„Kino pavasario“ filmai: „Sūnaus globa“ ir „Aritmija“
Xavier Legrand’as apie „Sūnaus globą“
„Kino pavasarį“ atidaro prancūzų režisieriaus ir aktoriaus Xavier Legrand’o filmas „Sūnaus globa“ („Jusqu’a la garde“, 2017), pernai Venecijoje apdovanotas „Ateities liūtu“ – prizu, skirtu geriausiam festivalio debiutantui. Legrand’as kalba apie prievartą namuose. „Sūnaus globa“ pratęsia ir išplėtoja „Oskarui“ nominuoto jo trumpo metražo filmo „Prieš viską prarandant“ („Avant que de tout perdre“, 2013) temas. Legrand’as neslepia susižavėjimo socialinio realizmo kinu ir broliais Dardenne’ais ar Kenu Loachu, nors jo filme dominuoja hičkokiškas tonas. Pateikiame pokalbio su režisieriumi, išspausdinto žurnale „Kino“ (2018, Nr. 2), fragmentus. Su režisieriumi kalbėjosi Magdalena Maksimiuk.
Pasakojimą pradedate rodydamas socialinį ir papročių foną. Jūs net leidžiate, kad nuskambėtų užuojauta pagrindiniam veikėjui Antuanui. Tai truks trumpai, bet liks abejonių ir daugybė klausimų.
Antuanas – puikus manipuliuotojas. Jis visą laiką vaidina. Iš pradžių bando pertempti į savo pusę šeimą, paskui žiūrovus. Nors visą situaciją stebime ne šio veikėjo, o jo priešo arba aukos – sūnaus akimis. Antuanas apgaus net teisėją, kad jam būtų priskirta vaiko globa. Jis manipuliuoja ir sūnaus jausmais, kad kuo labiau įskaudintų buvusią žmoną, nes negali pakęsti išsiskyrimo ir atstūmimo.
Filme stebime tolesnį debiutinio trumpo metražo Jūsų filmo „Prieš viską prarandant“ veikėjų likimą.
Kai pradėjau kurti „Prieš viską prarandant“, galvoje buvo planas, pagal kurį turėjau sukurti tris trumpametražius filmus. Kiekvienas jų savaip būtų rutuliojęs smurto namuose temą, bet vis kitus jos etapus. Pirmasis būtų pasakojęs apie moterį, išsilaisvinančią iš sunkios padėties namuose. Antrasis turėjo būti apie tų poelgių pasekmes, tarp jų apie vaiko globos pasidalijimą, psichologinius aspektus. Trečiasis – jau apie bandymą nužudyti. Tačiau greit supratau, kad daug geriau įsigilinsiu į visas problemas, jei abu neįgyvendintus siužetus sujungsiu į vieną ilgo metražo filmą.
Antuanas visąlaik išlieka dviprasmiškas. Iš pradžių net atrodo, kad jį reikia užjausti.
Žinoma, tai sąmoningas sprendimas. Man buvo svarbu iškart parodyti skirtingus požiūrius, kad tai, ką mato atsitiktinis stebėtojas, skirtųsi nuo to, kaip tikrovę suvokia Antuanas. Atkreipkite dėmesį, kad iš pradžių veikėjas save apibrėžia kaip auką, juk tai iš jo atima vaiką, tai jis kenčia vienatvę ir atstūmimą. Jis atrodo nuoširdus. Šie argumentai ir paveikia teisėją. Antuaną vaidinantis Denis Ménochet kruopščiai tyrinėjo tokių žmonių psichologiją. Jis žinojo, kad norėdami pasiekti tikslą jie naudoja įvairias technikas, pavyzdžiui, verksmą, mandagius gestus, skirtus savo aukoms, liūdesį, buvimą nemaloniais, grasinimų siuntinėjimą psichiškai silpnesniems žmonėms.
Smurtą namuose rodote kaip užburtą ratą. Užsimenate, kad Antuano tėvas taip pat buvo žiaurus žmogus, jis tyčiojosi iš šeimos narių fiziškai ir psichologiškai, tačiau šio motyvo neplėtojote.
