7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kartu su voverėmis

Arūnės Tornau personalinė paroda „Ištirpusios formos“ Klaipėdos kultūrų komunikacijos centre

Aistė Kisarauskaitė
Nr. 11 (1248), 2018-03-16
Dailė
Instaliacijos „Skiriu savo mamai“ fragmentas. 2017–2018 m. R. Petniūnaitės nuotr.
Instaliacijos „Skiriu savo mamai“ fragmentas. 2017–2018 m. R. Petniūnaitės nuotr.

Pamažu traukiantis žiemos prieblandoms, traukiasi ir baltasis atšvaitas – sniegas, taigi atsidengia tamsrudžiai brūzgynai, purvo sankaupos, sutrešusių lapų likučiai, nuo drėgmės patamsėję pušų kamienai. Mažų brūkšnelių spiečius ant tako lyg darbštaus tapytojo potėpiai liudija voverių triūsą žiemą lukštenant kankorėžius. Tos pereinamos būsenos, kai dar ne pavasaris, o tik kažkokie likučiai, taip primena tapybą, kokį nors senųjų meistrų paveikslo fragmentą, tarkim, Tintoretto „Kelionę į Egiptą“. Žemės spalvų medžiai fone – lyg dabar gamtos demonstruojamas miškas, nesvarbu, kad italų tapytojas pavaizdavo lapus, skaisčios žalumos ten, matyt, nebuvo net tuomet, tik nutapius paveikslą, o dabar jis dar ir patamsėjęs nuo laiko.

 

Dailės vadovėliuose rašoma, kad Tintoretto Venecijoje nedaug turėjo galimybių pamatyti Michelangelo ir antikinių skulptūrų, iš kurių sėmėsi įkvėpimo, tačiau esą per kitas kopijas ir graviūrų vaizdus jis lipdydavo savuosius modelius ir po to tapydavo jų šešėlius (!). Labai konceptualu ir šiuolaikiška, ar ne? Menininkas taip pat kurdavo naktinius eskizus pagal skulptūras.

Priebrėkšmis, šešėliai, miegančios gamtos demonstruojamos spalvos atrodė patrauklios ne vienai tapytojų kartai, dabarties menininkai – ne išimtis. Pasibaigus dramatiškoms varžyboms, kas pirmas atras naują, radikaliausią formą, vėl galimos tiek daugiafigūrės „Kelionės į Egiptą“, tiek potėpių fragmentai – abstrakcijos. Dėkui Dievui, ir abstrakcija dabar gali būti visokia. Nebėra menkesnė ta, kurios ištakos yra gamta, lygiai vertinga ir mechanistinė, nukreipta į industrinį technikos aspektą, kaip ir dar kokia kita.

 

Arūnė Tornau yra puikiai žinoma Lietuvos tapytoja abstrakcionistė, todėl gerokai nustebau sužinojusi, kad Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre vasario 23 d. žiūrovus pakvietusi ekspozicija „Ištirpusios formos“ yra pirmoji didelė menininkės paroda. Per pastaruosius trejetą metų jos sukurtos stambiaformatės drobės kaip tik kvėpuoja ta pačia nuotaika kaip miškas, laukai, patvorės pastarosiomis dienomis („Ankstyvas pavasaris“, 2018), kai netrukus pramerks akis ežerai, upės, bet kol kas išryškėjo tik patamsėję nuo drėgmės brūzgynai. Nors ir vėliau ateisiančios vasaros naktys kartais man primins Arūnės Tornau drobes. Ką bendra tos oro permainos turi su tapyba? Viską. Jei kūrinio padedamas gali lengvai teleportuotis į prieblandos būsenas („Daiktai prietemoje“, 2015–2018), nirti į tamsų drumstą ežero vandenį („Gelmė“, 2016, „Vakaras prie vandens“, 2016), oda jausti rūdis („Rūdys“, 2015), eroziją, vadinasi, tapyba veikia. Ji yra tas dirgiklis, atidarantis tamsos, nakties, gelmių baimės, o gal patrauklumo, kitų dažnai neverbalizuojamų giluminių patirčių duris.

