7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Jaunųjų muzikologų recenzijų konkursas II

Ieva Kananavičiūtė, Paulina Šilobrit
Nr. 13 (1207), 2017-03-31
Muzika
Jan Krzysztof Broja, organizatorių nuotr.
Jan Krzysztof Broja, organizatorių nuotr.

Recenzijų konkurso „Vaidilos klasikoje – pianistas Janas Krzysztofas Broja“, kurį sumanė „Vaidilos klasikos“ programos rengėjai kartu su „Lietuvos ryto“ grupe ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija, darbai – diplomantų recenzijos.

 

Moteriškos malonumo paieškos Krzysztofo Brojos koncerte

Ieva Kananavičiūtė (diplomas)

 

Neseniai teko retas malonumas apsilankyti keturių genijų susitikime – kovo 19 d. C. Debussy, F. Chopinas ir netikėtas inkliuzas – J.S. Bachas naujai atgimė po lenkų pianisto Krzysztofo Brojos pirštais. Nedidelėje Vaidilos teatre įvykusio koncerto refleksijoje norėčiau paliesti keletą itin svarbių ir galbūt netradicinių aspektų, susijusių su programoje skambėjusių kūrinių istorinėmis įžvalgomis, klausytojų lyčių statistika, pianisto asmenybės reprezentacija ir jo asmenine kūrinių interpretacija. Gali pasirodyti, jog bendroje perspektyvoje šie aspektai išsidėsto gana sporadiškai, tačiau, mano galva, jungtinis malonumo tikslas juos suburia į vieną visumą. O savuoju tikslu ir malonumu laikau šio teiginio įrodymą.

Jau XIX amžiuje kompozitoriaus Frydéryco Chopino muzikoje ir jos atlikime buvo įžvelgiama lyčių reprezentacijos priešybė – buvo kalbama, kad jo muzikos atlikimas reikalauja švelnių ir elegantiškų prisilietimų ir tik retais atvejais ji gali būti interpretuojama pasitelkiant vyrišką jėgą. Ne tik lyrika ir jausmingumu persmelkti kūriniai, skirti saloniniam atlikimui, kuriuose dominuodavo moterys, bet ir kompozitoriaus intravertiška, romantiška ir individuali asmenybė dažnose studijose įvardijama kaip moteriška.

Tačiau tai nėra keista – XIX a. pìrmosios socialinės lyčių lygybės arba feminizmo apraiškos padėjo išsivystyti tokioms kompozitorių kūrybos refleksijoms, kurios tęsėsi ir ilgiau. Štai impresionisto Claude'o Debussy muziką feministinė kritika įvardija kaip verčiau jausminę (kas būdinga moterims), o ne intelektualią (kas būdinga vyrams).

Ir ypatingai daug kūrybinės minties laisvės suteikiantis preliudo žanras, vienijantis abu kompozitorius, nors mūsų laikais pažymėtas neutralios kritikos ženklais, dažnai linksta į moteriškąją pusę. Žinoma, vertinimo taškai neginčijamai gali būti sudėlioti ir kitaip – daug ginčų ligi šiol sulaukiantys moteriškumo ir vyriškumo ar jų samplaikos standartai retai kada būna vienareikšmiški ar teisingi. Visgi paneigiant lyčių priešybių traukos dėsnį, K. Brojos koncerte didelė nuostaba nekilo, išvydus vien puošnias moterų personalijas (apytiksliai – eilėje, talpinančioje apie 15–20 žmonių, daugiausia keturi iš jų buvo vyrai). Verčiau kilo šio fakto priežasčių ieškojimo impulsas: kas paskatino jas (ir, žinoma, juos) ateiti? Pirmoji ir bendriausioji galvoje kilusi priežastis – malonumo ieškojimas, tiek vizualaus, tiek audialaus.

Reklaminėse afišose išvaizdaus pianisto veidas, jo skvarbus žvilgsnis ir mistine atmosfera persmelktas tamsus fonas, pripažinkime, nevalingai sudomina. Pasidomėjus jo pavarde ir sužinojus kūrybinės karjeros pasiekimus – daugybės tarptautinių konkursų laureatas (kurių vienas – 1999 m. prestižinis M.K. Čiurlionio pianistų konkursas), kritikų įvardytas kaip geriausias lenkų pianistas, jam suteiktas „maestro“ titulas, – pirminis įspūdis sustiprėja dešimteriopai.