Man buvo labai svarbu parodyti, kad pavojingų, žiaurių žmonių elgesys jokiu būdu nėra nulemtas genetikos, kad prievarta turi savo šaknis, ji neatsiranda tuščioje vietoje. Tiesiogiai nesakau, ar Antuano poelgiai kyla iš jo sunkios vaikystės, bet akivaizdu, kad tai buvo postūmis. Taip pat matome, kad Antuanas gerai nesijaučia likęs vienas, kažkas jam nuolat žadina nerimą. Tos baimės pasireiškia veiksmais.
„Sūnaus globa“ sukurta pasitelkus minimalias išraiškos priemones, filme beveik nėra muzikos, nusprendėte nenaudoti judančios kameros.
Man buvo svarbu, kad įmantri režisūra neužklotų pasakojamos istorijos. Visi esame stebėtojai, suvokiame istoriją įvairiomis juslėmis. Išsaugojau formos minimalizmą, kad niekas nenukreiptų dėmesio nuo svarbiausių klausimų. Kad būtų galima lengvai susikaupti į niuansus.
Jūsų filmas – svarbus balsas šiuo metu vykstančioje diskusijoje apie moterų teises, taip pat ir tų moterų, kurios patenka į sunkią gyvenimo situaciją, tapusią filmo ašimi. Tai ne tik prancūzų problema.
Žinoma, tai problema, esanti daugelio šalių dėmesio centre. Deja, skaičiai nemeluoja, o sistema vis dar yra nebyli ir nežino, kaip reaguoti. Nedaug daroma, kad tokių situacijų būtų išvengta. Tai ne tik moterų klausimas. Diskusijose dažnai pamirštami vaikai – tiesioginės aukos. Žinoma, jei parodysime, kad pasaulyje kas dvi su puse valandos dėl smurto šeimoje miršta moteris, skaičius darys įspūdį. Bet už šią situaciją iš dalies atsakingi ne tik politikai, bet ir žiniasklaida, kuri rašydama apie prievartos atvejus dažnai užsimena apie afektą, tarsi tai ką nors reikštų. Tai žmogžudystės, o ne, kaip kartais rašoma Prancūzijoje, aistros nusikaltimai. Nesu teisininkas, todėl nežinau, kaip visa tai baigti. Mano, kaip filmo kūrėjo, uždavinys buvo parodyti problemą ir kreiptis į visus suinteresuotuosius, kad imtųsi ją spręsti.
Borisas Chlebnikovas apie „Aritmiją“
Boriso Chlebnikovo „Aritmija“ (2017) sulaukė daugybės Rusijos kino apdovanojimų. Kur slypi šio kuklaus filmo žavesys, iškart net sunku pasakyti. Pasakojimas apie greitosios pagalbos gydytoją ir jo skirtis panorusią žmoną – vienas įspūdingiausių filmų apie jausmus, gyvenimą kartu ir didelę meilę, kuriai negalima leisti ištirpti dienų tėkmėje. Pateikiame Larisos Maliukovos pokalbio su režisieriumi, pernai rudenį išspausdinto dienraštyje „Novaja gazeta“, fragmentus.
Man regis, tai pats sėkmingiausias Jūsų filmas. Festivaliuose – „Kinotavr“, Karlovi Varų – apdovanojimų lietus, bet ir žiūrovams „Aritmija“ patinka. Kaip tai paaiškintumėte? Ar turite savo asmeninę skalę, kuris filmas pavyko labiausiai, kuris – ne?
Apie šį filmą dar negaliu pasakyti, jis atsirado neseniai, dar nėra atstumo. O iš savo filmų mėgstu tik „Beprotišką pagalbą“. Man regis, tai vienintelis tikrai geras mano filmas. Jame pavyko įgyvendinti daug ką iš to, kas buvo sumanyta. Kitus darbus vertinu kritiškiau.
„Beprotiškoje pagalboje“ pavyko sugauti laiko intonaciją ir atmosferos laipsnį?
Tiksliai net nepaaiškinsiu. Kaip filme vaidina Sergejus Dreidenas, kaip susiklostė Aleksandro Rodionovo scenarijus, kaip pavyko dauguma man svarbių dalykų... Bet apie „Aritmiją“ nelabai suvokiu. Kaip kinotyrininkas (Chlebnikovas studijavo kinotyrą Maskvos kinematografijos institute – red. past.) suprantu: panašių sėkmingų filmų istorija, kai kyla visuotinė meilė, – tai simptomas, kad filmui ne viskas gerai. Kai „Aritmija“ kritikuojama, suprantu. Esu net pasirengęs pritarti tiems, kuriems nepriimtina laimingai pasibaigusi drama apie dabartinę šalį.