Apie tapybą rašyti nėra paprasta, ji sudaryta iš tankios menininko emocijos, perduotos per potėpį, materiją, iš dažo tankio ir storio, iš idėjos, kuri abstrakcijoje taip ir taikosi išsprūsti ją įvardinant, bandyk pagauti už uodegos tai, ką matematikoje vadiname nuliu, iracionaliais ar transcendentiniais skaičiais! Tačiau Arūnė Tornau žvelgia į kitą, taip pat sunkiai verbalizuojamą pusę – į medžiagos būtį. Riba tarp žemųjų gyvybės struktūrų ir negyvosios materijos čia slenka tai į vieną, tai į kitą pusę, daug kur išsitrindama. Mirštantys augalai tampa tiesiog mediena, nebeprimindami to vibruojančio nuo vėjo, augančio, brandinančio pasaulio, pavirsdami liekanomis, užtvaromis, tankumynu, neleidžiančiu peržvelgti, bet įtraukiančiu.

 

Iš tolo jautri, virpanti, vos pastebimais tono, spalvos pasikeitimais kuriama kompozicija lyg ir iškelia Marko Rothko prisiminimą, tačiau iš arčiau pažvelgus į menininkės tapyseną atrodo kaip tik priešingai. Transcendentinis Rothko lieka švelnaus virpėjimo meistras, o Arūnė renkasi erozijai, destrukciniams gamtos procesams giminingą kelią. Ji lyg voverės, kasdien beriančios ant žemės išlukštentų kankorėžių brūkšnelius, pamažu dengia drobę smulkiais potėpiais, pieštuko štrichais, gremžia ir aštriu įnagiu braižo lygų paviršių. Žiūrint į Tornau darbus, kažkodėl norisi vėl pamatyti Antano Martinaičio tapybą, sudarytą iš panašių mirgančių akyse taškelių, potėpėlių, besiskiriančių tik spalva, bet vienatonių, suaugančių į bendrą dūzgesį.

 

Keletas kūrinių tarsi paaiškina ar bent duoda užuominų net apie tai, kaip autorė žiūri į savo triūsą – jos motyvuose lygiai su gamtos paveiktais objektais atsiranda ir žmogaus veiklos rezultatai

„Užtvara (nukirsti medžiai)“, 2016, „Apleisti statiniai“, 2015–2016, „Šiukšlės“, 2015. Žmogus čia veikia kaip tolygi jėga, dar vienas gamtos dėsnis. O ramus menininkės žvilgsnis į gelmes, į nuolatinį nykimą, ėjimą link mirties („Mirusi gamta“, 2015) turbūt ir sudaro kūrybos pagrindą – tapyba kalba nevertindama, nebaugindama, net, sakyčiau, lengvai, beveik šviesiai. Niekaip negalėčiau surasti didelio niūrumo, tik šešėlius ir prieblandas. Juodas aksominis pigmentas, kaip menininkė sako, neseniai atrastas, pridengia vasaros vakaro sutemomis, gula juodžemiu, ramindamas, net viliodamas užmerkti vokus ir nerti kažkur ten, į miego gelmę. Beveik užsnūdus aplinkos proporcijos išsikreipia, iš išorės pasiekia tik šviesos dėmės. Ak, saldi sapno būsena!

 

