7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Šeimos gyvenimo scenos

Apie Valstybinio jaunimo teatro spektaklį „Autonomija“

Ieva Tumanovičiūtė
Nr. 11 (1248), 2018-03-16
Teatras
Viktorija Kuodytė spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Viktorija Kuodytė spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.

Mergaitė keikia išardytą pianiną. Vaikišku balsu ji išrėkia keiksmažodžius, atkartodama įniršio intonacijas, girdėtas šeimoje, kurią sukūrė spektaklio „Autonomija“ autoriai. Premjera Valstybiniame jaunimo teatre įvyko kovo 9, 10 dieną. Scenoje keli kilimai, stalai, kėdės ir pianinas žymi namų erdvę. Scenografas neįvardytas – visus reikiamus daiktus iš teatro sandėlio galėjo atsinešti patys aktoriai, vilkintys kasdieniais drabužiais iš savo spintos. „Skurdžioji“ spektaklio estetika išryškina aktorius, kurių vardai sutampa su personažų vardais. Pagal aktorių improvizacijas vengrų režisieriaus Árpádo Schillingo ir bendraautorės Ildikó Gáspár sukurtoje dramaturgijoje į giminės tarpusavio santykius žvelgiama ironiškai ir kartais nuklystama į praeitį, ateitį ar fantazijas. Spektaklyje užsitęsia personažų ekspozicija, todėl šį tekstą konstruoju kaip šeimos portretų galeriją.

 

Valentinas (Masalskis). Vieta giminės medyje: Simo ir Viktorijos senelis; Andriaus, Alekso ir Luko tėvas. Šeiminė padėtis: išsiskyręs (buvusi žmona Janina). Profesija: verslininkas. Pomėgiai: nekilnojamasis turtas.

Valentinas su bendradarbiu Dainiumi aptarinėja statybų verslo reikalus. Prie jų prisideda Andrius – sūnus „nevykėlis“, kurį tik įžengus supeikia tėvas. Kad verslininkams nebūtų per lengva kalbėtis, anūkė Viktorija ardo pianiną. Šioje ir kitose scenose atsiskleidžia, kad Valentinas yra visada teisus. Jis sukūrė verslą, nuo kurio priklauso visa šeima. Nuotaikos žmogus į kitus kreipiasi „vaikeli“, nes visi, palyginti su jo gyvenimiška patirtimi, yra niekas. Vyras visą gyvenimą daug ir sunkiai dirbo, anot jo paties, – „dėl šeimos“. Vaikystėje Valentinas buvo ištremtas į Sibirą, o savo tėvą – partizaną – jis laiko didvyriu ir stiprybės pavyzdžiu.

 

Dainius (Gavenonis). Vieta giminės medyje: Valentino verslo partneris. Šeiminė padėtis: vedęs (žmona Dovilė). Profesija: verslininkas. Pomėgiai: komercinis teatras.

Bejausmis darboholikas, visiškas materialistas siekia bet kokiu būdu pralobti. Pagrindinis Dainiaus iššūkis – susitvardyti, kai žmona ar Valentino anūkė Viktorija provokuoja ir trukdo dirbti. Dainius praranda kantrybę ir susijaudina tik pametęs suklastotą turto paveldėjimo teisę įrodantį dokumentą.

 

Andrius (Bialobžeskis). Vieta giminės medyje: Valentino sūnus, Simo ir Viktorijos tėvas. Šeiminė padėtis: vedęs (žmona Neringa). Profesija: vadybininkas. Pomėgiai: mėsos patiekalai.

Darbas tėvo versle neigiamai veikia jo savivertę. Ramus, tylus ir iš pažiūros su likimu susitaikęs vyras iš tiesų jaučiasi neįvertintas ir nepripažintas.

 

Simas (Lunevičius). Vieta giminės medyje: Valentino anūkas, Andriaus sūnus. Šeiminė padėtis: nevedęs (mergina Rugilė). Profesija: studentas. Pomėgiai: Fluxus, eksperimentinis kinas, veganizmas, Oscaro Wilde’o, Hermanno Hesse’s ir Albert’o Camus knygos.

Kurdamas filmą Simas siekia užfiksuoti kasdienybės tėkmę, kurioje žmogus tiesiog būna, o ne bijo ar kariauja. Filmuodamas savo šeimą jis atranda daugiau konfliktų ir peripetijų nei tikėjosi. Savo merginai Rugilei vaikinas aprodo namus ir supažindina su šeimos nariais, tarsi praskleisdamas „užuolaidą“ į scenas iš šeiminio gyvenimo. Dėl potraukio prie meno verslininkų šeimoje Simas yra balta varna, tačiau dėl to jis neišgyvena, nes senelis Valentinas atlaidžiai žiūri į anūko jaunystės pomėgius. Vaikino filmuojami artimųjų kūnų fragmentai nespalvotai transliuojami nedideliame ekrane, kuriame iš pradžių Simas Rugilei parodo ištrauką iš Jono Meko filmo „Voldenas (dienoraščiai, užrašai ir eskizai)“ (1969). Retkarčiais ekrane parodomi aktorių veidai stambiu planu, bet didesnės reikšmės kamera ir ekranas spektaklyje neįgyja, nes visą dėmesį režisierius Árpádas Schillingas sutelkia į aktorių, susiduriančių su konkrečiomis situacijomis, reakcijas scenoje.