Nepamačiau filme laimingos pabaigos.
Aš jos ir neplanavau, bet jei kas nors taip perskaitė, vadinasi, filmas netiksliai padarytas.
Kritikai, žiūrovai turi teisę turėti savo nuomonę. Žinau, kad iš pradžių Jūs su scenariste Natalija Meščianinova buvote sumanę serialą. Į filmą jis išaugo, kai atsirado medicinos tema, o melodrama įgijo socialinio konteksto gelmę?
Atėjo profesija. Mes paprasčiausiai dūrėme pirštu... ir iškart pataikėme į problemų mazgą: griaunanti medicinos reforma, gydytojų skaičiaus mažinimas, beprotybė, chaosas. Trumpai tariant, mūsų realybė. Bet esu įsitikinęs, kad jei būtume bakstelėję į kitą sferą, būtų tas pats. Mes kūrėme žanrinę struktūrą. Juk tai skyrybų istorija, naujo viršininko atėjimas, konfliktas su juo. Tai visiems suprantamos, šimtus kartų matytos temos. Kaip ir asmeninės bei profesinės linijų susidūrimas. Tačiau norėjome visa tai panardinti į įprastą, beveik dokumentinę terpę. Be to, veikėjas, asmeniniame gyvenime – trylikametis infantilas, savo profesijoje yra suaugęs keturiasdešimt penkerių metų žmogus.
Tarp mano pažįstamų daug tokių suaugusių berniukų. Gal tai tendencija – infantilus vyras šalia subrendusios moters?
Mes tiesiog pasakojome talentingo žmogaus istoriją. Talentingi žmonės šeimoje nepakeliami. Man regis, ši istorija būdinga skirtingiems laikams. Mūsų herojus – žmogus, iš kurio viską atima profesija.
Filmo pradžioje matome gana nemalonų, apsileidusį, daug geriantį žmogų. Ilgai nesupratau, kodėl jis taip įžeidinėja artimus žmones, idiotiškai elgiasi. Juk jis gydytojas.
Pati sakėte, kad tai infantilaus vyro istorija. Mes sąmoningai norėjome sukurti nemalonaus žmogaus įspūdį... iki pirmo rimto atvejo darbe.
Kartu su Meščianinova stebėjote, kaip dirba greitosios pagalbos brigados. Kas labiausiai sujaudino?
Pačių baisiausių atvejų tyčia nepalikome. Tai buvo taip siaubinga, kad filme būtų atrodę išgalvota. Juk kūrėme ne siaubo filmą. Pavyzdžiui, vienas gydytojas po iškvietimo išėjo iš darbo. Girtas balsas pranešė dispečeriui, esą vaikui bloga. Medikas užeina į butą: sėdi vaiko tėvas, mama ir trys vyrai. Visi girti. Nuėjo į vonią – ten dvejų metų vaikas: jie nuskandino vaiką, nes šis garsiai rėkė iš skausmo. Gydytojas juos sumušė. Daugiau greitojoje pagalboje jis nebedirbo.
Žmogus, mėgstantis savo darbą, negali pritarti melagingai sukonstruotoje sistemoje. Ji atstumia viską, kas protinga ir gyva. Todėl taip sunku Jūsų veikėjui. Sistema nori Olegą išstumti, nors jis – puikus gydytojas. Jis kelia darbe skandalus, nes negali vykdyti idiotiškų nurodymų.
Akivaizdu, kad gyvename ekstremalioje šalyje. Bet, man regis, panašus pasirinkimas egzistuoja visur. Jūs pavadinsite Olegą atsakingu, bet aš manau kitaip. Sakoma, kad kiekviena profesija turi savo Hipokrato priesaiką. Aš tuo netikiu. Tai niekai. Jei tau neįdomus tavo darbas, esi vedamas tik pareigos jausmo, anksčiau ar vėliau priesaiką sulaužysi. Bus nuobodu. Olegas – žmogus, kuriam tiesiog labai įdomu dirbti, jis gaudo kaifą. Tai profesijos pasirinkimo klausimas. Jei tiksliai pataikysi, tau pasisekė. Didysis gyvenimo džiaugsmas yra pratęsti šį malonumą.
