Hipsteriai ir Shakespeare’as

Tarytum veidrodį laikyti priešais gamtą: dorybei parodyti tikruosius jos bruožus, ydai – jos atvaizdą, amžiui ir laiko įsikūnijimui – jų atspindžius bei formas.

(Williamas Shakespeare’as, ,,Hamletas“, vertė Alfonsas Nyka-Niliūnas)

Valentino dieną Nacionaliniame Kauno dramos teatre įvyko spektaklio ,,Vasarvidis“ pagal Williamo Shakespeare’o komediją ,,Vasarvidžio nakties sapnas“ premjera. Režisierė Eglė Kižaitė spaudoje sakė norėjusi žiūrovams priminti jų pačių meilės ,,kančias“ ir pasijuokti iš jaunystės kvailumo. Spektaklis žadėjo lengvą pasivaikščiojimą mėnesienos nušviestą šekspyrišką vasarvidžio naktį, bet režisierė nusprendė atgręžti veidrodį ir prabilti apie mus pačius – šiandien, dabar.

Savo interpretacijoje Eglė Kižaitė vaizduoja jauną šių dienų žmogų, kurį galima sutikti stilingoje kavinėje ar madingoje parduotuvėje. Scenoje išsipustę vidurinės klasės jaunuoliai, t.y. hipsteriai, žaidžia meilę. Ir jų (kaip ir mūsų gatvių puošeivų) svarbiausias meilės ženklas yra drabužiai, tampantys priemone vilioti ir žadinti aistrą. Jaunuolių nuostatas atspindi ant kūno besikeičiantis dailių drabužių kiekis, o įsimylėjėlių pasirinkimus buriantis Pakas (Gytis Laskovas) yra žavus dizaineris, ,,siuvantis“ įsimylėjėlių likimus. Matavimosi kambaryje žavėdamiesi savo atvaizdais veidrodyje veikėjai priima svarbiausius sprendimus. Fėjų burtai ne įlašinami į akis, o ,,įsiuvami“ į veikėjų širdis dizainerio adata. Taip tarsi dar kartą pabrėžiant, kad šiandien kelias į kito širdį eina per... drabužį. Ne veltui dizaineris Pakas yra pagrindinis šio spektaklio herojus, o įvaizdis ir žavėjimasis savo atvaizdais veikėjams yra svarbesni nei pati meilės samprata. Režisierė išjuokia šiuolaikinės visuomenės reiškinį – įvaizdžio kūrimą (dažnai svarbesnį už asmenybę) ir dizainerių (neretai spaudoje vadinamų kūrėjais) su(si)reikšminimą.

Spektaklyje ironizuojami ir šiuolaikiniai vyrai, ir moterys. Lisandras (Andrius Gaučas) ir Demetras (Pijus Narijauskas) – stilingi, manieringi, nosis nusipudravę berneliai, kurių kova dėl mylimosios širdies yra komiškai bravūriški pasišvaistymai. Vaikinai tokie žavūs ir pražydę meile (sau), kad jų priesaikos, rodos, turėtų būti tariamos ne mylimajai, o veidrodžio atspindžiui. Hermija (Goda Petkutė) ir Elena (Eglė Grigaliūnaitė) ne tokios manieringos kaip jų mylimieji: jos kovoja už savo meilę, nebijo pasirodyti negražios, paklaikusios, supykusios ar juokingos. Tesėjo (Gintautas Bejeris) ir Titanijos (Neringa Nekrašiūtė) duete labiausiai išryškintas erotinis pradas. Valdovas Tesėjas akivaizdžiai bodisi priimti sprendimus, o jo abejingumas miestiečių problemoms atvirkščiai proporcingas susidomėjimui Titanijos sijonais. Režisierė grakščiai pina jausmų voratinklį, jaukdama moteriškumo ir vyriškumo sampratas: vietoje vyriško tvirtumo – juokingas žavesys, o moterišką subtilumą keičia atvira kova, į darbą paleisti kumščiai. Nors iš pirmo žvilgsnio tokia veikėjų reprezentacija atrodo netradiciška, jų elgesys vis dėlto atpažįstamas. Personažai atspindi naująsias šiandienos moteriškumo ir vyriškumo klišes ir meilės jausmą užgožiantį fizinį potraukį.

,,Vasarvidis“ į teatrą kviečia jauną žmogų ir siūlo pasižiūrėti į save – atpažinti naujai besiformuojančius lyčių vaidmenis, skirtingas meilės kalbas ir būdus reikšti susižavėjimą. Panaudodama hamletišką veidrodžio atgręžimo principą Eglė Kižaitė XVI a. pabaigos Shakespeare’o pjesėje ieško XXI amžiaus atvaizdo. Režisierė jaučia esamąjį laiką, o kalbėdama apie meilę – nebanaliai ir ironiškai konstatuoja visuomenės pokyčius.

P. S. Visada įdomu tyrinėti spektaklių reklamas. Šį kartą patraukė „Vasarvidžio“ plakatas – jauno vyro akių deimantinis spindėjimas. Kyla klausimas: ar vaikinas žiūri į mylimąją ir akyse atsispindi jos grožis, ar jis negali atitraukti akių nuo veidrodžio?