Praėjusio amžiaus pradžia – intensyvios socialinės ir kultūrinės plėtros, visuomeninių judėjimų ir protestų prieš juodaodžių, moterų ir seksualinių mažumų diskriminaciją laikas Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Lietuviams – tai tautinės kultūros ir valstybės formavimosi metas. Pavyzdžiui, filme „Aš nesu tavo negras“ („I Am Not Your Negro“, rež. Raoulis Peckas, 2016) afroamerikiečio rašytojo ir visuomenės kritiko Jameso Baldwino vardu pasakojama apie skausmingas juodaodžių patirtis ir XX a. rasizmo istoriją JAV, dar kartą primenant žmonijos tolerancijos evoliuciją. Mums, gyvenantiems Lietuvoje, spalvotųjų teisių sąjūdis ir jų išgyvenimai socialinėje, politinėje ar kultūrinėje plotmėje yra tolima ir labiau teorinė nei išgyventa patirtis.
![]() | ![]() | ||||
![]() | |||||
![]() |
Vyriausybė susirūpino visuomenės sveikata. Apribojus alkoholio vartojimą ir įsigijimą, siekiama rūpestį papildyti sveikos gyvensenos propagavimu. Nieko nelaukdami imamės kultūrinio sporto pasiūlymų, juolab kad kultūra ir sportas, sujungti fondais, programomis, panašumų, reikia manyti, turi akivaizdžių. Klausimas galėtų skambėti taip – kam bukai bėgti ant bėgimo takelio? Juk jis niekur neveda. Geriau greitu žingsniu apeiti arba apibėgti Vilniaus galerijas ir meno centrus. Na ir kas, kad ne viską suprasite, o gal ir nieko, ir man taip vis dažniau pasitaiko, bet vis tiek sužinosite kur kas daugiau, nei trepsėdami vietoje ar sukdami prie žemės pritaisyto dviračio ratus.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
„Baugi mama“ („Sashishi deda“), rež. Ana Urushadze, Gruzija, Estija
Debiutuojanti režisierė, pasakodama apie penkiasdešimtmetę Mananą, besiblaškančią tarp pareigos šeimai ir aistros rašyti knygą, tikėtina, sukelsiančią ne tik namiškių, bet ir visuomenės pasipriešinimą, organiškai sujungia žanrus ir skirtingas nuotaikas – tai ir socialinė drama apie patriarchalinę Gruzijos visuomenę bei moters vaidmenį joje (žmona privalo rūpintis šeima, kurstyti namų židinį, būti visada pasitempusi ir neišsišokti etc.), ir siaubo elementų turintis pasakojimas (siurrealistiniai sapno epizodai, garso takelis), ir viltinga istorija apie moters emancipaciją, kuri čia įvyksta per išsilaisvinimą iš autoritetų įtakos lauko arba, dar kitaip tariant, „nužudžius“ simbolinę Tėvo figūrą – svarbią jai ne tik kaip dukrai, bet ir kaip naujai gimstančiai rašytojai.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Kadangi grupės „Žalvarinis“ veikla paprastai visada tapatinama su tavimi, turėdamas galimybę kalbėtis apie naują jūsų albumą „Einam tolyn“ norėčiau paklausti, kokia gi buvo šios grupės pradžia ir kuo „Žalvarinis“ tada skiriasi nuo „Žalvarinio“ dabar?
Viskas prasidėjo tuo metu, kai grojau su metalo muzikos grupe „Ugnėlakis“, kuri jau tada turėjo tam tikrų polinkių į pagonišką muzikinę kultūrą. Tarp mūsų draugų buvo nemažai merginų iš folkloro sąjūdžio, todėl įvairūs susitikimai ir pasisėdėjimai po koncertų negalėjo nesibaigti liaudies dainomis ar net sutartinėmis. Liaudies dainą aš pažinau per žmones, kurie myli folklorą, emociškai jį išgyvena, juo mėgaujasi. Ir mane tai palietė, ėmiau folklorą jungti su metaliniu skambesiu. Aišku, ne aš išradau tą žanrą, jis jau buvo visame pasaulyje, bet tai daryti ėmiau ir aš. Per vieną tokių pasibuvimų Sereikiškių parke paėmiau į rankas gitarą ir sugalvojau, kaip savaip suaranžuoti liaudies dainą „Alaus, alaus“. Ji ir tapo „Žalvarinio“ pradžia.
![]() | ![]() | ![]() |
„Masinės hipnozės seansas“, – pirmą kartą skaitant Williamo Shakespeare’o „Otelą“ logika tik taip sugebėjo paaiškinti beribį personažų patiklumą ir vieno intriganto sėkmę konstruojant keleto žmonių nužudymo siužetą. Tik vėliau „nepagrįstų ir nesuvokiamų“ įvykių esmė pasirodė esanti užkoduota konkrečiose eilutėse, nurodančiose personažų patirtis, nuoskaudas ar polinkius.
Viena populiaresnių „Otelo“ interpretacijų, gyvavusi anglų teatre daugybę metų, – skirtingų rasių susidūrimas ir tarpusavio nepakantumas. Laurence’o Olivier laikais, jau išplitus Sigmundo Freudo idėjoms, istorija pradėta interpretuoti kaip užslėpto homoseksualumo sukeltos neurozės padarinys. Giuseppe Verdi tikino, kad tai ne Otelo, o Jago istorija ir būtent pastarojo vidinę dramą reikia kelti į spektaklio centrą. Kitaip tariant, pjesė atveria neribotą erdvę kompleksų, neapykantos ir naivumo priežasčių interpretacijai.
