Pokalbis su kompozitoriumi ir choro dirigentu Vaclovu Augustinu
Šiemet vasario mėnesį, po ilgų kūrybinių metų, buvo išleista pirmoji kompozitoriaus ir choro „Jauna muzika“ vadovo bei dirigento, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Vaclovo Augustino autorinė plokštelė „Tau bet kokios sutemos šviesios“. Ji sudaryta iš dešimties 1996–2017 m. parašytų kompozicijų. Plokštelė pristatyta vasario 24 d. Vilniaus knygų mugėje. Taip pat albumas bus pristatytas koncertuose Kauno VDU Didžiojoje auloje (kovo 16 d.), Vilniaus rotušėje (kovo 21 d.), Šiaulių „Polifonijos“ salėje (kovo 24 d.) bei Druskininkų „Eglės“ sanatorijoje (balandžio 7 d.). Apie kūrybinius impulsus, chorą, jaudinantį gyvenimą ir tikėjimą pasakoja Vaclovas Augustinas.
Kaip jaučiatės išleidęs pirmąjį albumą?
Smagu, jog jį pristatėme knygų mugėje, kuri taip laiku „pasitaikė“. Džiugina nepaprastai skoningas Astos Kaušpėdaitės ir Kęstučio Poniškaičio dizainas bei puikus garso režisieriaus Arūno Zujaus darbo rezultatas – unikalus choro skambesys. Rengdami šį CD turėjome nepaprastai produktyvią ir kūrybišką įrašų sesiją. Keturias dienas salėje tvyrojo abipuse pagarba ir meile „įkrauta“ atmosfera, kuri visus ypatingai išlaisvino, motyvavo, įkvėpė. Daug kartų klausydamasis įrašytos medžiagos, labai didžiavausi „Jaunos muzikos“ dainininkais. „Tau bet kokios sutemos šviesios“ – mano ir choro meilės vaisius!
Kodėl tik dabar? Ir kodėl vien chorinė muzika?
Prieš kelerius metus bandžiau sudaryti plokštelės programą. Tačiau iniciatyva užgeso, gal dėl finansavimo stokos. Šis laikas, viena vertus, atsitiktinumas, kita vertus, mano kūrinių sąrašas nėra ilgas, todėl galėčiau teigti, jog dabar pats laikas išleisti pirmąjį CD ir atsirinkti sukauptus kūrinius.
Rašau tik chorinę muziką ir roką, kurio plokštelių su „Antimi“ ir „Saulės laikrodžiu“ jau esame išleidę nemažai, tad dabar atėjo metas kitokiai muzikai. Man asmeniškai nėra gražesnio garso kaip darniai skambantys choro balsai gerai rezonuojančioje akustikoje! Repeticijoje ar koncerte gražiai suskambėjęs kūrinys pripildo tą akimirką ir mano širdį prasmės. Tada nekyla jokių klausimų – tai tobulas grožis, tobulas buvimas. Taip ir gyvenu, nuo momento iki momento. Choras ir chorinė muzika – tai neatsiejama mano tapatybės dalis.
Kaip plokštelei atrinkote savo chorinius opusus?
Norėjosi, jog CD būtų tematiškai vientisas. Klausomas albumas turi skambėti kaip ištisas koncertas, turintis savo dinamiką bei dramaturgiją. Žinoma, ir daugiau sakralinių kūrinių turbūt verti būti plokštelėje, pavyzdžiui, „Iam te solum amo“ (2006), tačiau jis per ilgas ir užimtų ketvirtadalį albumo laiko. Be to, yra keli geri atskiri šios kompozicijos įrašai. Atrodė svarbu sudėti naujesnius kūrinius, kaip „Put such a madness away far from me, O Lord“ (2014), „Great art thou, O Lord“ (2015), „Anima Christi“ (2016).
Kodėl kompaktinę plokštelę pavadinote „Tau bet kokios sutemos šviesios“?
Šis sakinys man be galo gražus. Ištrauką iš psalmės radau atsitiktinai, vartydamas populiarios psichologijos knygą, nors dabar tiksliai nepamenu, kokiame kontekste buvo cituojamas tekstas. Šiais žodžiais yra deklaruojamas visiškas ir galutinis pasitikėjimas Dievu. Kalbama ne apie aklą pasitikėjimą, bet atsidavimą Kūrėjo meilei, leidžiantis būti apgaubtam šilumos glėbiu. Visa tai aprašyta gražiomis metaforomis, tokiomis kaip „kas tamsu, tau visai netamsu“, „tau bet kokios sutemos šviesios“. Man tai skamba ne tik it poetinė metafora, bet ir kaip tikėjimo išraiška. Geresnio pavadinimo pirmajai kompaktinei plokštelei tikrai nesugalvočiau.
