7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Sportininkų istorijos

Nauji filmai – „Rūta“

Ilona Vitkauskaitė
Nr. 11 (1248), 2018-03-16
Kinas
Kadras iš filmo „Rūta“
Kadras iš filmo „Rūta“

Regis, sportininkų ir menininkų gyvenimas vis dar yra neblėstantis įkvėpimo šaltinis ne vienam lietuvių kino kūrėjui. Apie sportininkus – ir du pastaruoju metu šalies kino teatruose pasirodę dokumentiniai filmai: Arūno Matelio „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ ir debiutuojančių režisierių Ronaldo Buožio ir Roko Darulio „Rūta“. Arūnas Matelis atvirai idealizuoja savo herojus ir dviračių sporte ieško transcendencijos, o Ronaldas Buožis ir Rokas Darulis renkasi visiškai kitą perspektyvą ir bando parodyti tikrąją, ne „glamūrinę“ plaukikės Rūtos Meilutytės asmenybės ir karjeros pusę, siūlydami iš arčiau susipažinti su bene garsiausia Lietuvos sportininke.

Filme matome Meilutytės pasiruošimą Rio de Žaneiro olimpinėms žaidynėms, pasakojama apie jos atėjimą į didįjį sportą, sudėtingą šeimos istoriją, primenami Rūtos pasiekimai Londono olimpiadoje, kai penkiolikmetė laimėjo aukso medalį. Taip pat filme kalbama apie nelengvą laikotarpį po varžybų Rio de Žaneire, kai Rūtai net buvo siūloma pasitraukti iš sporto ir sukurti šeimą, o ji pati, kaip sužinome iš filmo, sirgo depresija. Vis dėlto filmas baigiasi optimistinėmis gaidomis – dar „šviežia“ Meilutytės pergale Kopenhagoje vykusiame Europos plaukimo čempionate ir viltimi, kad merginai pavyko įveikti depresiją. Filmo kūrėjai Meilutytės neheroizuoja ir nesiūlo žiūrėti į ją kaip į auką, bet, rodydami alinančių treniruočių rutiną, Rūtos kasdienybę, atskleidžia jos darbo etiką, charakterį, brandą ir visišką atsidavimą sportui (kitaip būnant tokio lygio sportininke tikriausiai net neįmanoma).

„Rūtoje“ taip pat užsimenama apie žinomumo, kurį, kaip teigia pati filmo herojė, buvo išties sunku pakelti, kainą. Galime matyti išties žiaurų žurnalistų elgesį su sportininke (pavyzdžiui, po ne itin sėkmingo plaukimo Rio de Žaneire viena žurnalistė tiesiog pradėjo kankinti Rūtą, klausdama, ar ji nemananti, kad toks varžybų rezultatas yra vienas didžiausių nusivylimų jos gyvenime). Visa tai dėliojama gana santūriai, nors tikrai buvo galima sukurti tokią dramą, kad visi ašarotų praėjus vos penkioms filmo minutėms. Šis santūrumas, kurį galima suprasti kaip pagarbą tiek filmo herojei, tiek žiūrovams, manau, ir yra stipriausias filmo bruožas. Žinoma, prie to prisideda ir pačios Rūtos asmenybė, jos atvirumas, nuoširdumas ir savitvarda. Tačiau kas kita pasakytina apie filmo formą.

Arūnas Matelis remiasi poetinio dokumentinio kino tradicija, o Ronaldas Buožis ir Rokas Darulis renkasi vadinamosios žurnalistinės dokumentikos konvencijas ir reklamiškai „nulaižytą“ vaizdą (žinoma, to ir reikia tikėtis iš debiutuojančių režisierių, dirbančių reklamos ir mados fotografijos srityse). Formos požiūriu „Rūtos“ kūrėjai naudoja viską, kas stereotipiškai priskiriama dokumentiniam kinui: čia yra ir Rūtos bei jos artimųjų, trenerių (išties charizmatiškų Jono Ruddo ir Paris Payne’o) interviu, ekspertų pasisakymų (eksperto, tautos balso vaidmenį ir vėl dėl man nesuprantamų priežasčių čia atlieka Marijonas Mikutavičius, kuris filme vis postringauja, ko reikia šaliai ar ko ši nori), archyvinės medžiagos, ištraukų iš žinių reportažų, asmeninių nuotraukų. Ir nors dauguma režisierių sprendimų tikrai nėra patys įdomiausi ar originaliausi, fotografijos filme panaudotos sumaniai ir estetiškai (jos naudojamos kaip filmo kadrai). Tačiau negaliu garsiai nesistebėti filmo kompozitoriaus Leono Somovo, kuris, regis, taip ir nesuprato skirtumo tarp muzikos, skirtos vakarėliui, ir kino muzikos, darbu. Vienas kurioziškiausių man pasirodė epizodas, kai rodant Meilutytę, besitreniruojančią baseine, pasigirsta daina, kurioje skamba tokie žodžiai: „I need you babe, I need you to save my soul / I see you babe, wet like H2O / Got some water? / Drip, drip, drip / Drink up, drink up“ (į lietuvių kalbą būtų galima versti taip: „Man reikia tavęs, mažute, man reikia tavęs, kad išgelbėtum mano sielą / Aš matau tave, šlapią kaip H2O / Ar turi vandens?/ Lašt, lašt, lašt / Išgerk, išgerk, išgerk“). Todėl kartais gali susidaryti įspūdis, kad tvarkingos kompozicijos ir spalvų koloritas (filme vyrauja mėlyna spalva ir jos atspalviai, išryškinantys vandens temą) buvo vienas svarbiausių, jei ne pats svarbiausias, filmo kūrėjų rūpesčių.

Turiu prisipažinti, kad „Rūta“ kiek nustebino, nes pažiūrėjus filmo anonsą buvo galima tikėtis dar vieno mėgėjiško filmo apie nacionalinę didvyrę, rodančio, kaip Meilutytė palaidais plaukais braidžioja po pievas, arba, kaip dabar tapo madinga sakyti, filmo-šventės ar dovanos šimtmečio proga. Žinoma, mėgėjiškumo „Rūtoje“ yra, ir nemažai. Tačiau, manau, gana sėkmingas režisierių bandymas kalbėti apie tikrus žmones „iš mėsos ir kraujo“ išties sveikintinas.

Kadras iš filmo „Rūta“
Kadras iš filmo „Rūta“
Kadras iš filmo „Rūta“
Kadras iš filmo „Rūta“
Kadras iš filmo „Rūta“
Kadras iš filmo „Rūta“