Laima Kreivytė: Venecijos bienalės kuruotos parodos šiemet visiškai pakeitė ir istorinę, ir kultūrinę seniausios pasaulyje bienalės paradigmą. Kuratorė Cecilia Alemani grąžino intuityvų, siurrealistinį, ekscentrišką pradą į pervargusio racionalaus idėjų rūšiavimo pasaulį. Kelios ankstesnės bienalės, nepaisant kilnaus siekio subalansuoti pokolonijinius ir kitokius galios santykius, pakliūdavo į galerijų įtakos laukus. Nors galerijų vaiduokliai niekur neišnyko, bendras vaizdas ir bienalė kaip organizmas atrodo gyvesnis ir daugiasluoksniškesnis.
Leonora Carrington, kūrinio „Ulu“ kelnės fragmentas. 1952 m. Privati nuos. Simone Leigh, Arsenalas, Venecijos bienalė. Rengėjų nuotr.Felipe Baeza, Arsenalas, Venecijos bienalė. Rengėjų nuotr.Sonia Boyce, Nacionalinis Jungtinės karalystės paviljonas. Rengėjų nuotr. Adina Pintilie, NAcionalinis Rumunijos paviljonas. Rengėjų nuotr.Lietuvos nacionalinio paviljono atidarymas. A. Solomino nuotr.
