7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Kartu su voverėmis

Pamažu traukiantis žiemos prieblandoms, traukiasi ir baltasis atšvaitas – sniegas, taigi atsidengia tamsrudžiai brūzgynai, purvo sankaupos, sutrešusių lapų likučiai, nuo drėgmės patamsėję pušų kamienai. Mažų brūkšnelių spiečius ant tako lyg darbštaus tapytojo potėpiai liudija voverių triūsą žiemą lukštenant kankorėžius. Tos pereinamos būsenos, kai dar ne pavasaris, o tik kažkokie likučiai, taip primena tapybą, kokį nors senųjų meistrų paveikslo fragmentą, tarkim, Tintoretto „Kelionę į Egiptą“. Žemės spalvų medžiai fone – lyg dabar gamtos demonstruojamas miškas, nesvarbu, kad italų tapytojas pavaizdavo lapus, skaisčios žalumos ten, matyt, nebuvo net tuomet, tik nutapius paveikslą, o dabar jis dar ir patamsėjęs nuo laiko.

Paprasti malonumai

Esu per senas, kad žiūrėčiau tiesioginę „Oskarų“ ceremonijos transliaciją. Kadaise perskaičiau, kad žmonės dažniausiai miršta tarp ketvirtos ir penktos valandos ryto, todėl stengiuosi tą valandą miegoti. Kas gali būti švelniau už mirtį miegant? Arba už šviesų dangų vis dėlto atsibudus? Juolab kad žinau: visus bent kiek įdomesnius juokelius, triukus ar padėkas ir, žinoma, spalvingiausius tualetus pamatysiu internete. Šiemet visi ceremoniją vadino nuobodžia. Kai kas kranksėjo, esą taip atsitiko todėl, kad Holivudas tapo pernelyg politizuotas. Todėl siūlau šįvakar (TV1, 16 d. 23.05) pasižiūrėti Jay’aus Roacho filmą „Ponas Trumbo“ (2015), kuriame prisimenamas vienas labiausiai politizuotų Holivudo gyvavimo periodų.

Teatras kūdikiams

Airijoje Golvėjaus mieste vasarį vykusiame teatro vaikams ir kūdikiams festivalyje „Plačiai atmerktos akys“ lankėsi teatro vaikams „Teatriukas“ aktorė Dalia Mikoliūnaitė ir „Pojūčių teatro“ režisierė Karolina Žernytė. Teatro kūdikiams idėjų įkvėptos kūrėjos dalijasi festivalio įspūdžiais.

Romos dienoraštis

Į Romą keliai manęs iki šiol beveik nevedė. Bet aną savaitę trumpam pasprukau į pavasarį. O priežastis tokia: Nacionalinėje dailės galerijoje vykusi Italijos ir Lietuvos menininkių paroda „M/A\G/M\A“ dabar perkelta į Romą ir kovo 8-osios proga Centriniame grafikos institute buvo numatytas performansų renginys bei diskusija. Pagal parodos logiką reikėjo ir atstovės iš Lietuvos – ja man teko garbė pabūti. O mūsų kultūros atašė Julija Reklaitė užsuko tokią susitikimų karuselę, kad nebeliko kada tingiai slampinėti Romos gatvėmis.

Hipsteriai ir Shakespeare’as

Valentino dieną Nacionaliniame Kauno dramos teatre įvyko spektaklio ,,Vasarvidis“ pagal Williamo Shakespeare’o komediją ,,Vasarvidžio nakties sapnas“ premjera. Režisierė Eglė Kižaitė spaudoje sakė norėjusi žiūrovams priminti jų pačių meilės ,,kančias“ ir pasijuokti iš jaunystės kvailumo. Spektaklis žadėjo lengvą pasivaikščiojimą mėnesienos nušviestą šekspyrišką vasarvidžio naktį, bet režisierė nusprendė atgręžti veidrodį ir prabilti apie mus pačius – šiandien, dabar.

 

Savo interpretacijoje Eglė Kižaitė vaizduoja jauną šių dienų žmogų, kurį galima sutikti stilingoje kavinėje ar madingoje parduotuvėje. Scenoje išsipustę vidurinės klasės jaunuoliai, t.y. hipsteriai, žaidžia meilę. Ir jų (kaip ir mūsų gatvių puošeivų) svarbiausias meilės ženklas yra drabužiai, tampantys priemone vilioti ir žadinti aistrą. Jaunuolių nuostatas atspindi ant kūno besikeičiantis dailių drabužių kiekis, o įsimylėjėlių pasirinkimus buriantis Pakas (Gytis Laskovas) yra žavus dizaineris, ,,siuvantis“ įsimylėjėlių likimus. Matavimosi kambaryje žavėdamiesi savo atvaizdais veidrodyje veikėjai priima svarbiausius sprendimus. Fėjų burtai ne įlašinami į akis, o ,,įsiuvami“ į veikėjų širdis dizainerio adata. Taip tarsi dar kartą pabrėžiant, kad šiandien kelias į kito širdį eina per... drabužį. Ne veltui dizaineris Pakas yra pagrindinis šio spektaklio herojus, o įvaizdis ir žavėjimasis savo atvaizdais veikėjams yra svarbesni nei pati meilės samprata. Režisierė išjuokia šiuolaikinės visuomenės reiškinį – įvaizdžio kūrimą (dažnai svarbesnį už asmenybę) ir dizainerių (neretai spaudoje vadinamų kūrėjais) su(si)reikšminimą.

