7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Romos dienoraštis

Kovo 8-oji parodos „M/A\G/M\A“ fone

Agnė Narušytė
Nr. 11 (1248), 2018-03-16
Tarp disciplinų Dailė
Tomaso Binga, instaliacija „Tapetai“. 1976–2018 m.
Tomaso Binga, instaliacija „Tapetai“. 1976–2018 m.

Į Romą keliai manęs iki šiol beveik nevedė. Bet aną savaitę trumpam pasprukau į pavasarį. O priežastis tokia: Nacionalinėje dailės galerijoje vykusi Italijos ir Lietuvos menininkių paroda „M/A\G/M\A“ dabar perkelta į Romą ir kovo 8-osios proga Centriniame grafikos institute buvo numatytas performansų renginys bei diskusija. Pagal parodos logiką reikėjo ir atstovės iš Lietuvos – ja man teko garbė pabūti. O mūsų kultūros atašė Julija Reklaitė užsuko tokią susitikimų karuselę, kad nebeliko kada tingiai slampinėti Romos gatvėmis.

 

kovo 6-oji

Iš oro uosto į geležinkelio stotį važiavome labai ilgai – visur kamščiai. Paskui taksistas paaiškino: demonstracijos, streikas – tiek supratau itališkai.

 

Be reikalo patikėjau, kad reikia imti taksi – į Po gatvę šalia Borgezių vilos galima nueiti per dvidešimt minučių. Važiavome penkiolika. Netrukus jau spaudžiau Benedettos Carpi de Resmini buto mygtuką, atidarinėjau ir uždarinėjau dvigubas senovinio lifto dureles, kilau į viršutinį aukštą, iš kurio terasos matosi Apaštališkos nunciatūros rūmai ir daugybė stogų. Benedetta, turbūt aukščiausia mano sutikta moteris, atrado litvakiškas šaknis ir susidomėjo mūsų menu. Tai jai, kaip man sakė Romoje, kilo mintis kartu parodyti 8-ojo dešimtmečio itales ir dabarties lietuves kartu.

 

Vos spėjau įsikurti, ir štai mes jau važiuojame į senamiestį, netoli Koliziejaus. Vėl atidarinėjame ir uždarinėjame lifto dureles, o viršuje mus pasitinka kolekcininkas Matteo di Castro, ant didžiulio stalo jau susidėliojęs fotografijas. Pirmiausia peržiūrime 7-ojo pabaigos ir 8-ojo dešimtmečių dokumentiką: 1968 m. studentų sukilimas, nuogalių festivalis, moterų demonstracijos su šmaikščiais plakatais. Benedetta sako, kad italus labai domina 8-asis dešimtmetis kaip paskutinis laisvos dvasios laikas. O aš prisimenu to meto Lietuvos fotografiją – taip pat išsilaisvinusią iš propagandinių užduočių, perdėm entuziastingai palaikančią „modernizaciją“. Žinoma, protestų čia nebus.

 

Kita svarbi Matteo kolekcijos dalis – menininkų portretai. Paolos Agosti (tai ji dokumentavo feminisčių judėjimą) nufotografuotas Federico Fellini, Andy Warholas, prancūzų rašytoja Marguerite Yourcenar. Massimo Piersanti užfiksuota Christo suvyniota Romos miesto siena ir melancholiškai rūkantis Alighiero Boetti. Enrico Scuro pastebėtas pro traukinio langą besidairantis Johnas Cage’as. Mario Carbone 1977 m. dokumentuotas Marinos Abramovič ir Ulay performansas „Imponderabilia“ („Neapčiuopiamybės“): jiedu nuogi ramiai stovi vienas priešais kitą galerijos tarpduryje, Marinos kūną nuo sienos skiria jos formas kreivai atkartojanti šviesos išpjova. Tarp jųdviejų braunasi žmonės, nejaukiai, bet privalomai, kažką tikėdamiesi rasti, regis, tuščioje salėje. Pastraipą prikimšau pavardžių, nes ir jos mane užgriuvo kaip lavina iš kitokio pasaulio, kuriame meno šventieji garbinami ne iš tolo, bet šalia namų, motociklais birbiančiose miesto gatvėse.

 

kovo 7-oji

Saulei tekant keturios chimeros ant gretimos vilos stogo virto grėsmingais šešėliais. Bet fotografuoti nebuvo kada – skubėjau pas Tomaso Binga į studiją. Važiavau viena pas nepažįstamą menininkę kažkur už Tiberio upės. Vėl mygtukai prie vartų, atidarinėjamos ir uždarinėjamos lifto durelės, o viršuje jau laukia Rosa, jos padėjėja.