Pakalbėkime apie Kūrėją. Kiek Jis yra svarbus gyvenime ir kūryboje? Ar kūryba gali tikėjimą kompensuoti, gal priartinti prie Dievo?
Tikėjimas mano gyvenime labai svarbus. O kartu – didysis rūpestis ir klaustukas. Aš esu nuolatinėje kelionėje ir niekaip nepasiekiu galutinio tikslo – Dievo malonės, suteikiančios gilų tikėjimą. Esu nuolatinėse paieškose. Noriu, jog neliktų jokių abejonių ir, nekeldamas jokių klausimų, galėčiau su džiaugsmu priimti katalikybę kartu su Bažnyčios tradicijomis. Troškimas ir alkis auga, nes iki šiol to nepatiriu. Galbūt tas alkis reiškiasi per kūrybą. Nedrįsčiau teigti, jog ji kompensuoja paieškas. Religinė praktika – viena, kūryba – kita. Viena negali pakeisti kitos.
Kartais pagalvoju, kodėl man taip kaista delnai atsivertus psalmyną, evangelijas? Aš su dideliu virpuliu ir meile skaitau atskirus pasažus. Manau, jog mano tikėjimas kažkodėl yra persimaišęs su tam tikromis estetinėmis ir meninėmis nuostatomis. Dėl to per kūrybą, per teksto pasirinkimą iš Biblijos ar šv. Augustino raštų kaip per „plyšį“ randu būdą sau sužadinti tikėjimo jausmą. Šv. Augustino raštų formuluotės, sakinių konstrukcija mane žavi ir estetiniu požiūriu. Bet jos lygiai taip pat padeda surasti maldos formas, praveria širdies kerteles autentiškesniam tikėjimui.
Ar Jūsų sakralinė kūryba atspindi tikėjimo poziciją?
Religinė kūryba – mano vidinių filosofinių paieškų atspindys. Kita vertus – vieša pozicija. Tarkim, naujausias mano kūrinys, skirtas Vasario 16-ajai, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiui, buvo sąmoningas pareiškimas, manifestas, kad esu tarp krikščionybės gynėjų ir noriu apie tai kalbėti garsiai. Kodėl? Nes paskutiniu metu krikščionybė pasaulyje atakuojama įvairiausiais būdais: pradedant totalia valstybių sekuliarizacijos politika, baigiant agresyviu islamo plitimu Europoje. Mano nuomone, tai mūsų, europiečių, esmingiausių pagrindų griovimas, ir šioje vietoje užimu bekompromisę poziciją.
Ar būna taip, kad jaučiatės bėgantis nuo vienatvės, o komunikacija su choru, kitais atlikėjais iš tiesų yra bendrystės siekis?
Gali būti. Man kūryba yra komunikacija, ir šis aspektas vienas svarbiausių. Kadangi aš kuriu – vadinasi, noriu bendrauti, nenoriu būti vienas. Chorinė muzika – geriausias prieglobstis nuo vienatvės, ypač kai pats diriguoju. Koncerte choras tampa tarsi tarpininku tarp manęs, kaip kompozitoriaus, ir klausytojų. Išeina toks tinklas, kuriame visi – kompozitorius, dainininkai, dirigentas, klausytojai – susiję kažkokiais nematomais, emociniais, psichologiniais saitais.
Kaip manote, kodėl Jūsų muzika sulaukia tokio dėmesio, pasisekimo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje? Ar žmonės supranta ir artimai išgyvena tai, ką Jūs kurdamas norite pasakyti apie save, gyvenimą? Gal ta muzikos raiškos kalba tampa artima ir jos atlikėjams?
Galiu tik paspėlioti. Sakoma, rašydamas eilėraštį poetas dažniausiai kalba apie save, apie savo asmeninius išgyvenimus. Tačiau rašytojo talentas ir genialumas yra tai, jog skaitytojui dažnai atrodo, kad kalbama apie jo jausmus. Tokiu būdu pasaulio pažinimo aspektai, būties pergyvenimai tampa universalūs. Pradėdamas komponuoti kūrinį niekada apie tai negalvoju. Kad ir kaip būtų, nors esame pasaulyje visi unikalūs, mus jungia bendrai juntami, suvokiami dalykai, todėl nenuostabu, kad viena ar kita yra vienodai svarbu daugeliui žmonių.
Turbūt veikia ir Jūsų kūrinių komponavimo principai?
Gali būti. Yra labai konkretūs muzikiniai parametrai, kuriuos komponuoju žinodamas, kad suveiks. Per ilgus kūrybos metus įgūdžiai vis tvirtėjo, dabar jau žinau, kaip tinkamai naudoti ritmą, harmoniją, balsovadą, kaip lengviau intonuoti ir pan. Be abejo, reikia paisyti svarbiausių techninių principų: tesitūrų, akordų išdėstymo. Tai įrankiai, leidžiantys atliepti šiuolaikinės choro muzikos paklausą. Tiesą sakant, aš tikrai noriu, kad mano kūriniai būtų populiarūs, kad juos dainuotų kuo daugiau chorų, jie nuolat skambėtų koncertuose.
