Pasaulyje

Martyna Jurkevičiūtė

Gilberto ir Georgo paroda „White Cube“ galerijoje Londone

Šiuolaikinio meno galerija „White Cube“ pristatė virtualią menininkų dueto Gilberto ir Georgo parodą, kurią nuo balandžio 13 d. galima aplankyti ir fiziškai. 2020-ieji puikiai parodė, kad ne visas menas veikia internetinėse platformose, tačiau šiai parodai tokia ekspozicija nesutrukdė.

Deima Žuklytė-Gasperaitienė

Ką įdomaus galima rasti Tokijo galerijose

Šiuo metu Japonijoje, tiksliau, Tokijuje – daugiausia gyventojų turinčiame pasaulio mieste – koronaviruso situacija gana neblogai suvaldyta, kasdienis naujų atvejų skaičius čia mažesnis nei Lietuvoje. Vyriausybė prašo gyventojų ir verslų imtis visų atsargumo priemonių, o muziejai ir galerijos šį prašymą interpretuoja labai įvairiai.

Martyna Jurkevičiūtė

Bruce’o Naumano retrospektyvinė paroda „Tate Modern“

Antrasis karantinas Londone truko mėnesį ir po jo galerijos vėl įsileidžia žiūrovus. Amerikiečių menininko Bruce’o Naumano (g. 1941) retrospektyvinėje parodoje „Tate Modern“ lankiausi prieš karantiną ir dar kartą einu po jo. Būna parodų, stipresnių už kitas, o ši ilgam pasiliko mintyse.

Virginijus Kinčinaitis

Picasso ir Kahnweileris – meno rinkos dvyniai

Kiekvienas didis menininkas turi savo sėkmės šešėlį – mecenatą, prekeivį, kolekcininką. Tik vėliau atsiranda jo genialumo mitas plačioje visuomenėje. Piccasso žvaigždės statusas žinomas visiems, jo meilės istorijos aitrina vaizduotę ir kuria pridėtinę kubizmo vertę. Tačiau kokia šešėlinė skandalingojo ispano spindesio priežastis? 

Martyna Jurkevičiūtė

Galerijos „White Cube“ projektas instagrame

Prasidėjus karantinui, Londono šiuolaikinio meno galerija „White Cube“ kvietė įvairius menininkus dalintis pasikeitusios kasdienybės dokumentacija. Taip galerijos instagramo profilis užsipildė ir tebesipildo menininkų vaizdo dienoraščiais, jais pasidalinti spėjo 9 menininkai: Tracey Emin, Antony Gormley, Sarah Morris, Theasteris Gates’as, Raqibas Shaw, Gilbertas ir George’as, Parkas Seo Bo, Ha Xiangyu, Ibrahimas Mahama. Kiekvienas menininkas savo nuožiūra į galerijos profilį 7 dienas iš eilės kėlė po vieną įrašą, dokumentuojantį gyvenimą ir darbą per izoliaciją.

Agnė Narušytė

Konferencija ir paroda KUMU dailės muziejuje

Tai buvo paskutinė mano prieš karantiną matyta paroda. Rašau apie ją žinodama, kad daugumą skaitytojų dabar domina tik viena tema. Bet rašymas (ir skaitymas) apie ką kita – neblogas būdas bent kuriam laikui atitolti nuo grėsmingai augančių skaičių sekimo, apokaliptinių scenarijų įsivaizdavimo ir mąstymo apie pandemijos etiką (ir estetiką). Netikiu, kad būtent tokio straipsnio dabar labiausiai reikia. Tačiau pandemijos pasibaigia, o straipsniai lieka. Tad gal verta tęsti.