 

Tomaso Binga – tai Bianca Pucciarelli Menna (g. 1931), kuri taip pasivadino 1977 m. „susituokusi“ su pačia savimi. Vestuvėmis ir lytiškai ambivalentišku pseudonimu ji protestavo prieš privilegijas vyrams, prieš moterų kūrybos ignoravimą. Net Italijos menininkių paroda „Kalbos materializacija“ 1978-ųjų Venecijos bienalėje, anot jos, buvo tik „paukščiukas“ biurokratų lentelėse, nes viskas buvo padaryta, kad ji liktų nepastebėta. Vilniuje matėme Tomaso „vestuvių“ nuotraukas, taip pat – kelias jos nuogo kūno pozomis parašytas abėcėlės raides ir instaliaciją „Tapetai“. 1976 m. menininkė tarp tapetų ornamento juostų tvarkingai prirašė neperskaitomo rašto, jais išklijavo visą butą ir pati apsirengė tapetais, kad susilietų su kambario sienomis – būtų nematoma, kaip liepta moterims. Taip „pasislėpusi“ ji skaitė eilėraštį „Aš esu popierius“, kurio pabaigoje popierius virsta kulka ir iššauna tam nematančiam į veidą. Po keturiasdešimties metų ji ir toliau šaudo žodžiais. Savo studijoje parodžiusi man visą kolekciją kūnu parašytų abėcėlių, Tomaso sako: „dabar tau parodysiu, kaip reikia skaityti mano eilėraštį.“ Jai tariant žodžius „languotas“, „perforuotas“ ar „suplėšytas“ girdėjau skirtingus popierinius personažus, ji iš tiesų tapo tuo popieriumi, paskui kartonu, kartoniuku ir galiausiai – „kulka, kuri šaunaaaa!“. Tada jau aš turėjau skaityti lietuvišką vertimą – repetavome rytdienos performansui.

 

Kitas suplanuotas taškas buvo XXI a. meno muziejus MAXXI, prisistatantis kaip „pirmoji nacionalinė Italijos institucija, skirta šiuolaikiniam kūrybiškumui“ (ne vienas italas skundėsi, kad valstybė neremia šiuolaikinės kultūros, nes esą užtenka senosios). Man nuostabi buvo pati XXI amžiaus muziejaus idėja, kai pas mus dar tik atidaromi modernaus meno muziejai. MAXXI, pastatytas pagal Zahos Hadid projektą, atrodo kaip kosminis laivas, kuriame ištaigingai eksponuojami modernios architektūros pastatų maketai. Laiko turėjau mažai, tad įdėmiau pasižiūrėjau tik parodą „Gravitacija“, kuria paminimas Alberto Einsteino straipsnio, radikaliai pakeitusio visatos suvokimą, šimtmetis. Ekspozicijos tamsoje žiūrovui sudaromos sąlygos įsivaizduoti tamprų erdvėlaikį, kurio dėsniai prieštarauja „sveikam protui“. Šalia mokslo įvaizdinimų, menininkai įgarsino kosminius procesus, mąstė apie mums matomas visatos praeitis ir perspėjo, kad mėgindami išgirsti kitų planetų signalus mes visiškai nebegirdime išmirštančių šios žemės būtybių.

 

Iš kosmoso – šuolis į muzikos centrą „Auditoriumą“ susitikti su Anna Cestelli. Ji iškart mane vedasi į savo kuruotą Valentinos Vannicolos (g. 1982) parodą „Eravamo terraferma“ („Mes buvome žemyne“). Valentina pasakoja Jugoslavijos karo istoriją sukurdama fiktyvią salą Adrijos jūroje – net pažymėdama ją žemėlapyje. Į tą salą persikelia tos istorijos personažai: naftos platformoje dirbę vyrai, jų broliai ir seserys, žmonos. Jie nebeturi kur grįžti, nes neliko namų, neliko artimųjų. Saloje jie pasistato šiaudais dengtus namelius ir gyvena. Kiekvienam personažui menininkė kuria mizansceną, pati gamina visas buities detales, siuva drabužius – ir fotografuoja. O šalia pateikia praeities relikvijų rinkinėlį. Tai gali būti pasas, šeimos nuotrauka, turistinis atvirukas su viešbučiu, kuriame kareiviai prievartavo moteris, kareivių atimtų dviejų sūnų, dar kūdikių, išblukusios nuotraukos metaliniuose rėmeliuose. Tie blusturgiuose supirkti daiktai tikrumu apgaubia pasaulio pakraštyje klajojančius žmones, išeivius iš dabarties.

 

O vakare patekau į jaunų menininkų parodos „Rojus“ atidarymą galerijoje „Albumarte“. Kūriniai ten buvo tarsi lėtų procesų zonos norintiems atsipūsti nuo visuotinio tarškėjimo: iš bičių vaško padaryti miestų žemėlapiai (Elena Mazzi), skirtingų rūšių žemėmis nupiešti XX a. pradžios kelionių po Italiją reklaminiai plakatai (Juan Esteban Sandoval), lėta kelionė aplinkui kalėjimą (Estefania Peñafiel Loaiza), žiūrėjimas į Atakamos dykumą pro lęšį, pagamintą iš jos pačios smėlio (Óscar Santillán), sidabro dažais apipurkštas tropinis augalas (Marlon de Azambuja). Paskui vakarėlyje pas Cristiną Cobbianchi (galerijos šeimininkę) Marlonas man aiškino, kad augalas keisis pamažu „suvalgydamas“ dažus, kaip štai mes keičiamės valgydami žemuogėmis papuoštą panakotą.