Kaune veikianti teatro trupė „Teatronas“ ir režisierius Gildas Aleksa „Otelo“ veiksmą perkėlė į nedidelį butą netoli Savanorių prospekto. Šis „Otelas“ – viename bute apsistojusių dviejų porų gyvenimo ištrauka, kurios siužetą galima apibūdinti septyniomis mirtinomis nuodėmėmis. Kambaryje išsidrėbę aptingę jaunuoliai tenkina vien savo geismą ir alkį. Vienas jų pernelyg pasididžiuoja savimi, sukeldamas kitam pavydą. Pastarasis „nugesina“ pirmojo pasipūtimą, sužadindamas jo pavydą ir ragindamas atkeršyti trečiajam, niekuo nenusikaltusiam asmeniui. Taip sukuriamos sąlygos vešėti žmogaus godumui – norui savintis kitus žmones, valdyti jų mintis ir imtis kraštutinių priemonių, jei to padaryti nepavyksta.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
„Sutemų“ žvaigždė Kristen Stewart persikūnys į amerikiečių aktorę Jean Seberg, geriausiai žinomą iš Otto Premingerio filmo „Sveikas, liūdesy“ bei Jeano-Luco Godard’o „Iki paskutinio atodūsio“. Benedicto Andrew filmas „Against All Enemies“, kurio filmavimas turėtų prasidėti šią vasarą, pasakos apie 8-ajame dešimtmetyje FTB pradėtą aktorės diskreditavimo kampaniją. Buvo siekiama apjuodinti Seberg už tai, kad ji rėmė radikalų juodaodžių judėjimą „Juodosios panteros“. Buvo skleidžiami gandai, esą kūdikio, kurio laukėsi aktorė, tėvas yra ne jos vyras – prancūzų rašytojas Romainas Gary, o „Juodųjų panterų“ narys, garsiojo Malcolmo X giminaitis. Skandalas „pavyko“, Seberg net bandė nusižudyti. Aktorė mirė 1979 m. Prancūzijoje, paslaptingomis aplinkybėmis, jos mirtis laikoma savižudybe. Stewart partneriai filme bus Jackas O’Connellas ir Anthony Mackie, kas vaidins Gary, kol kas nežinoma.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Naujame „Kine“ vyrauja maišto tema. Daugiausia dėmesio tradiciškai skirta šią savaitę prasidedančiam „Kino pavasariui“, tačiau jau festivalį pristatančiame Santos Lingevičiūtės straipsnyje maišto dvasia įvardyta kaip šiemet svarbiausia. Ją pabrėžia ir festivalio rengiama Jeano Vigo filmų retrospektyva. Anksti miręs, tik keturis filmus spėjęs sukurti prancūzas buvo garsaus anarchisto sūnus, tad ir Vigo filmuose akivaizdus pasipriešinimas buržuazinei rutinai, vartojimui, nuolankumą skiepijančiai švietimo sistemai. Vigo filmo „Atalanta“ pavadinimas skamba kaip burtažodis vis naujoms kinematografininkų kartoms. Naujame „Kine“ su Vigo ir retrospektyvos filmais supažindina Neringa Kažukauskaitė.
![]() |
Koks bus naujas Paulo Thomo Andersono filmas, visada sunku nuspėti, net ir žinant jo temą ar pagrindinius aktorius. „Nematomas siūlas“ („Phantom Theread“, JAV, 2017) iškart išmuša iš vėžių: jausmingai judanti kamera, neįtikėtinai stambūs planai, realistiški, bet kartu „išdidinti“, stambiu planu pateikiami kasdienybės garsai, nuolat pabrėžiamas daiktų ar maisto materialumas nuo pat pirmų kadrų verčia klausti, apie ką iš tikrųjų pasakoja režisierius (jis ir scenarijaus autorius bei operatorius).
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Anglišką posakį The Big Picture (bendras vaizdas arba didysis paveikslas) galima aiškinti skirtingai. Posakis naudojamas pagrindiniams situaciją konkretizuojantiems faktams nusakyti. Arba siūloma aprėpti visumą – įskaitant ir mažiau reikšmingas detales. Šie susisiejantys paaiškinimai veikia kaip nuoroda į kolektyvinės „The Rooster Gallery“ atstovaujamų ir kviestinių menininkų parodos idėją. Konceptualus ekspozicijos tikslas – sukurti vientisą tikrovės refleksiją, o kartu parodyti, kad toks veiksmas utopinis.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Aktoriaus profesijoje neišvengiamai esama pamišimo. Sukurti tai, kas neegzistuoja, išgyventi tai, kas nepatirta, – tarsi įsispraustum į kito žmogaus odą. Juk aktorius privalo būti niekas, kad galėtų tapti viskuo. Aktorė Rasa Samuolytė ne sykį yra suvaidinusi tai, ko suvaidinti neįmanoma. Nes tokių išgyvenimų neįmanoma pakartoti. Nes bent sykį tai išgyvenus nebėra kur grįžti. Skaudžiai, tiesiog akyse byrančią Ofeliją, kai ji prašo Gertrūdos paimti rūtos šakelę. Tyliai mylinčią Sonią, kai po netikėto vidurnakčio pokalbio su Astrovu likusi viena ji kalbasi pati su savimi. Džuljetą, kai ši veriančiu balsu paskutinįsyk klykia „sudie“ Romeo. Neišsipildžiusiose svajonėse kliedinčią Nastią, kai netverdama pykčiu ji galiausiai sviedžia lėkštę į sieną, norėdama pagaliau užčiaupti Baroną. Arba tą akimirką, kai pradėdama antrąjį „Žuvėdros“ veiksmą, užuosdama aitrų svogūno kvapą, virsta nuo savęs apgirtusia aktore, vaidinančia Mašą.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() |