Autorius: Viltė Žakevičiūtė

Viltė Žakevičiūtė

Nadios Kolmykovos, Loukia Loulaki ir Monikos Mašanauskaitės koncertas Kauno valstybinėje filharmonijoje

Rugsėjo 20-osios vakaras Kaune, pasitikęs per greitai užklupusia dargana, tarsi savaime kvietė ieškoti šiltesnių ir jaukesnių vietų, kurios ne tik sušildytų mintis, bet ir nuvytų bereikalingą slogutį. Tokį vakarą praleisti norisi ne tik namuose. Turbūt geriausiai ūpą kelia puikios muzikos koncertai. Vienas toks tą vakarą įvyko Kauno valstybinėje filharmonijoje, kur klausytojų laukė trys žavios atlikėjos, susibūrusios į fortepijoninį trio.

Viltė Žakevičiūtė

30-ojo tarptautinio aktualiosios muzikos festivalio „Gaida“ atidarymo koncertas

Šiemet festivalis „Gaida“ nepabūgo gąsdinančios ir dažnai planus jaukiančios pandemijos ir pristato programą, kurioje, anot organizatorių, skirtingi „žvilgsniai į...“ – kūrėjas moteris, vyrus, praeitį, ateitį, meistrus, atmintį ir save. Net trys festivalio „žvilgsniai“ šiais metais skirti mušamiesiems instrumentams ir kūriniams perkusijai. Festivalio autoriais in focus pasirinkti airių menininkė Jennifer Walshe, korėjietė Unsuk Chin bei Austrijoje ir Šveicarijoje gyvenantis Beatas Furreris.

Viltė Žakevičiūtė

Festivaliui „Iš arti“ pasibaigus

Įdomius dalykus norisi žvalgyti iš labai arti. Ne tik įdomius, bet ir aktualius. Lapkričio 16–22 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje vykęs tarptautinis šiuolaikinės muzikos festivalis „Iš arti“ kvietė klausytis aktualios muzikos. Kasmet lapkričio mėnesį Kaune vykstantis renginys šiais metais pristatė įdomią programą, kurioje reikšmingą vietą užėmė šiuolaikinė lietuvių kūryba, o ją profesionaliai įgyvendino ir Lietuvos, ir svečių šalių atlikėjai.

Viltė Žakevičiūtė

Multimedijos projekto „Sculpt“ festivalyje „Gaida“ įspūdžiai

Šių metų aktualiosios muzikos festivalio „Gaida“ programoje, greta mums įprastų akustinės muzikos koncertų, galime pasiklausyti ir kitokios. Įdomus buvo multimedijos projektas „Sculpt“. Muzika čia jungiasi su vaizdu, o atlikėjas Philippe’as Spiesseris tampa performanso dalyviu.

Viltė Žakevičiūtė

Taip, kaip parašyta antraštėje, pasijutau antrajame ansamblio „Synaesthesis“ koncerte spalio 25-ąją. Palyginimas su žvėrimis tarsi natūralus, nes ansamblio nariai (Vytautas Oškinis – fleita, Artūras Kažimėkas – klarnetas, Marta Finkelštein – fortepijonas, Deimantė Merkevičiūtė – smuikas, Monika Kiknadzė – altas, Gunda Baranauskaitė – violončelė ir dirigentas Karolis Variakojis) – jauni, ekspresyvūs, tarsi netveriantys savo kailyje, nepažaboti taisyklių ir diktuojantys savas. Kaip jie patys sako, „pašėlę“, pridėčiau – „žvėriškai“.

Koncertą pradėjęs Sylvaino Marty kūriniu „Lithuanian Rotation“ ansamblis iš karto pademonstravo ekspresiją ir įtikinamą interpretaciją. Nenuostabu, nes 2016 m. vykusioje tarptautinėje vasaros akademijoje Austrijoje (ISA) už geriausią šio kūrinio interpretaciją „Synaesthesis“ buvo apdovanotas premija „Just Composed“. Koks tai kūrinys – kalbėti šiek tiek kebloka. Kiek glumina suvokimas, jog daugiausia kūrinys priklauso nuo atlikimo. Kompozitorius šiuo atveju pateikia tik (o gal net) idėją. Kaip sako autorius, čia sąveikauja įvairios tėkmės – nuo atskiros ląstelės iki chaoso. Vadinasi, logika vis dėlto egzistuoja. Beje, sugebėjau išgirsti ir tarsi atpažįstamo lietuviško skambesio. Įdomu būtų pasiklausyti kelių skirtingų šio kūrinio interpretacijų, tuomet būtų lengviau šią muziką suprasti ir įvertinti.

Viltė Žakevičiūtė

Ansamblis „Synaesthesis“ festivalyje „Gaida“

Žmonės nori klausytis paprastos muzikos. Paprastos, bet geros, suvokiamos. Juk paprastume slypi meistrystė, kristalizuojasi esmė. Ir tai įvyko!

Viltė Žakevičiūtė

Įspūdžiai iš festivalio „Jauna muzika“

Šių metų „Jauna muzika“ ir toliau skatina domėjimąsi elektronine kūryba, ką spaudos konferencijoje pabrėžė ir festivalio rengėjai. Vienas iš tikslų – surasti bendraminčių ir pristatyti koncertus didesniam klausytojų būriui. Todėl greta koncertų, vykusių „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje, „Jaunos muzikos“ programa prasiplėtė ir naktinėmis programomis festivalio bare „Peronas“ bei atviromis paskaitomis, diskusijomis, kur kiekvienas besidomintis buvo laukiamas svečias.