Jo koncerto programos pasirinkimas – aptartų kompozitorių F. Chopino 24 preliudai, op. 28 ir C. Debussy 12 preliudų iš I ir II sąsiuvinių taip pat skamba patikrintai ir patraukliai. O ir aukštosios kultūros dvelksmu pažymėta Vaidilos teatro salė žada gerą akustiką, estetišką aplinką bei panašaus stoto publiką. Kitaip tariant – žada potencialų malonumą. Įvardytos pirminės prielaidos veda link realaus įvykio – koncerto. Greitu, pasitikinčiu žingsniu įžengęs į sceną, K. Broja tuojau pat sėdo prie fortepijono ir ėmė skambinti C. Debussy preliudus – tai veržlius, gaivališkus, tai nuosaikius ir lyriškus. Pianistui nereikėjo pristatyti kūrinių – susidarė įspūdis, jog publika žino, ko jie atėjo, o K. Broja žino, ką jie gaus. Šis pastebėjimas tikrai nėra persmelktas atlikėjo žinomumu, žvaigždės fenomenu ar kitais galimais aspektais. Atvirkščiai – toks sprendimas prikaustė klausytoją prie koncentruoto ir tęstinio muzikos klausymo.

Norėdama išsakyti tolesnes įžvalgas, pirmiausia turiu paklausti: ar esate girdėję apie garsųjį prancūzų, filosofo, lingvisto ir semiotiko Roland’o Barthes’o aprašytą „balso grūdą“? Nenusiminkite, jei dar negirdėjote. Šis muzikos vertinimo bruožas realiu pavidalu instrumentinėje muzikoje man pirmą kartą atsiskleidė būtent šiame koncerte ir dievaži gailėčiausi, jei šiuo malonumu nepasidalinčiau. Originali balso grūdo apibrėžtis skiriama vokalinei muzikai. Paprastai tariant, balso grūdas – tai skambesys, esantis virš atlikėjo balso technikos. Tai yra tai, kas atlikėjui padeda įprasminti ne tik muzikinį tekstą, bet ir jo kalbinę prasmę ir tokiu būdu suteikti malonumą įgudusiam klausytojui.

Lygiai taip pat gali egzistuoti ir instrumentinis grūdas, t. y. menininko kūno skambesys. R. Barthes’as, priešindamas techninę atlikėjų meistrystę su jų individualumu, įžvelgė daugybę tokiam vertinimui pritinkančių pavyzdžių. Bene įdomiausia tai, kad šis asmuo gebėjo išgirsti kaip skamba pernelyg raumeningos atlikėjo rankos ir kokiu garsu pasižymi erotiškiausia pianisto kūno dalis – pirštų pagalvėlės. Prisipažinsiu, K. Brojos koncerte jas išgirdau ir aš. Visgi ne tik jų garsas, bet ir vizualizacija sustiprina įspūdį. Nežinau kaip jums, bet man fortepijoninės muzikos klausymąsi itin praturtina pianisto pirštų stebėjimas – jų plastika, perteikiama emocija, nuoseklumas.

Galbūt ir šio renginio organizatoriams, ir kitiems aktuali idėja – praturtinti koncertų sales multimediniu, vizualiu pianisto vaizdo (ar bent fortepijono klaviatūros) išdidinimu. Jei scenoje vietoje mistinio violetinės spalvos fono už atlikėjo būčiau mačiusi jo skambinančius pirštus, tikriausiai koncerto pabaigoje būčiau užsilikusi tiek, kad jo metu suskambėjusių net trijų bisų nebūtų pakakę.

Pianisto originalią F. Chopino ir C. Debussy preliudų opusų interpretaciją įvardyčiau naujai įkūnytu romantiniu herojumi. Jo klausantis susidarė dviejų vienu metu skambančių individų įspūdis (jei leisite tokiais laikyti partitūrą ir jos atlikimą): pirmasis – kanoniniai kompozitorių opusų muzikiniai tekstai, kuriuos, rodos, net daug laiko su akademine muzika nepraleidžiančiam klausytojui nesunku būtų atpažinti; ir antrasis – K. Brojos asmenybės arba asmeninės interpretacijos raiška, kuri neleido atsirasti ateities numanymo jausmui ir vertė klausytis paties atlikėjo minčių, tiksliau – jo asmeninio muzikinės minties suvokimo ir jausenos.