Sportininkų istorijos

Regis, sportininkų ir menininkų gyvenimas vis dar yra neblėstantis įkvėpimo šaltinis ne vienam lietuvių kino kūrėjui. Apie sportininkus – ir du pastaruoju metu šalies kino teatruose pasirodę dokumentiniai filmai: Arūno Matelio „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ ir debiutuojančių režisierių Ronaldo Buožio ir Roko Darulio „Rūta“. Arūnas Matelis atvirai idealizuoja savo herojus ir dviračių sporte ieško transcendencijos, o Ronaldas Buožis ir Rokas Darulis renkasi visiškai kitą perspektyvą ir bando parodyti tikrąją, ne „glamūrinę“ plaukikės Rūtos Meilutytės asmenybės ir karjeros pusę, siūlydami iš arčiau susipažinti su bene garsiausia Lietuvos sportininke.

Paradoksali beprasmė

Ričardas Nemeikšis naujausioje savo parodoje pristatė nemažai jau matytų asambliažų, kalbančių apie tuštumą, kuri blizga. Menininko kūryboje dominuoja medžiagos, primenančios gimtadienio kaime likučius: kastuvai, šakės, blizgučiai ir plytos. Šios substancijos klijuojamos ant didelio formato kartonų. Kai kur visko atsisakoma, išskyrus blizgučiais dengiamus plotus, kai kur jie dėliojami it spinduliai, leidžiantys prasiskverbti rudai kartono spalvai, kai kur ją maino vaivorykštės spalvų fonas, o kelios kompozicijos papildomos sunkiomis plytomis ar nudžiūvusiais medžiais, kastuvais ir šakėmis.

Šeimų portretai

„Kino pavasarį“ atidaro prancūzų režisieriaus ir aktoriaus Xavier Legrand’o filmas „Sūnaus globa“ („Jusqu’a la garde“, 2017), pernai Venecijoje apdovanotas „Ateities liūtu“ – prizu, skirtu geriausiam festivalio debiutantui. Legrand’as kalba apie prievartą namuose. „Sūnaus globa“ pratęsia ir išplėtoja „Oskarui“ nominuoto jo trumpo metražo filmo „Prieš viską prarandant“ („Avant que de tout perdre“, 2013) temas. Legrand’as neslepia susižavėjimo socialinio realizmo kinu ir broliais Dardenne’ais ar Kenu Loachu, nors jo filme dominuoja hičkokiškas tonas. Pateikiame pokalbio su režisieriumi, išspausdinto žurnale „Kino“ (2018, Nr. 2), fragmentus. Su režisieriumi kalbėjosi Magdalena Maksimiuk.

Šeimos gyvenimo scenos

Mergaitė keikia išardytą pianiną. Vaikišku balsu ji išrėkia keiksmažodžius, atkartodama įniršio intonacijas, girdėtas šeimoje, kurią sukūrė spektaklio „Autonomija“ autoriai. Premjera Valstybiniame jaunimo teatre įvyko kovo 9, 10 dieną. Scenoje keli kilimai, stalai, kėdės ir pianinas žymi namų erdvę. Scenografas neįvardytas – visus reikiamus daiktus iš teatro sandėlio galėjo atsinešti patys aktoriai, vilkintys kasdieniais drabužiais iš savo spintos. „Skurdžioji“ spektaklio estetika išryškina aktorius, kurių vardai sutampa su personažų vardais. Pagal aktorių improvizacijas vengrų režisieriaus Árpádo Schillingo ir bendraautorės Ildikó Gáspár sukurtoje dramaturgijoje į giminės tarpusavio santykius žvelgiama ironiškai ir kartais nuklystama į praeitį, ateitį ar fantazijas. Spektaklyje užsitęsia personažų ekspozicija, todėl šį tekstą konstruoju kaip šeimos portretų galeriją.

 

Valentinas (Masalskis). Vieta giminės medyje: Simo ir Viktorijos senelis; Andriaus, Alekso ir Luko tėvas. Šeiminė padėtis: išsiskyręs (buvusi žmona Janina). Profesija: verslininkas. Pomėgiai: nekilnojamasis turtas.

Valentinas su bendradarbiu Dainiumi aptarinėja statybų verslo reikalus. Prie jų prisideda Andrius – sūnus „nevykėlis“, kurį tik įžengus supeikia tėvas. Kad verslininkams nebūtų per lengva kalbėtis, anūkė Viktorija ardo pianiną. Šioje ir kitose scenose atsiskleidžia, kad Valentinas yra visada teisus. Jis sukūrė verslą, nuo kurio priklauso visa šeima. Nuotaikos žmogus į kitus kreipiasi „vaikeli“, nes visi, palyginti su jo gyvenimiška patirtimi, yra niekas. Vyras visą gyvenimą daug ir sunkiai dirbo, anot jo paties, – „dėl šeimos“. Vaikystėje Valentinas buvo ištremtas į Sibirą, o savo tėvą – partizaną – jis laiko didvyriu ir stiprybės pavyzdžiu.

Choras – mano tapatybės dalis

Šiemet vasario mėnesį, po ilgų kūrybinių metų, buvo išleista pirmoji kompozitoriaus ir choro „Jauna muzika“ vadovo bei dirigento, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Vaclovo Augustino autorinė plokštelė „Tau bet kokios sutemos šviesios“. Ji sudaryta iš dešimties 1996–2017 m. parašytų kompozicijų. Plokštelė pristatyta vasario 24 d. Vilniaus knygų mugėje. Taip pat albumas bus pristatytas koncertuose Kauno VDU Didžiojoje auloje (kovo 16 d.), Vilniaus rotušėje (kovo 21 d.), Šiaulių „Polifonijos“ salėje (kovo 24 d.) bei Druskininkų „Eglės“ sanatorijoje (balandžio 7 d.). Apie kūrybinius impulsus, chorą, jaudinantį gyvenimą ir tikėjimą pasakoja Vaclovas Augustinas.

 

 

PUSLAPIS
IŠ
1003