Galiu kurti tik tokią muziką, kuri man pačiam yra graži. Neslėpsiu, noriu režisuoti, kaip kūrinys bus suvokiamas, kaip atliekamas, kokius mygtukus žmonių sielose ar klausoje paspaus. Visa tai galima planuoti iš anksto ir kryptingai dirbti norima linkme. Bet kuriame kūrinyje turi būti atpažįstamumo elementas, kuris paliestų klausytoją, dainininką, ir jis rastų ką nors sau artimo. Tokiu principu gali vesti toliau ir siūlyti dar nepažintus dalykus, nes jis jau bus pastatytas ant kompozitoriaus bėgių. Ar tai pataikavimas publikai? Nežinau, nors apie tai nuolat kalbamasi ir ginčijamasi. Nereikia didelių pastangų sužinoti pasaulyje populiariausių kompozitorių pavardes ir suprasti, kodėl jie tokie yra. Neseniai bendravau su vokiečių kompozitoriumi, prodiuseriu Enjottu Schneideriu, kuris taip pat yra Vokietijos muzikos autorių teisių organizacijos GEMA vadovas. Jis man išdavė paslaptį, kad daugiausia (pagal GEMA duomenis) uždirba Arvo Pärtas. Kalbant apie chorinę muziką – Mortenas Lauridsenas, Johnas Taveneras, Mikołajus Góreckis, Ericas Whitacre’is, Ērikas Ešenvaldas ir t.t. Jų muziką dainuoja visas pasaulis, ir aš labai didžiuojuos bent kažkuria dalimi būdamas tarp jų.
Kaip plokštelėje atsirado papildinys (bonus track)? Ar tai priemonė pritraukti klausytojų dėmesį?
Tai labiau rinkodaros triukas, nors kūrinys „Thou hast ravished my heart“ išties labai tinka prie bendros CD programos, ir aš seniai norėjau ką nors parašyti pagal „Giesmių giesmės“ tekstus. „Thou hast ravished my heart“ įrašytas visai kitoje sesijoje, naudojant daugiakanalį būdą, kai partijos įrašinėjamos sluoksniais. Buvo naudojama body percussion (kūno perkusija), nes nenorėjau jokių instrumentų. Dėl visų minėtų aplinkybių šis kūrinys yra šiek tiek kitoks, šiek tiek ypatingas.
Kaip sumanote kūrinio muzikinį audinį?
Na, pirmieji impulsai, kaip minėjau, ateina iš vidinės būsenos, teksto atradimo. Vėliau esu kaip skulptorius ar puodžius. Visi emociniai išgyvenimai, pakilimai ir nuopuoliai paruošia „molį“, jį suminkština. Tada įsijungia kitos jėgos, – racionalus protas, logika, žinios apie muzikos raiškos priemones, – leidžiančios man tiesiog pradėti dirbti, kitaip tariant, „lipdyti ką nors iš to molio“.
Kodėl kūryboje kartais naudojate kitų kompozitorių arba savo kūrinių citatas.
Tai tam tikros rūšies komunikacija. Cituoju ne bet kokius kompozitorius, o tik tuos, kuriuos galiu pavadinti dvasios broliais, kurių muzika ar atskiri kūriniai mane žavi. Mano kūryboje galima aptikti Bo Holteno, Ēriko Ešenvaldo, Morteno Lauridseno, Carlo Gesualdo da Venosos, Johanno Sebastiano Bacho, Felixo Mendelssohno, Gabrielo Jacksono ar Lino Rimšos modifikuotų citatų arba muzikinių motyvų pėdsakų. Taip tarytum lenkiu galvą prieš juos, kita vertus, kai kurie jų kūrybos elementai padeda išryškinti mano idėjas.
Kuo ypatinga šios kompaktinės plokštelės muzika? Kodėl verta jos pasiklausyti?
Tai estetinių nuostatų komplektas, manuoju būdu išgyventas santykis su įvairiais dalykais. Esu tikras, kad niekas pasaulio nemato mano akimis, o muzikos negirdi mano ausimis. Ar būtinai turiu būti įdomus ir svarbus pasauliui? Nemanau. Tačiau tikiu – esu įdomus ir svarbus Dievui. Aš sukomponuoju garsų derinius, kurie man atrodo gražūs, aš pasirenku tekstus, kurie vienaip ar kitaip yra svarbūs ir mane jaudina, imuosi idėjų, kurios mane „užkabina“, ir visu tuo trokštu pasidalinti. Pirmiausia su savo dainininkais, o paskui ir su visais kitais.
Ačiū už pokalbį!
Kalbino ir parengė Ingrida Alonderė