Žinoma, visa romantinė bei impresionistinė muzika fortepijonui suteikia didelę minties plėtojimo ir raiškos laisvę (prisiminkime individualumo ir įspūdžio svarbą). Visgi svarbiausia – šį minties dualizmą K. Broja nepastebimai sugebėjo sujungti į darnią visumą, kas nutinka ne taip ir dažnai. Net suskambėjusios netradicinės interpretacijos (tempo, dinamikos ir melodinių akcentų prieštaros su galvoje įsisenėjusiais „kanonininiais“ atlikimais) ne trikdė, o domino ir intrigavo. Tad prisiminus jau minėtąją malonumo grūdo koncepciją, šios įžvalgos ją papildo dar vienu aspektu – klausytojo dėmesio išlaikymu. Ne tik savotiška pirštų pagalvėlių erotika, bet ir asmenybės įkūnijimas jose leidžia šio pianisto skambinimą vertinti kaip itin reto malonumo pavyzdį.

Koncerto programoje skambėjusių dviejų kompozitorių muzikos stilistikai ir konkretiems opusams būdingas tam tikras androgeniškumas pianistui atvėrė galimybę laisvai plėtoti muzikinę mintį, kurti savo individualų kūrybinį identitetą ir tokiu būdu kurstyti publikos susidomėjimą bei teikti jai visokeriopą malonumą, persmelkusį šią koncerto refleksiją.

Tikiu, jog koncerto metu kiekvienas klausytojas susikūrė savo asmeninius malonumo taškus, o šis tekstas juos praturtins galbūt dar neapmąstytomis įžvalgomis. Pianisto Krzysztofo Brojos mistiškai romantiška persona ir jo individualios interpretacijos į koncertų sales dar ne kartą sukvies moteriškumo, vyriškumo ar jų samplaikos ženklais pažymėtą publiką ir neginčijamai patenkins asmeninius jų klausymo malonumo poreikius.

 

Kelionė laiku ir dar kartą atimtas žadas

Paulina Šilobrit (diplomas)

 

Kovo 19-ąją „Vaidilos“ teatro scenoje rečitalį atliko Janas Krzysztofas Broja. Jis ne tik daugelio konkursų laureatas, koncertuojantis atlikėjas, tačiau Lenkijos kritikų vadinamas vienu geriausiu šalies pianistu.

Janas Krzysztofas Broja lietuvių publikai yra pažįstamas jau beveik du dešimtmečius, kuomet po įspūdingo savo pasirodymo bei pergalės tarptautiniame M.K. Čiurlionio pianistų konkurse 1999-aisiais, Vilniuje, publika tiesiog neteko žado. Klausytojai tuomet liko nuščiuvę, jauniems pianistams jis tapo ikona, o spaudoje vienas po kito pylėsi straipsniai, kuriuose vieningai skelbiama, jog pasirodymas be abejonių neįtikėtinas bei inovatyvus, jog scenoje skambino „dvidešimt pirmojo amžiaus pianistas“. Dėl šios priežasties, Jano Krzysztofo Brojos koncerto „Sugrįžimas“ laukimas kartu buvo kupinas didelių lūkesčių bei nerimastingo smalsumo. Galima nuspėti, jog pasirodymo laukė ypatingai tie klausytojai, kurie girdėjo pirmąjį pianisto pasirodymą dar 1999-aisiais: ar ir šįvakar liksime sužavėti? Kas jo interpretacijose naujo? Kaip pianistas patobulėjo?

Į šiuos klausimus sau atsakyti galėjo kiekvienas išklausęs dviejų dalių rečitalį, kurio pirmojoje dalyje skambėjo aštuoni impresionisto Claude'o Debussy preliudai iš antrojo rinkinio: Nr. 1 „Brouillards“ („Rūkai“), Nr. 2 „Feuilles mortes“ („Mirę lapai“), Nr. 3 „La puerta del vino“ („Vyno durys“), Nr. 5 „Bruyères“ („Viržiai“), Nr. 4 „Les fèes sont d‘exquises danseuses“ („Fėjos – nepaprastos šokėjos“), Nr. 7 „La terrace des audiences du clair de lune“ („Klausytojų terasa mėnulio šviesoje“), Nr. „Ondine“ („Undinė“), Nr. 12 „Feaux d‘artifice“ („Fejerverkai“), bei Johanno Sebastiano Bacho Partita Nr. 5 G-dur; antroje rečitalio dalyje – Frydèryco Chopino Preliudai, op. 28.

