 4-ojo dešimtmečio?

Norėjau tokio modernaus periodo, kai jau egzistavo psichiatrinės ligoninės. Bet kartu ir tokio, kuriame vis dar buvo gyvas padalijimas į socialines klases, į tarnus ir aristokratus.

 

Korėja tada jau buvo okupuota Japonijos.

Tada atrodė, kad korėjiečiams nebeliko vilties. Japonų kolonializmas tapo faktu, jis brovėsi į oficialų ir asmeninį gyvenimą. Tauta atsidūrė akligatvyje, lyg būtų palaidota mūsų tapatybė. Norėdami išgyventi turėjome priimti naujas taisykles. Tiksliau, tapti japonais.

Iš Korėjos šimtus metų plaukė naujos idėjos, išradimai, kultūra. Tačiau XIX a. valdžia uždarė duris į pasaulį, nes nenorėjo jokios užsienio įtakos. Kultūriškai korėjiečiai sustojo vietoje ir tapo tokie silpni, kad juos buvo lengva užkariauti. Priešingai nei Japonija, kuri suklestėjo, nes buvo atvira Vakarams ir šiuolaikiškumui.

Tad 4-ajame dešimtmetyje požiūris į japonus Korėjoje buvo dviprasmiškas: jie elgėsi kaip kolonizatoriai, bet kartu atnešė geidžiamą šiuolaikiškumą.

 

Tą dviprasmiškumą perteikia „Tarnaitės“ veiksmo vieta – korėjiečio Kouzukio namai. Jie pusiau japoniški, pusiau angliški.

Kouzukis nėra oportunistas, jis paprasčiausiai apsėstas grožio. Vieną akimirką jis velkasi smokingą, kitą – kimono, o tarnams liepia vilkėti korėjietiškus drabužius. Kai įeini į japoniškąją jo namų dalį, turi nusiauti batus, kai pereini į vakarietiškąją – juos apsiauti. Vienoje erdvėje turime europietišką biblioteką ir japonų sodą, ant grindų patiestą tatamį ir rūsyje įkurdintą teatro sceną.

 

„Tarnaitėje“ žavi būtent tai, kas iš pirmo žvilgsnio „priešiška“. Taip sąmoningai sukeitėte požiūrius?

Filmų apie 4-ajame dešimtmetyje už nepriklausomybę kovojančius korėjiečius jau sukurta daug. Kiekvienas, priėmęs japonų valdžią, tada buvo vadinamas koloborantu, siekiančiu karjeros ir pinigų. Tačiau mano filme kalbama ne apie karjerą, bet apie autentišką, nors gana pavojingą susižavėjimą japonų kultūra. Atvirą pasauliui, modernią, tiesiog kitokią kultūrą. Šis procesas seniai žinomas ne tik Korėjoje – kadaise korėjiečiai žavėjosi viskuo, kas kiniška, vėliau tuo, kas japoniška, kol susižavėjimo objektu tapo Amerika.

 

Dviejų moterų meilė Jūsų filme taip pat politiškai nekorektiška: viena kitą įsimyli kambarinė korėjietė ir japonų aristokratė.

Gražiausios meilės istorijos yra tos, kuriose jausmas turi nugalėti didžiules išorines kliūtis. Šiuo atveju klasines ir tautines. Svarbus ir amžiaus skirtumas, kuris Azijos kultūrose sukuria tam tikrą santykių hierarchiją. Būtent tai ir svarbu, kad abi herojės pasijustų tuose santykiuose lygios.

 

Rodomas 4-asis dešimtmetis, bet dviejų moterų ryšys nešokiruoja.

Nuo seno norėjau sukurti filmą apie homoseksualią meilę. Bet tokį, kurio herojams nereikėtų palaipsniui atrasti savo tapatybės, kovoti su prietarais ir diskriminacija. „Tarnaitėje“ tarp veikėjų atsirandantis geismas yra toks pat netikėtas kaip ir kiekvienas staigus ir nelauktas geismas. Stebime vis naujus etapus – nuo nedrąsumo iki erotinės karštligės. Nuo svetimumo sulaužymo iki švelnaus, beveik priklausomo intymumo. Tai, kad pasakoju apie dvi moteris, neturi reikšmės. Norėjau parodyti meilę, kuri gimsta ir auga natūraliai, organiškai.

