Teatras kūdikiams
Airijoje Golvėjaus mieste vasarį vykusiame teatro vaikams ir kūdikiams festivalyje „Plačiai atmerktos akys“ („Wide Eyes“) lankėsi teatro vaikams „Teatriukas“ aktorė Dalia Mikoliūnaitė ir „Pojūčių teatro“ režisierė Karolina Žernytė. Teatro kūdikiams idėjų įkvėptos kūrėjos dalijasi festivalio įspūdžiais.
Papasakokite apie festivalį „Plačiai atmerktos akys“.
Dalia Mikoliūnaitė: Festivalis – tai Europinio tinklo „Small Size“, kuris rūpinasi teatro vaikams ir kūdikiams kūrimu bei sklaida, programos baigiamasis renginys (organizuojamas bendradarbiaujant su tarptautiniu menų festivaliu vaikams „Baboró“, – B. K.). Jame dalyvavo daugiau nei septyniolika šalių iš Europos ir viso pasaulio. Kūrėjai pristatė spektaklius, buvo rengiamos diskusijos, kūrybinės dirbtuvės bei daugybė kitų veiklų. Programa skirta kūdikiams ir vaikams iki šešerių metų bei jų tėvams, ugdytojams, neformaliojo ugdymo atstovams ir menininkams. Festivalis įkvėpė dar daugiau dėmesio ir jėgų skirti būtent kūdikių, ropliukų spektakliams ir Lietuvoje.
Karolina Žernytė: Žmonės, kuriantys vaikams, yra labai draugiški ir noriai padeda spręsti iškilusias problemas. Jiems svarbiausia dalintis patirtimi ir skleisti idėjas. Tokiame renginyje kartu su Dalia dalyvaujame nebe pirmą kartą, todėl norisi ir grįžus namo nesustoti tik pasižiūrint į kitų nuveiktus darbus, bet ir imtis iniciatyvos Lietuvoje.
Kokie spektakliai rodomi festivalyje?
D. M.: Golvėjuje „Baboró“ festivalis vyksta kasmet. Šiemet matėme labai skirtingus spektaklius. Kūrėjų įdirbis siekia dešimtmečius, tad buvo įdomu stebėti jų naujus atradimus. Žinoma, didžiausią įspūdį palieka spektakliai, išsiskiriantys ne tik forma, bet ir turiniu, sudominantys ir suaugusį žiūrovą. Vieni spektakliai buvo labai paprasti, kuriuose pasitelkus skirtingas medžiagas sukuriamas nepamirštamas įspūdis, o kūdikiams ir vaikams kartais to ir užtenka.
Puikiai atsimenu režisierės Lali Morris spektaklį „uoo, mee, weee!“. Jame veikė aktoriai ir kartoninės dėžės, kurios vaikams kėlė įvairiausias asociacijas. Dėžės virto namais, fotoaparatu, batais ir t.t. Dviejų metų vaikams skirtas spektaklis turi kelis sluoksnius – edukacinė jo pusė leidžia skaičiuoti dėžes, rinkti spalvas, o kūrybinė skatino vaikus iš vienos dėžės sugalvoti įvairiausių žaislų ir žaidimų.
K. Ž.: Vienas ryškiausių skirtumų tarp mūsų ir užsienio teatro festivalių – tai sklaida, dalijimasis ir bendruomeniškumas. Svarbiausia, kad žinutė pasiektų žiūrovą. Kita vertus, ir publika užsienyje yra imlesnė, smalsesnė. Vaikai spektakliuose elgiasi labai laisvai, jiems tai natūralu. Jie klausia, klausosi, laukia grįžtamojo ryšio. Norėtųsi, kad ir mūsų vaikai drąsiau elgtųsi, reaguotų aktyviau, išdrįstų būti interaktyvesni.
Atėjus į pirmą festivalio spektaklį mane sužavėjo publika. Vaikai buvo tokie skirtingi. Pusė jų buvo sveiki ir energingi darželinukai, o kita pusė – vienokią ar kitokią negalią turintys vaikai. Pirma, mane nustebino galimybės jiems laisvai dalyvauti – teatrų architektūra pritaikyta vaikams su vežimėliais, jie laisvai gali judėti ir patekti į reikiamas erdves. Antra – vaikų integracija. Net negaliu sakyti „integracija“, nes jiems to jau seniausiai nebereikia. Jie nepastebi, kad vaikai turi negalią, o bendrauja vieni su kitais be jokių sienų ar nesusikalbėjimo. Nuo pat mažų dienų jie veikia kartu.
