Autorius: Parengė K. R.
Parengė K. R.
Personažai supriešinami su tiesa apie save
Seanas Durkinas apie „Lizdą“
Lietuvos kino teatrai pradeda rodyti Seano Durkino filmą „Lizdas“ („The Nest“, D. Britanija, Kanada, 2020). Vieni kritikai vadina „Lizdą“ siaubo kino dvasios persmelkta stilinga šeimos drama apie 9-ojo dešimtmečio Angliją, kiti – žiauria satyra apie lyčių santykius, bet visi sutaria, kad tai itin keistas filmas, kurio neįprastumas atsiskleidžia po truputį. Pagrindinis „Lizdo“ veikėjas verslininkas Roris (Jude Law) įtikina žmoną amerikietę Alison (Carrie Coon) ir du vaikus palikti patogų gyvenimą JAV ir grįžti į jo tėvynę Angliją. Patikėjęs būsima sėkme, Roris išsinuomoja seną dvarą, bet netrukus džiugios jo viltys ima dužti... „Lizdas“ – antras pilnametražis Durkino (g. 1981 m.) filmas.
Parengė K. R.
Ar privalome mylėti savo šalį?
Nadavas Lapidas apie „Sinonimus“
Kino teatruose jau galima pasižiūrėti pernykštį Berlyno kino festivalio „Auksinio lokio“ laimėtoją – Nadavo Lapido filmą „Sinonimai“ („Synonyms“, Prancūzija, Izraelis, 2019). Autobiografinė komiška drama pasakoja apie jauną izraelietį Joavą (Tom Mercier), kuris nori nukirsti savo šaknis ir nusprendžia emigruoti į Paryžių. Tačiau gyvenimo pradžia kitame mieste ir kitoje valstybėje visai ne tokia, kaip jis įsivaizdavo. Joavas mano, kad paprasčiausias būdas užmiršti tėvynę – atsisakyti gimtosios kalbos, todėl nekalba hebrajiškai, o Prancūzijos sostinę pažįsta su žodynu rankose. Pateikiame kelis režisieriaus interviu ir pasisakymų fragmentus.
Parengė K. R.
Būkime realistai
Kenas Loachas apie „Atsiprašome, neradome jūsų“
„Kino pavasaris“ rodo naujausią Keno Loacho filmą „Atsiprašome, neradome jūsų“ („Sorry We Missed You“, D. Britanija, Prancūzija, Belgija, 2019), kurio premjera pernai įvyko Kanuose. 1936 m. gimęs Loachas – vienas didžiųjų šių dienų kino kūrėjų, jo filmai dukart pelnė „Auksinę palmės šakelę“. Loachas – teisininkas, bet baigęs Oksfordo universitetą atsidėjo darbui teatre. 7-ajame dešimtmetyje BBC televizijoje jis sukūrė keletą ambicingų ir angažuotų reportažų, sukėlusių ne vieną politinę diskusiją. Loachas kuria realistiškus, socialiai angažuotus filmus, kritikuojančius vartotojų visuomenę ir šiuolaikinį kapitalizmą ar primenančius skausmingus Didžiosios Britanijos istorijos momentus. Matyt, todėl režisierius Lietuvoje nėra toks populiarus kaip visame pasaulyje.
Parengė K. R.
Mito tikrovė
Kaip Federico Fellini kūrė „Satyrikoną“
Vasario 9, 16 ir 23 d. „Skalvijos“ kino klasikos vakaruose bus galima prisiminti Federico Fellini 1969 m. filmą „Satyrikonas“ („Fellini Satyricon“). Tai laisva Petronijaus Arbitro kūrinio ekranizacija. Pateikiame vienos įžvalgiausių režisieriaus kūrybos tyrinėtojų Marios Kornatowskos knygos „Fellini“ (1989) ištraukas apie tai, kaip Fellini rengėsi filmavimui.
Parengė K. R.
Sluoksnis po sluoksnio atidengti paslaptis
„Scanoramos“ režisieriai apie savo filmus
Prancūzų režisieriaus Bertrand‘o Bonello filmai „Prisiminimai iš viešnamio“, „Sen Loranas. Stilius – tai aš“, „Nocturama“ turi ištikimų gerbėjų ir Lietuvoje. „Scanorama“ pristato naujausią filmą „Zombi vaikas“ („Zombi Child“), kurio premjera šiemet įvyko Kanuose. Pateikiame Julijos Gulian pokalbio su režisieriumi, išspausdinto colta.ru, fragmentus.