Visų pirma norisi pastebėti, jog Broja viso koncerto metu jautėsi ypač tvirtai, tai kone tapo atlikėjo vakaro „vizitine kortele“. Šis pianisto bruožas jo muzikai suteikė unikalios kokybės, ekspresijos bei užtikrintumo. Sužavėjo ypač subtilus ir švelnus prisilietimas prie klaviatūros, kuri, po pianisto pirštais, rodėsi, kone virpa. Suskambus pirmiesiems Debussy muzikos taktams, pianistas sukūrė paslaptingą atmosferą, joje švelniai ir spalvingai tekėjo rami, plastiškai atliekama meditacinė garsų tėkmė. Išpildyta ne tik impresionistinė kūrinių nuotaika, tačiau iškelta kompozitoriaus kūrybos esmė: įgyvendinta muzikos ir dramos sintezė; kiekvienas preliudas kupinas įvairių pojūčių, unikalių įspūdžių bei intymių pergyvenimų, kiekvienas jų – asmeniškai pergyventas.

Turbūt, gražiausia, ką pianistui pavyko pasiekti šioje rečitalio dalyje, jog kūrinių muzikinius vaizdus bei jų detales vienijo ne tik autoriaus iškelta meninė idėja, tačiau, jautri, meditatyvi bei kiek svajinga nuotaika, kurią vėliau išsklaidė barokinis racionalumas.

J.S. Bacho Partitą atlikėjas publikai skambino dainingu (iš pradžių, net pernelyg dainingu), bet kokybišku ir užtikrintu garsu, puikiai įsiklausė ir tiksliai perteikė atskirų balsų muzikinę medžiagą. Įdomiausia buvo girdėti, kaip įvairiai ją artikuliavo, pasitelkęs kontrastingus sąskambius, kaip manipuliavo dinamikos galimybėmis. Įtemptai vedė muzikinį audinį į priekį, kūrė skirtingas partitos dalių nuotaikas ir taip užbaigė pirmąją savo rečitalio dalį.

Antrojoje koncerto dalyje skambėjusiems Chopino preliudams, nuo pat pirmųjų akordų nestigo laisvės ir pasidavimo emocijai, kas šiems kūriniams yra itin svarbu. Atlikėjas puikiai sugebėjo persiorientuoti iš barokinio Bacho rimtumo į gaivališką romantinę dvasią. Labiausiai preliudai stulbino kūrybingomis keistenybėmis, tai, kaip atlikėjas traktavo veržlią, muzikine energija trykštančią medžiagą. Šiuose kūriniuose, panašiai kaip skambėjusiuose Debussy kompozicijose, buvo juntamas nepaprastas muzikos stiliaus pojūtis, intelektualiai kūrybiškas frazavimas, išieškotas tembras, maksimalus susikaupimas bei psichologinis lankstumas muzikos prasmės perteikimui. Skambant preliudams, atlikėjas atskleidė savo požiūrį į romantinę (galima spėti labai jo mėgstamą) muziką, kurioje buvo girdimas originaliai įprasmintas rubato bei dėmesys kiekvienam frazės garsui.

Galima drąsiai teigti, jog koncertas pranoko lūkesčius, renginys tapo kone dvasiniu sukrėtimu, stulbinančia muzikine įtaka visai žmogaus esybei. Pasitvirtino mintis, jog tikras menas apvalo, džiugina, giliai sukrečia bei nejučia paverčia mus geresniais. Būtent toks tą vakarą buvo Jano Krzysztofo Brojos sugrįžimo koncertas, su kurio pabaiga publika nebuvo linkusi susitaikyti – nenutrūkstamais plojimais ir netgi šūksniais svečias atlikti biso į sceną buvo pakviestas dar tris kartus.

Po pasirodymo salėje vis dar tvyrojo susižavėjimas, nuostaba bei emocinė euforija. Netrukus pasigirdęs šurmulys nutraukė šį susikaupimo momentą, visgi neišsklaidė pasigėrėjimo bei gerumo nuotaikos, kurią sukėlė išklausytas rečitalis. Viliuosi, kad tokio aukšto lygio koncertai būtų kur kas gausesni Lietuvos scenose, o Jano Krzysztofo Brojos pasirodymus Vilniuje norėtųsi išvysti jei ne kartą per metus, tai bent dažniau nei kas aštuoniolika metų.

Jan Krzysztof Broja, organizatorių nuotr.
Jan Krzysztof Broja, organizatorių nuotr.