 

kovo 8-oji

Tai diena, kai Romoje eismą vėl sutrukdė streikas ir moterų demonstracija. Bet man jau buvo vis vien, nes į Poli rūmus ėjau pėstute.

 

„M/A\G/M\A“ Lietuvoje buvo sutikta pagarbiai, bet šaltokai. Dabar kuriančių mūsų menininkių darbai daugeliui buvo matyti. Apie 8-ajame dešimtmetyje kūrusias itales mes nieko nežinojome ir turbūt nelabai norėjome žinoti – juk sugretinimas tik dar kartą liudija, kaip smarkiai pas mus vėluoja meno procesai. Neatsitiktinai paroda ilgai nesulaukė paramos, o ir gautoji buvo itin kukli. Todėl tik Romoje galima išvysti, ką sumanė kuratorės Laima Kreivytė ir Benedetta Carpi de Resmini. Čia parodyti ne tik tie italių kūriniai, kurie tilpo į rankinį lėktuvo bagažą, bet ir didieji darbai. Jiems išeksponuoti skirtos ne tarpinės erdvės, o visos rūmų salės. Tad jų kompozicija nuosekliai plėtoja kalbos ir kūno temas: nuo ikikalbinės raiškos, rašymo kūnu iki politinių manifestacijų, o minties nepertraukia laiptai ir vestibiuliai.

 

Kita vertus, kad ir kiek kūrinių atsivežtume, neatsivešime konteksto. To pajutimo, kaip svarbu buvo moterims išrasti kūno kalbą, rašyti išgalvotais rašmenimis, poeziją skaityti kaip garsinį kūrinį, kad išsisuktų nuo vyrų kalbos diktato. To žinojimo, kad dabar turistų nuvaikščiotos prabangių parduotuvių gatvės anksčiau buvo pilnos kavinių, kur sėdėdavo menininkai, atėję iš parodos atidarymo kurioje nors iš čionykščių galerijų. Pavyzdžiui, Tavernos rūmuose, kur asociacija „Tarptautiniai meno susitikimai“ rengė parodas, diskusijas, akcijas ir kt. Apie tai man ryte pasakojo to judėjimo fotografas Massimo Piersanti, rodęs tų renginių dokumentaciją. Jis vis baksnojo į asmenybes: štai Josephas Beuysas, štai Johnas Cage’as, štai Achille Bonito Oliva, štai Luciano Fabro, Jannis Kounellis, Andy Warholas, Benas Vautier, Bruce’as Naumanas, Rebecca Horn ir t.t. Paminėjau tik kelis garsiausius. Dabar jo fotografijomis iliustruojami to laiko menui skirti leidiniai, o jis pats dar tik svajoja išleisti savo kūrybos knygą.

 

O dabar – mano viešnagės Romoje kulminacija: trys performansai. Anna Oberto skaitydama poeziją veržėsi pro savo pačios suregztą raudoną tinklą. Elena Bellantoni dešimčia odos spalvos diržų, kurių ilgis atitinka jos tėvo ir brolio juosmenis, plakė grindis. Tada, paėmusi vieną, priėjusios žiūrovės ar žiūrovo klausė, kas juos labiausiai pykdo, o išgautą žodį išpjaustė diržo odoje. Performansas truko ilgai: grindis plakė vis mažiau diržų, smūgiai silpnėjo, procesas greitėjo. Galiausiai menininkė susegė diržus į juostą ir gavo žodžių liniją: skausmas, pinigai, neapykanta, laukimas, priartėjimas, vienatvė, pasaulis, smurtas, aš, nežinojimas.

 

Pabaigoje atėjo Tomaso Binga, apsirengusi „tapetų“ suknele, ir atsinešė ant rožinio popieriaus atspausdintus, gėlių aplikacijomis papuoštus eilėraščius. Juos skaitydama žodžiais ji išrėkė aistrą ir pyktį, mušė ritmą, pritarė pirštu bilsnodama mikrofoną. Tikra žvaigždė. Paskui, jos instaliacijoje „Tapetai“, kartu skaitėme ir eilėraštį „Aš esu popierius“. Kartu iššovėme į publiką – „BUM!“.

Performansas pavyko. Karuselė sustojo. Metas grįžti į žiemą.

Tomaso Binga, instaliacija „Tapetai“. 1976–2018 m.
Tomaso Binga, instaliacija „Tapetai“. 1976–2018 m.