Kaip po to tokių įspūdžių jaučiatės sugrįžusios į Lietuvą?
K. Ž.: Po tokių patirčių ir susipažinimo su galimybėmis užsienyje, natūralu, kyla dvejonių dėl grįžimo į Lietuvą. Bet esu patriotė. Gyventi ir dirbi čia – man labai natūralu. Ir nors kartais įsivaizduoju save galinčią dirbti kitokioje aplinkoje, vis tiek grįžtu į Lietuvą. Kiekvieną kartą kažkur išvažiavusi stengiuosi pasisemti kuo daugiau patirčių, kad sugrįžusi galėčiau jomis pasidalinti. Kita vertus, mane visada stabdo mintis, jog jei negrįšiu, niekas kitas to nepadarys. Kiekvienas turime prisidėti prie Lietuvos kūrimo ir auginimo, kitaip nieko nebus.
Karolina Žernytė ir Dalia Mikoliūnaitė, nuotr. iš asmeninio archyvo
Kas vyksta spektaklių kūdikiams srityje Lietuvoje?
K. Ž.: Kol kas esu sukūrusi tik vieną spektaklį kūdikiams „Arbatinukai“. Bet ši platforma labai plati ir dar mažai paliesta Lietuvos kūrėjų. Manau, tai labai plati erdvė kūrybai, bet taip pat labai struktūruota ir reikalauja didelio susitelkimo bei pasiruošimo.
D. M.: Lietuvoje jau keletą metų vyksta intensyvus judėjimas kūdikių teatro lauke – kuriasi nauji teatrai, susikūrė ir „Early Years Lithuania“ tinklas, vienijantis kūrėjus patiems jauniausiems. Bendradarbiaujame su partneriais iš „Small Size“ tinklo, ypač su Airijos teatru „Acting Up“ ir Cliodhna Noonan. Iš jų taip pat daug ko mokomės, kartu organizuojame vaikų teatro festivalį „Labas!“. Šiemet gegužę jis vyks jau ketvirtą kartą. Kasmet pasikviečiame apie aštuonių šalių menininkus (daugiausia iš Europos, bet šiemet atvyks ir ypatinga viešnia iš Pietų Afrikos Respublikos Yvette Hardie, kuri ves mokymus mokytojams ir aktoriams tema „Vadovavimas per meną“ („Leadership Through the Arts“).
Papasakokite daugiau apie spektaklį „Arbatinukai“.
K. Ž.: Skirtingai nuo mano įprastos kūrybos šiame spektaklyje nėra daug pojūčių elementų. Jame dalijamasi patirtimi, veikia personažas Bildukas, kuris naudojasi objektais ir kitomis vizualiomis priemonėmis. Tai svarbu, nes kūdikiai susikoncentruoja, stebi, seka veiksmą. Mano tikslas – juos sudominti, pralinksminti. Kyla ir iššūkių, kad vaizdai nebūtų per ryškūs, garsai nekurtintų, būtų išlaikomas tempas.
Mažiausias mūsų spektaklio dalyvis buvo vos dviejų mėnesių. Sulaukiame nemažai susidomėjusiųjų. Iš lūpų į lūpas perduodami atsiliepimai ir žmonės patys pradeda domėtis, ieškoti. Suprantame, kad Lietuvoje tai dar naujas dalykas, bet susidomėjimas auga ir kūrėjai taip pat kreipia į šią sritį daugiau dėmesio. Teatras kūdikiams ir vaikams – tai ir savotiškas santykių šeimoje stiprinimas. Kai pradėjau stebėti vaikų reakcijas, nustebau: pavyzdžiui, prieš spektaklį nusiraminus mamai, vaikas taip pat švelniai prie jos priglunda ir atsipalaiduoja.
D. M.: Norėjome spektaklį parodyti kuo įvairesnei publikai, neapsiriboti sostine. Prioritetas buvo jaunos šeimos, kurios neturi galimybių atvažiuoti į Vilnių. Taip kilo idėja bendradarbiauti su Sveikatos apsaugos ministerija, visuomenės sveikatos centrais ir biurais bei sukurti galimybę rodyti spektaklį mažesniuose miestuose. Vaidinome ne tik visuomenės sveikatos biuruose, bet ir aplankėme kūdikių namus, kurčiųjų mokyklą, SOS vaikų kaimus, moterų krizių centrus. Iš viso spektaklį parodėme net dešimtyje tokių vietų visoje Lietuvoje. Molėtuose po spektaklio mamos net įkūrė grupę, kurioje užmezgė draugiškus ir šiltus santykius, spektaklis buvo tik atspirtis. Kai pradedi kalbėti garsiai, pamatai, kad nesi vienas. Taip kartu galime kurti savitarpio pagalbą.