Pirmasis festivalio koncertas pavadintas „Elektroakustinės premjeros“ arba „Electrobasoon“. Iš to galima suprasti, jog pagrindinė vakaro ašis – elektrinis fagotas, kitaip tariant, fagotas, pritaikytas sinkretiškai skambėti su elektronika. Išgirdome premjerinius Vytauto V. Jurgučio, Gailės Griciūtės, Arturo Bumšteino, Jono Jurkūno ir Lino Rimšos kūrinius. Juos atliko meistriškumu pasižymintys, Lietuvoje gerai žinomi atlikėjai – Andrius Puplauskis (elektrinis fagotas), Liudas Mockūnas (saksofonas) ir Tomas Kulikauskas (perkusija).

Įdomus G. Griciūtės kūrinys „Outtakes from the Mind of a Happy Man“ (fagotui ir elektronikai). Autorę inspiravo šveicarų psichologas Hermannas Rorschachas. Kūrinio sumanymą perteikė A. Puplauskis, balsu (žodžiais) ir muzika interpretuodamas rašalo dėmes kaip partitūrą. Kūrinyje girdėjau nemažai improvizacijų, kuriose atlikėjas galėjo išlaisvinti savo muzikines pajautas, skleisdamas savas interpretacijas. Šiam, kaip ir kitiems vakaro kūriniams specialiai buvo paruošta fonograma, kuri papildė gyvą grojimą. Iš tiesų kūrinio idėja įdomi, tačiau gaila, jog įpusėjus dėmesys pradėjo slopti.

Viltė Žakevičiūtė

Įspūdžiai iš „MaerzMuzik“ festivalio

Šių metų „MaerzMuzik“ festivalis (vykęs kovo 16–26 d.) aktualizuoja gana keblias nūdienos temas: bendrystės svarbą, laiko klausimus įvairiose situacijose, nepelnytai pamirštus reiškinius. Festivalio diskursas gana platus, įvairiapusiškas, sakyčiau, berlynietiškai laisvas, bet kartu ir nuosaikus, skiriantis laiko senam, per kurį svarstoma nauja.

Netikėtas atradimas – viena iš festivalio viešnių, Catherine Christer Hennix. Švedų kilmės kompozitorė, poetė, filosofė, matematikė, vizualaus meno atstovė vienoje diskusijoje dėstė savo mintis apie laiką ir erdvę. Kompozitorė siūlė nesureikšminti laiko kaip gyvenimą reguliuojančio parametro, o suprasti kaip sąlygą, kuri yra erdvėje vykstančio veiksmo išdava. Kaip sako pati autorė, ji dažnai mąsto apie begalybę, kuri kada nors baigsis. Domėjimasis garso bangų galimybėmis, garso poveikiu žmogaus fiziologijai ir psichologijai, ne vien muzikinių parametrų veikimo muzikoje išmanymas (pvz., matematikos), leidžia autorei įdomiai eksperimentuoti.

Viltė Žakevičiūtė

Jaukus ir inovatyvus festivalis „Sferos/Premjeros“ jau trečius metus žvelgia į muziką iš subtiliausių garsų įsiklausymo pusių, įvairiais garso sprendimais erdvėje žadina atrasti kartais nepažiniais atrodančius muzikos klodus. Šį kartą festivalyje dalyvavo kompozitoriai Justė Janulytė ir Mindaugas Urbaitis. Klausytojai galėjo išgirsti po keturis abiejų autorių kūrinius, pritaikytus šiais metais Juliaus Juzeliūno vardą gavusiai Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikos inovacijų studijų centre (MISC) esančioje erdvinio garso sferai.

Viltė Žakevičiūtė

Aktualiosios muzikos festivalio „Gaida“ koncertų įspūdžiai

Po įspūdingo atidarymo festivalis „Gaida“ žengė toliau ir pristatė gausią šių metų programą. Spalio 22-ąją įvyko keli pasirodymai. Šiuolaikinio meno centre turėjome progą išgirsti bei išvysti Lietuvos ansamblių tinklo (LENsemble) surengtą koncertą. Programos koncepciją kūrė ansamblio vadovas Vykintas Baltakas. Daug dėmesio tą vakarą buvo skirta vizualiniams kūrinių sprendimams. Tokį sumanymą skelbė ir pavadinimas: „Muzika vaizde & vaizdas muzikoje“. Buvo atliktos kelios lietuvių kompozitorių premjeros: Vytauto V. Jurgučio „Telosferos“, nukeliančios klausytojus į mistinių garsų pasaulį, kurį kūrė styginiai instrumentai ir gyvoji elektronika. Įdomūs vizualiniai sprendimai leido medituoti ir gėrėtis garso ir vaizdo sinteze. Meditacinį kūrinio poveikį padėjo įgyvendinti Akvilės Anglickaitės vaizdo dailė.

Anatolijaus Šenderovo „...after Chagall“ pasirodė įdomus, gal kiek per daug iliustratyvus kūrinys. Jautėsi emocija, nemažai simbolių, pasak autoriaus, kūrinys tarsi gaivina prieš daug metų patirtus įspūdžius Jeruzalėje. Iš tiesų, kūrinio sudėtis žadino vaizduotę ir leido paganyti akis: pavaizduoti vitražai, naudojami keli mušamieji, fortepijonas, styginių kvartetas ir nepaprastas klarneto skambesys, kuriuo gėrėtis leido Andrius Žiūra. Galbūt klarnetas ir buvo ta vinis kūriniui „sukalti“ – kompoziciškai jis buvo gražus, – tačiau mintis tarsi liko neišbaigta.