 

Kodėl pasirinkote moteris?

Svarbus įkvėpimo šaltinis buvo mano duktė. Daugelį metų laikiau ją toli nuo savo kino. Iš pradžių ji buvo per maža, kad, pavyzdžiui, žiūrėtų „Senį“. Kai ji tapo paaugle, jaučiau vidinį pasipriešinimą: bijojau rodyti filmus, nes gėdijausi taip atverti save. Duktė pamatė filmus tik pradėjusi studijuoti. Laimė, filmai jai patiko, bent jau taip sako. Be to, juk sunku nesidomėti jaunos moters psichika, kai kiekvieną dieną matai, kaip auga tavo duktė. Jos dėka supratau, kiek nedaug yra filmų, garbingai ir be prietarų pasakojančių apie moters geismą. Kurie apskritai sutelktų dėmesį į moterų jausmus.

 

Dviejų moterų geismas susiduria su keistu spektakliu, per kurį vyrai verčia moterį skaityti pornografinę literatūrą. Šia prasme „Tarnaitė“ yra giliai feministinis filmas – jis pasakoja apie išsilaisvinimą iš vyro žvilgsnio nelaisvės.

„Skaitymo“ scenos man iš pat pradžių buvo svarbiausios. Tai patriarchalinės valdžios kvintesencija. Kai Hideko yra priversta skaityti nepadorius tekstus, ji vilki kimono. Vyrai taip pat apsirengę, be to, jie gana toli nuo jos. Bet ši situacija yra būtent psichologinis, grupinis išžaginimas.

 

Ką atsakytumėt tiems, kurie, kaip garsi kino teoretikė Laura Mulvey, tvirtina, kad kino esmė yra patriarchalinė, užkrėsta „vyro žvilgsnio“?

Iš esmės su tuo sutikčiau. Būtent todėl „Tarnaitės“ filmavimas buvo iššūkis, juk sunku paneigti, kad esu vyras. Kartu norėjau sukurti filmą apie išsilaisvinimą iš vyro žvilgsnio. Tik kaip tai padaryti?

Mano herojės ekrane yra gražios, bet visąlaik saugojausi nesudaiktinti nei moterų, nei sekso. Tad kiekviena erotinė scena buvo kruopščiai suplanuota ir nupiešta. „Nuogas“ seksualinis aktas, autentiška ekstazė – tai pornografijos sritis. „Tarnaitėje“ besimylinčios moterys beveik nuolat kalba, įpina sąmojus – nebūtinai juokingus, dažnai net visai karčius. Jos rodo intymumą, bet kartu kuria distanciją su savimi ir su žiūrovais. Bent jau toks buvo sumanymas.

 

Ši distancija akivaizdi skirtinguose lygmenyse – man tai ir filmas apie pasakojimą, istorijų išgalvojimą ir sekimą. Tuos pačius įvykius rodote iš skirtingų perspektyvų, pereinate nuo vienos fantazijos prie kitos.

Kinas yra pasakojimo menas, tiksliau, reikia žiūrovą nustebinti, sužavėti, išmušti iš vėžių. Tą patį galima pasakyti ir apie seksą: dėdė Kouzukis yra apsėstas istorijų pasakojimo, jis mėgsta įsivaizduoti, kas vyksta jo istorijų klausytojų galvose. Skaitydama erotikos fragmentus Hideko taip pat įsivaizduoja, kas vyksta klausančių vyrų galvose. Tai lyg fantazija fantazijoje, fikcija apie fikciją.

 

Parengė K. R.

Kadras iš filmo „Tarnaitė“
Kadras iš filmo „Tarnaitė“
Kadras iš filmo „Tarnaitė“
Kadras iš filmo „Tarnaitė“
Kadras iš filmo „Tarnaitė“
Kadras iš filmo „Tarnaitė“
Kadras iš filmo „Tarnaitė“
Kadras iš filmo „Tarnaitė“