 

Rugilė (Latvėnaitė). Vieta giminės medyje: nepriklauso. Šeiminė padėtis: netekėjusi (vaikinas Simas). Profesija: studentė. Pomėgiai: neišryškėja.

Nejaukumas yra pagrindinis veikėjos motyvas. Rugilei nedrąsu, kai spektaklio pradžioje Simas komanduoja veiksmus, kuriuos ji turi atlikti „prieš kamerą“. Nejauku jai ir Simo namuose. Susikausčiusi ir kukli mergina susipažįsta su vaikino šeima, kurioje nėra šiltai sutinkama. Pasitaikius progai šeimos galva Valentinas pažemina merginą, rodydamas savo galią. Rugilei nesmagu Simo namuose, scenoje ir spektaklyje.

Kartų konfliktas išryškėja tarp anūko ir senelio. Matant pasaulį iš Simo ir Rugilės perspektyvos Valentiną nesunku apkaltinti antisemitizmu, rasizmu ir seksizmu. Tačiau Masalskis taip įtikinamai išsako savo poziciją ir manipuliuoja kančia, kad akimirksniu iš žiauraus, valdingo žmogaus virsta auka. Kadangi Simo seneliai išsiskyrę, jis aplanko ir močiutės Janinos namus. Spektaklyje nesilaikoma laiko vienovės ir kartą veiksmas tarsi vartant šeimos albumą grįžta į praeitį, kai Simui buvo treji. Tada jo tėtis Andrius su broliais Aleksu ir Luku kvailiojo, o Vidas pasipiršo močiutei.

 

Janina (Matekonytė). Vieta giminės medyje: buvusi Valentino žmona; Andriaus, Alekso ir Luko motina, Simo ir Viktorijos močiutė. Šeiminė padėtis: išsiskyrusi (sužadėtinis Vidas). Profesija: bedarbė. Pomėgiai: burtai, magija ir pasakos.

Močiutė ne iš tų, kurios pasitinka anūkus su meile ir blynais. Ji gyvena neapykanta Valentinui, nuo kurio ir išsiskyrusi priklauso finansiškai. Spektaklyje, kaip šeimos santykių nesantaikos pradžia, pabrėžiama neapykanta tarp Valentino ir Janinos.

 

Vidas (Petkevičius). Vieta giminės medyje: nepriklauso. Šeiminė padėtis: susižadėjęs su Janina. Profesija: virėjas (bedarbis). Pomėgiai – peilių galandimas.

Vidas padengia stalą, išpilsto sriubą, suplauna indus. Nuolankus ir rūpestingas žmogus, reikšmingai tyli ir pratrūksta tik kartą.

 

Aleksas (Kazanavičius). Vieta giminės medyje: Valentino sūnus. Šeiminė padėtis: vienišas. Profesija: sodininkas, Afganistano karo veteranas. Pomėgiai: .

Afganistano karas padalijo Alekso gyvenimą į dvi dalis. Kai Simui buvo treji, jo dėdė buvo hiperaktyvus, netaktiškas cholerikas. Dabar jis „dirba“ sodininku tėvo namuose. Nesugebėjusį integruotis visuomenėje vyrą šeima slepia nuo žmonių akių.

 

Lukas (Petrauskas). Vieta giminės medyje: Valentino sūnus. Profesija: kunigas.

Kadaise Lukas norėjo savo šeimai pasakyti kažką svarbaus (matyt, apie tuos, kuriuos mylėjo), bet buvo neišklausytas ir atsiskyrė.

 

Viktorija (Kuodytė). Vieta giminės medyje: Valentino anūkė, Neringos duktė, Simo sesuo. Šeiminė padėtis: vaikas. Pomėgiai: vesti suaugusiuosius iš kantrybės.

Šeimos enfant terrible tarsi maža režisierė kuria sau įdomesnę dramą. Jos prisibijo net senelis Valentinas. Viktorija vedžiojasi menamą šunį, terorizuodama Dainių, šaudo iš įsivaizduojamo lanko. Kartą, veiksmui persikėlus į ateitį, paaiškėja, kad užaugusi ji nebalsuos rinkimuose. Viktorija yra atsaini stebėtoja, pasirengusi iškrėsti išdaigą, įsiutinsiančią artimuosius. Kuodytė sukuria originalią veikėją, kurią įdomu stebėti, nes kiekvienas jos veiksmas, gestas ar balso intonacija yra išradingi ir tikslūs. Árpádo Schillingo kūrybos metodas, kai nesinaudojama iš anksto sukurtu dramaturginiu tekstu ir atsisakoma režisūrinių efektų, aktoriams yra iššūkis. Kurti „iš nieko“ reikia ypatingo talento, ir Viktorija Kuodytė įrodo daug jo turinti.