Iš dalies tai mazochistinis malonumas. Tau ant rankų miršta žmogus, kuriam negali padėti, o dar dispečeris veja į kitą iškvietimą, viršininkas iš visų jėgų trukdo...
Ir vis tiek tai vaikystės tęsinys, kai darai, ką nori. Na, netikiu aš atsakomybe: jei tau neįdomu, visa atsakomybė greit sudegs.
Kai kurie teatrai nusprendė naudoti ketvirtą skambutį – solidarumo su Kirilu Serebrennikovu ženklą. Kai kas ieško darbo užsienyje, Andrejus Proškinas per Uralo kino festivalio ceremoniją kalbėjo apie dabarties keliamą nerimą...
Galiu papasakoti savo ligos istoriją. Kaip nekenčiau tos visus mus užklojusios tamsos, taip jos nekenčiu ir dabar. Bet kažkuriuo momentu, prieš trejus ketverius metus, pats nustebau, koks esu piktas, ir supratau, kad tai neproduktyvu, tai griauna. Dėl labai paprastos priežasties: pradedi suvokti aplinkinį pasaulį tik kaip juodą ir baltą. Kai esi įsimylėjęs ar nekenti, apskritai nematai žmogaus, realybės. Supratau, ką prarandu ir kaip žmogus, ir kaip režisierius. Taikliai pasakė Saša Rodionovas: „Kol aš myliu žmogų arba jo nekenčiu, nerašysiu apie jį. Noriu apie jį sužinoti kuo daugiau.“ Tada jis taps man sudėtingas – su visais trūkumais ir privalumais. Suvokęs tai supratau, kad mūsų laikais kvaila būti disidentu, nes mažai ką matai ir iš esmės nieko negali padaryti. Stengiuosi nepykti, bandau objektyviai išsiaiškinti, kas vyksta.
Tik taip galima gyventi savo gyvenimą, net jei tau primeta kitą. Suprasti, kur, kame gyveni. Dėl ko būtina protestuoti, kada, kodėl. Aš vaikštau į visus mitingus, bet greičiau... dėl dalyvių skaičiaus. Todėl tai veikia. Gal nesąmoningai, bet veikia.
Kai galutinai supratau, kuo panašūs žmonės, nekenčiantys Serebrennikovo, ir žmonės, kurie, kaip mes su jumis, jį gina, pats buvau nustebęs. Tai paprasta ir labai baisu. Pavyzdžiui, mes su jumis esame Serebrennikovo pusėje. Bet kartu esame įsitikinę, kad jį pasodins. Žmonės, kurie jo nekenčia, taip pat įsitikinę, kad nuosprendis bus jį įkalinti. Mes visi netikime teisingu teismo sprendimu. Štai kas siaubinga. Į teismą žiūrime net ne kaip į likimą, bet kaip į sąlygišką ritualinį veiksmą su nuspėjama pabaiga. Mes tiksliai žinome, kad jei valstybė apkaltino žmogų, jį ir pasodins. Visai nesvarbu, kas tas žmogus, kokia jo kaltė, kokie nuopelnai. Todėl pas mus neįmanomas žanrinis kinas. Nėra nė vieno atspirties taško, kad atsirastų herojus ir antiherojus, kad sukurtum, pavyzdžiui, nuotykių filmą, kur bus „gerasis“ ir „blogasis“. Bet kuris veikėjas – beformė dėmė miglotoje erdvėje.
Kai Niujorke prieini prie policininko, žinai, kad jis tau padės, kai atvažiuoji į ligoninę, gal ne iškart, bet padės. Rusijoje prieidamas prie gydytojo, prie policininko žinai: gal padės, o gal ir ne. Tai lyg lemties permaina. Kaip kam pasiseks. Padės arba ras pas tave narkotikų. Štai tokį personažą aprašyti taip pat sunku, kaip aprašyti beprotybę, nes ji nenuspėjama. Ji neturi logikos. Kokios dar kalbos apie žanrą? Juk mes patys bandome gyventi už normalios žmogiškos logikos ribų.