Egzistenciniai dialogai su savimi ir mirtimi ar apie ją ryškiai matyti dar keliuose parodoje eksponuojamuose darbuose. Apie juos galima kalbėti visai atskirai, nes tai – objektai. Mirusios motinos lovos audinys („Išėjimas“, 2016) su įsispaudusiomis metalinių spyruoklių rūdimis (kur išgulėta, ten ryškiau, žymint buvusio kūno vietą) yra vienas tų ryškių šiuolaikinio meno kūrinių, kurie pasilieka atmintyje ilgam. Ir šis pasakymas nėra šiaip literatūrinė puošmena, aš nuoširdžiai manau, kad jis turi visas ryškaus kūrinio savybes – paprastas, tikras, stiprus, nes pilnas gyvenimo ir galbūt ligos, bejėgiškumo, ne tiek gedulo, kiek amžinybės, kaip mūsų meilė mamoms. Jos vis tiek kada nors išeis ar išėjo, tai amžinoji duotybė, tačiau pokalbiai (net jei jie konfliktiški) tęsis. Tęsiasi. Tokie pat amžini atrodo pailgi drobiniai ryšulėliai („Skiriu savo mamai“, 2018), gulintys ant žemės – kažkas tarp pagalvės ir akmens. Į juos sutalpinta ir užsiūta autorės mirusios motinos palikti drabužiai, lovos užvalkalai, kiti daiktai. Viskas apie mamą, viskas įgamtinta, paversta pirmine materija – lauko rieduliais.

 

Kaip sako menininkas Dainius Liškevičius, čia reiktų rašyti PABAIGA, jo nuomone, šis žodis viską sutvarko. Tačiau Arūnės Tornau tapyboje, priešingai – pabaiga yra tik procesas, niekad nesibaigiantis, tolygus amžinybei, ramus, didingas. Su tokia begalybe gali jaukiai sugyventi. Mirguliuojantis vanduo („Gelmė“, 2016) ar augalai tamsoje („Eglynas“, 2016) kabėtų kur nors virš sofos, primindami laiko tėkmę, be galo ilgo laiko, maždaug kaip ledynmetis, tačiau kartu leisdami sau priimti ir visas smulkutėles akimirkas – tokias, per kurias voverė, išlukštendama kankorėžį, numeta ant žemės saują mažų brūkšnelių.

 

Paroda veikia iki kovo 25 d.

KKKC parodinės erdvės (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda)

Dirba trečiadieniais–sekmadieniais 11–19 val.

Instaliacijos „Skiriu savo mamai“ fragmentas. 2017–2018 m. R. Petniūnaitės nuotr.
Instaliacijos „Skiriu savo mamai“ fragmentas. 2017–2018 m. R. Petniūnaitės nuotr.
Instaliacijos „Skiriu savo mamai“ fragmentas. 2017–2018 m. R. Petniūnaitės nuotr.
Instaliacijos „Skiriu savo mamai“ fragmentas. 2017–2018 m. R. Petniūnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Petniūnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Petniūnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Petniūnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Petniūnaitės nuotr.
Arūnė Tornau, „Kilimas“. R. Petniūnaitės nuotr.
Arūnė Tornau, „Kilimas“. R. Petniūnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Petniūnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Petniūnaitės nuotr.
Arūnė Tornau, „Šviesa pro medžius“. 2018 m. R. Petniūnaitės nuotr.
Arūnė Tornau, „Šviesa pro medžius“. 2018 m. R. Petniūnaitės nuotr.
Arūnė Tornau, „Pelkių augalai“. 2018 m. R. Petniūnaitės nuotr.
Arūnė Tornau, „Pelkių augalai“. 2018 m. R. Petniūnaitės nuotr.
Arūnė Tornau, „Daiktai prietemoje“. 2015–2018 m. R. Petniūnaitės nuotr.
Arūnė Tornau, „Daiktai prietemoje“. 2015–2018 m. R. Petniūnaitės nuotr.
Arūnė Tornau, „Juodžemis“. 2017 m. R. Petniūnaitės nuotr.
Arūnė Tornau, „Juodžemis“. 2017 m. R. Petniūnaitės nuotr.
Arūnė Tornau, „Pušynas“. 2018 m. R. Petniūnaitės nuotr.
Arūnė Tornau, „Pušynas“. 2018 m. R. Petniūnaitės nuotr.
Arūnė Tornau, „Brūzgynas žiemą“. 2018 m. R. Petniūnaitės nuotr.
Arūnė Tornau, „Brūzgynas žiemą“. 2018 m. R. Petniūnaitės nuotr.
Arūnė Tornau, „Gelmė“. 2016 m. R. Petniūnaitės nuotr.
Arūnė Tornau, „Gelmė“. 2016 m. R. Petniūnaitės nuotr.