Autorius: Justina Daugalaitė
Justina Daugalaitė
Paauglystės kosmosas ir „kosTmUsas“
Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklis „Lė-kiau-lė-kiau“
Naujasis Eglės Kižaitės režisuotas spektaklis „Lė-kiau-lė-kiau“ kalba apie paauglystės problemas. Pastaruoju metu ši tema visuomenėje sulaukia nemažai dėmesio – socialiniuose tinkluose skamba „Jaunimo linijos“ inicijuota „Begėdžio“ akcija, apie sunkumus, kylančius bandant „suaugti“, kalba vis daugiau populiariosios kultūros atstovų. Kižaitė į paauglystėje kylančias problemas pažvelgė jautriu kūrėjos žvilgsniu ir Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje atskleidė ypatingo žmogaus gyvenimo tarpsnio skaudulius bei aktualijas.
Kalbėti apie paauglius sunku. Baisu atrodyti atsilikusiam, senamadiškam. Baisu jų nesuprasti ar vertinant žvelgti į jų išgyvenimus. Galbūt todėl paaugliams skirti spektakliai nėra dažni Lietuvos teatre. O ir žiūrovus pasiekiančiuose kūriniuose nesunku pajusti aiškią distanciją tarp pamokslaujančio kūrėjo ir maištaujančio paauglio (tiek veikėjo, tiek žiūrovo). Spektaklio „Lė-kiau-lė-kiau“ kūrėjams šių dalykų pavyko išvengti. Dramaturgė Daiva Čepauskaitė pjesę kūrė remdamasi konkrečiomis jaunuolių patirtimis. Ji įsitraukė į „Vaikų linijos“ interneto svetainėje esantį paauglių forumą „Diskutuok su bendraamžiais“, ten susipažino su tikromis (tačiau anonimiškomis) paauglių patirtimis ir išgyvenimais. Pjesės autentiškumas leido scenoje kurti nesunkiai atpažįstamas situacijas, su kuriomis lengva tapatintis.
Justina Daugalaitė
Hipsteriai ir Shakespeare’as
Apie spektaklį „Vasarvidis“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre
Valentino dieną Nacionaliniame Kauno dramos teatre įvyko spektaklio ,,Vasarvidis“ pagal Williamo Shakespeare’o komediją ,,Vasarvidžio nakties sapnas“ premjera. Režisierė Eglė Kižaitė spaudoje sakė norėjusi žiūrovams priminti jų pačių meilės ,,kančias“ ir pasijuokti iš jaunystės kvailumo. Spektaklis žadėjo lengvą pasivaikščiojimą mėnesienos nušviestą šekspyrišką vasarvidžio naktį, bet režisierė nusprendė atgręžti veidrodį ir prabilti apie mus pačius – šiandien, dabar.
Savo interpretacijoje Eglė Kižaitė vaizduoja jauną šių dienų žmogų, kurį galima sutikti stilingoje kavinėje ar madingoje parduotuvėje. Scenoje išsipustę vidurinės klasės jaunuoliai, t.y. hipsteriai, žaidžia meilę. Ir jų (kaip ir mūsų gatvių puošeivų) svarbiausias meilės ženklas yra drabužiai, tampantys priemone vilioti ir žadinti aistrą. Jaunuolių nuostatas atspindi ant kūno besikeičiantis dailių drabužių kiekis, o įsimylėjėlių pasirinkimus buriantis Pakas (Gytis Laskovas) yra žavus dizaineris, ,,siuvantis“ įsimylėjėlių likimus. Matavimosi kambaryje žavėdamiesi savo atvaizdais veidrodyje veikėjai priima svarbiausius sprendimus. Fėjų burtai ne įlašinami į akis, o ,,įsiuvami“ į veikėjų širdis dizainerio adata. Taip tarsi dar kartą pabrėžiant, kad šiandien kelias į kito širdį eina per... drabužį. Ne veltui dizaineris Pakas yra pagrindinis šio spektaklio herojus, o įvaizdis ir žavėjimasis savo atvaizdais veikėjams yra svarbesni nei pati meilės samprata. Režisierė išjuokia šiuolaikinės visuomenės reiškinį – įvaizdžio kūrimą (dažnai svarbesnį už asmenybę) ir dizainerių (neretai spaudoje vadinamų kūrėjais) su(si)reikšminimą.