Martyna Jurkevičiūtė

Doros Maar retrospektyva „Tate Modern“ galerijoje Londone

„Raudanti moteris juokiasi paskutinė“, – skelbia „The Guardian“ laikraščio antraštė. Tik šį kartą kalbama ne apie Picasso ir garsųjį paveikslą, o apie jo mūza, modeliu bei meiluže vadintą prancūzų kilmės dailininkę Dorą Maar (1907–1997, tikrasis vardas Henriette Theodora Markovitch). Praėjusiais metais viena įtakingiausių Paryžiaus meno erdvių – George’o Pompidou meno centras – visuomenei pristatė menininkės retrospektyvinę parodą, kuri šiuo metu perkelta į „Tate Modern“ galeriją Londone, o vėliau keliaus į Paulo Getty muziejų Los Andžele. Ilgai buvusi nustumta į paraštes, ne tik visuomenės atmintyje, bet ir meno kritikų darbuose, Dora Maar galiausiai iškilo iš už Picasso mūzos šešėlio. Ši paroda – trijų didžiųjų galerijų bendras darbas siekiant ne tik parodyti, kokia buvo Maar, bet ir nubraukti jai kabintas etiketes.

Karina Simonson

Afrikos šalių paviljonai 58-ojoje Venecijos bienalėje

Afrikos šalių dalyvavimo Venecijos meno bienalėje istorija yra labai nesena, prasidėjusi tik 2007 m. prieštaringai vertinamu Afrikos paviljonu, siekusiu atstovauti viso žemyno menui. Jis buvo organizuotas kaip 52-osios Roberto Storrso kuruotos bienalės dalis ir finansuotas kongiečio kolekcininko Sindikos Dokolo. Nepaisant renginį lydėjusio entuziazmo ir postūmio jausmo, inicijavusio nacionalinių Afrikos paviljonų steigimą, jų išliko nedaug.

Afrikos žemyno ir jo diasporos meno indėlis buvo ypač išryškintas ir įtrauktas į bienalės darbotvarkę nigeriečio menininko ir kuratoriaus Okwui Enwezoro dėka, jis 2015 m. kuravo 56-ąją Venecijos bienalę pavadinimu „Visos pasaulio ateitys“. Bienalėje pasirodė kūriniai, pasakojantys apie besitęsiantį kolonizacijos poveikį, klimato kaitą ir migracijos kaip „krizės“ suvokimo poveikį. Tačiau kitais metais Christine Macel iškelta tema „Viva Arte Viva!“ garbino menininkus ir „meną dėl meno“, taigi atitolino bienalę nuo politinių apmąstymų.

Agnė Narušytė

Kultūriniai įspūdžiai Jekaterinburge

Rusijoje nebuvau nuo pat nepriklausomybės pradžios. Kai Metenkovo namuose įsikūręs Fotografijos muziejus pakvietė į Jekaterinburgą, buvo smalsu pamatyti šį miestą už Uralo, bet ir kiek baisu: lietuviškoji „Vikipedija“ daugiausiai vietos skiria jame (1924–1991 m. – Sverdlovskas) kalintų ir nužudytų lietuvių pavardėms. Ir caro Nikolajaus II šeima buvo sušaudyta būtent čia. Be to, esu iš priešų šalies. Ar neprisikabins koks „saugumas“? Ar neareštuos? Ar iš viso įleis? O gal, vos įkišus kortelę į bankomatą, nusiurbs visus pinigus ir vertingus „duomenis“?

Šie paranojiški klausimai galbūt skamba juokingai, ypač – dažniau į tą pusę važinėjantiems. Bet net mano išmanusis telefonas, paprastai nepriekaištingai šokinėjantis per laiko juostas, susipainiojo ir atsisakė suprasti mano netikėtą kelionę į Rytus.

Jurgita Ludavičienė

Eglės Gineitytės paroda Niujorke

Vis greitėjančiame ir plokštėjančiame laike visko daug daugiau: plepalų, pasirodymų, kvietimų, šou, parodų ir kitokių meninių įvykių. Atrodo, viskas atsiranda tik tam, kad galėtų užlieti kasdienybę, užpildyti mūsų godžias akis ir ausis tol, kol pradėsime žiopčioti dusdami nuo gausos – ir vėl dingti, nes rytoj niekas šių vaizdų ir garsų nebeprisimins. Nes bus nauji. Baikit. Bet kažkas juk turi būti. Kažkas, kas ne tik slysta paviršiumi ir gausina plokščius vaizdus, kažkas, kas eina grynumo link.