Kas svarbiausia kūdikių spektakliuose?
K. Ž.: Palyginus su kitais spektakliais – tai yra matematika. Turi būti įdomu, smalsu ir labai svarbu apskaičiuoti laiką. Negalima vėluoti, nes vaikai išsiblaško. Taip pat svarbi aplinka – ir mamos, ir vaikai turi jaustis saugiai. Trumpai tariant, statant spektaklį vaikams tave riboja daug taisyklių, bet vėliau supranti, kad tos taisyklės – tai tik atspirtis tau pačiam, padedanti pasiekti rezultatą. Suaugusiųjų spektaklyje gali norėti šokiruoti, sužavėti, paveikti, o kūdikiams tai negalioja, čia – kitos taisyklės. Kuriant tokį spektaklį pagrindinis tikslas – išlaikyti vaiko dėmesį.
D. M.: Kūdikių spektaklių temos būna labai įvairios. Galima eiti per meilės prizmę, draugystės, rūpesčio, edukacijos ir begalę kitų. Skiriasi tik forma – nuo cirko, akrobatikos iki šokio ir vizualiųjų menų panaudojimo.
Spektaklis „uoo, mee, weee!“, nuotr. A. Murphy
Kodėl svarbu prisidėti prie tokio teatro kūrimo?
K. Ž.: Visų pirma, ateina suvokimas, kad auginame ateinančią kartą: žiūrovus, žmones, kurie po mūsų puoselės kultūrą. Pradedu jausti atsakomybę kaip kūrėja. Suaugęs žiūrovas šiandien jau yra sąmoningesnis. Kai rodėme pirmuosius „Pojūčių teatro“ spektaklius, būdavo labai sunku surengti po spektaklio aptarimą. Lyg lietuvių būdas neleistų šnekėtis. Bet po pastarųjų rodymų žiūrovai mane nustebino. Jie patys sakė, kad norėtų pasikalbėti ir įvardijo dėl ko. Refleksijos po spektaklių naudingos ir žiūrovui, ir, žinoma, mums, kūrėjams. Pamatome, ką galime daryti geriau, kas veikia stipriau, o ko reikėtų ir visai atsisakyti. Trumpai tariant, teatras kūdikiams ir vaikams yra žvilgsnis į priekį, į ateinančios kartos auginimą.
Kokios iškyla problemos?
K. Ž.: Didelę problemą matau mokyklų stagnacijoje. Suprantu mokytojus, kurie ir taip apkrauti begale įvairiausių pareigų, tačiau ši grandis yra būtina norint supažindinti ir įtraukti vaikus ir jaunimą į bendrą kultūros gyvenimą.
Kokie jūsų artimiausi planai?
K. Ž.: Šiuo metu su „Pojūčių teatru“ pradėjome lankytis „Šviesos“ dienos centre, Užupyje. Jis suburia protinę negalią turinčius suaugusiuosius, kurie užsiima įvairiausiomis veiklomis ir kūrybiškai leidžia laiką. Antrasis projektas, prie kurio dirbu, – tai rudenį planuojama išleisti premjera paaugliams (11–15 m.). Tikslas – pasikalbėti apie organizmo funkcionavimą, t. y. kaip mes, žmonės, veikiame. Bendradarbiaujame su mokslininkais ir instaliacijų dailininke Saule Norkute. Kol kas vadiname šį projektą „Aš tavęs nevirškinu“. Po festivalio Airijoje galvoju, kaip įtraukti ir neįgaliuosius. Šis festivalis tikrai mane įkvėpė, nenustoju galvoti, kaip galėčiau padėti kuo įvairesnėms vaikų ir jaunimo grupėms. Svajoju sukurti tokį spektaklį, kuriame susitiktų ir sveiki, ir negalią turintys vaikai. Kad jie kartu veiktų ir vienas kitą pažintų. Nebijotų vieni kitų, rastų bendrų jiems priimtinų veiklų, pramogų. Vaikų santykis būna labai gražus, jie dar nemoka smerkti, neturi išankstinių nuostatų. Jiems viskas įdomu ir tokios pažintys gali būti labai gražių draugysčių pradžia. Kartu atsiranda iššūkis rasti tinkamas patalpas tokių spektaklių rodymui.
D. M.: Festivalis „Labas!“ su visais iššūkiais. Ir daug mažųjų žiūrovų!