 

Neringa (Varnelytė). Vieta giminės medyje: Valentino marti, Andriaus žmona, Simo ir Viktorijos motina. Profesija: namų šeimininkė. Pomėgiai: svajonės.

Apie moters atėjimą įspėja į puodelio kraštus garsiai daužomas šaukštelis – „autonomijos“ simbolis, nes į vyro namus ji atitekėjo su vieninteliu šaukštu. Ji tyli, veik nematoma, apsigobusi pilku megztiniu tarsi šešėlis vaikšto po svetimus kambarius.

 

Spektaklio įvykių eigą pakeičia močiutė Janina, kartu su draugėmis Kristina (Andrejauskaite) ir Ina (Kartašova) surengusi „prakeiksmo“ apeigas. Ant scenos grindų Ina nubrėžia kreidos ratą. Kristina išpila ant žemės pakelį miltų. Tada „raganomis“ virtusios moterys rėkdamos daužo rankinėmis ir Valentino portfeliu miltų krūvą. Kyla baltų dūmų kamuoliai ir išlaisvinti neapykantos klyksmai. Paskui spektaklis kūliais ritasi į tragišką atomazgą. Veiksmas virsta siurrealiu, bet įtikinamu, t.y. žiauriu, tačiau atitinkančiu personažus ir jų santykius.

 

Dovilė (Šilkaitytė). Vieta giminės medyje: Valentino verslo partnerio Dainiaus žmona. Profesija: –. Pomėgiai: raudonasis vynas.

Ekscentriška moteris desperatiškai reikalauja savo vyro Dainiaus dėmesio. Savo pomėgiu svaigintis ji kompromituoja vyro reputaciją. Dovilės gyvenimą pakeičia „raganų burtai“. Įgijusi finansinę nepriklausomybę, ji staiga tampa itin „autonomiška“ ir savarankiška – geba priimti sprendimus, tvarkytis ir vadovauti.

 

Tokia yra spektaklyje vaizduojama šeima. Aktoriai kuria atpažįstamus personažus, esančius pusiaukelėje tarp komiško tipo ir individualios psichologijos. Scenoje rodomi veikėjų veiksmų ir emocijų „rezultatai“, tad nėra laiko įsigilinti į jų pasirinkimų ir jausmų raidą. Nesunku apibendrinti supaprastintus personažus, nors kiekvieno jų prototipas už teatro ribų išgyventų sudėtingesnę dramą. Kita vertus, aktoriai išvengia vienprasmiško personažų poelgių vertinimo. Panašai kaip Árpádo Schillingo ir Mariaus Ivaškevičiaus „Didžio blogio“ (2015, LNDT) antroje dalyje, „Autonomijos“ antrame veiksme prasideda intensyvi destrukcija. Veiksmas primena klasikinės tragedijos finalą, kai visų laukia skaudi lemtis, tik be rimties ir poezijos, ar Fiodoro Dostojevskio „Brolių Karamazovų“ siužeto vingius, atėmus tai, kas svarbiausia, – psichologizmą. Esminis klausimas – kaip spektaklio veiksmas susijęs su autonomijos tema, apie kurią prieš premjerą režisierius svarstė plačiai ir įvairiuose kontekstuose. Spektaklyje kiekvieno veikėjo autonomiją riboja šeimos nariai. Atrodo, kad išsilaisvinti iš jos įtakos, ypač finansinės priklausomybės, yra pagrindinė asmenybės autonomijos sąlyga. Abstraktesni platesnio konteksto svarstymai kūrinyje kol kas tiesiogiai neišryškėjo.

Spektaklio kompozitorius Gintaras Sodeika leidžia išgirsti tylą – nejaukią, įtemptą. Kiti spektaklio „Autonomija“ garsai susiję su pianinu – šeiminių santykių metafora. Jis išardytas, bet vis dar galima juo skambinti. Tačiau ši giminė groja alternatyviu būdu, negailestingai brūžindama stygas, kaip ir savo artimųjų jausmus. Jiems trūksta pagarbos ne tik muzikos instrumentui, bet ir vienas kitam. Gal pagarba ir yra pagrindinė autonomijos sąlyga?

Viktorija Kuodytė spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Viktorija Kuodytė spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Valentinas Masalskis spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Valentinas Masalskis spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Viktorija Kuodytė spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Viktorija Kuodytė spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Dovilė Šilkaitytė spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Dovilė Šilkaitytė spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Neringa Varnelytė spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Neringa Varnelytė spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Dainius Gavenonis spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Dainius Gavenonis spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Viktorija Kuodytė ir Valentinas Masalskis spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Viktorija Kuodytė ir Valentinas Masalskis spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Andrius Bialobžeskis spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Andrius Bialobžeskis spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Viktorija Kuodytė ir Valentinas Masalskis spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Viktorija Kuodytė ir Valentinas Masalskis spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Janina Matekonytė spektakyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Janina Matekonytė spektakyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.