Parengė K. R.
Jis labai juokingas, geras ir mielas
Lietuvoje rodomas naujausias Larso von Triero filmas „Namas, kurį pastatė Džekas“ („The House That Jack Built“, Danija, Vokietija, Prancūzija, Švedija, 2018) sulaukė prieštaringų vertinimų. Vieniems filmas pasirodė baisus ir žiaurus, kitus prajuokino. Apie tai, kas vyko filmavimo aikštelėje, su aktoriais pasikalbėjo Stanislavas Zelvenskis. Jo pokalbį, išspausdintą „AfišaDaily“, pateikiame sutrumpintą.
Parengė K. R.
Kino svajotojas
Mirė Bernardo Bertolucci
Pirmadienio rytą Romoje po ilgos ligos mirė vienas didžiųjų XX a. kino režisierių Bernardo Bertolucci. Jis sukūrė per dvidešimt filmų, kurių kiekvienas tapo įvykiu, pelnė svarbiausius kino apdovanojimus. „Konformisto“ (1970), „Paskutinio tango Paryžiuje“ (1972), „Paskutinio imperatoriaus“ (1987), „Mažojo Budos“ (1993) kūrėjas gimė 1941 m. Parmoje, poeto ir meno istoriko Attilio Bertolucci šeimoje.
Parengė K. R.
Mane pakvietė į tikrą nuotykį
Willemas Dafoe apie „Floridos projektą“
Vienintelė kino garsenybė Seano Bakerio „Floridos projekto“ filmavimo aikštelėje buvo Willemas Dafoe. Pateikiame Jegoro Moskvitino interviu su aktoriumi, išspausdinto meduza.io, fragmentus.
Seanas Bakeris – ne iš tų režisierių, kurie mėgsta filmuoti garsius aktorius. Kaip pas jį patekote?
Stebėjau Seaną – ne visus jo darbus, nors, žinoma, jo „Mandarinas“ man padarė didžiulį įspūdį. Tai buvo taip įdomu, kad pradėjau ieškoti jo interviu. Ir kai sužinojau, kad jis pradeda naują projektą, pats paskambinau. Gavau scenarijų. Istorija pasirodė labai graži. Pasakiau Seanui apie tai, sutarėme susitikti ir tada jis paaiškino, kad nori viską filmuoti labai paprastai. Man patiko toks požiūris, bet dar labiau mane nustebino, kad filmas bus apie pasaulį, apie kurio egzistavimą aš net nenujaučiau. Seanas tikrąja to žodžio prasme pasiūlė man pasinerti į šį pasaulį, susieti profesionalius ir neprofesionalius aktorius, filmuoti veikiančiame motelyje, kur gyvena paprasti žmonės, kurti pabrėžtinai realistiniu stiliumi. Mane pakvietė į tikrą nuotykį!
Parengė K. R.
Šeimų portretai
„Kino pavasario“ filmai: „Sūnaus globa“ ir „Aritmija“
„Kino pavasarį“ atidaro prancūzų režisieriaus ir aktoriaus Xavier Legrand’o filmas „Sūnaus globa“ („Jusqu’a la garde“, 2017), pernai Venecijoje apdovanotas „Ateities liūtu“ – prizu, skirtu geriausiam festivalio debiutantui. Legrand’as kalba apie prievartą namuose. „Sūnaus globa“ pratęsia ir išplėtoja „Oskarui“ nominuoto jo trumpo metražo filmo „Prieš viską prarandant“ („Avant que de tout perdre“, 2013) temas. Legrand’as neslepia susižavėjimo socialinio realizmo kinu ir broliais Dardenne’ais ar Kenu Loachu, nors jo filme dominuoja hičkokiškas tonas. Pateikiame pokalbio su režisieriumi, išspausdinto žurnale „Kino“ (2018, Nr. 2), fragmentus. Su režisieriumi kalbėjosi Magdalena Maksimiuk.
