Antonietta Raphaël-Mafai: „Sono lituana“

2022 m. kovo 1 d. Nacionalinėje modernaus ir šiuolaikinio meno galerijoje (La Galleria Nazionale d’Arte Moderna e Contemporanea) Romoje buvo pristatytas parodos „Antonietta Raphaël. Attraverso lo specchio“ („Antonietta Raphaël. Per veidrodį“) katalogas. Kauno žydų šeimoje gimusios XX a. italų modernistės parodą kuravo Giorgia Calò ir Alessandra Troncone. Parodos rengimą parėmė Lietuvos kultūros institutas ir LR ambasada Italijoje, jos oficiali globėja – LR premjerė Ingrida Šimonytė. Pateikiame sutrumpintą parodos kataloge publikuoto dailės istorikės Giedrės Jankevičiūtės straipsnio variantą. Straipsnį iliustruojančios Saros Goršenaitės, Elenos Každailevičiūtės, Černės Percikovičiūtės ir Domicelės Tarabildienės kūrinių reprodukcijos pirmą kartą supažindino italų meninę visuomenę su tarpukario Kauno dailininkių menu.

Pirmą kartą Antoniettos Raphaël (1895–1975) skulptūras pamačiau 1997 m. parodoje „Années 30 en Europe. Les temps menaçant: 1929–1939 Musée d’Art moderne de la Ville de Paris“. Dėmesį patraukė kone fiziškai juntamą energiją skleidžiančios monumentalios figūros, o po to ir autorės gimimo vieta: Kaunas. Pradėjusi domėtis, kas buvo ši menininkė, susipažinau su Raphaël kūriniais ir biografija. Pasitarę su kolegomis įtraukėme jos biografiją į Lietuvos dailininkų biografijų žodyną. Deja, apie lietuviškąjį Raphaël gyvenimo laikotarpį žinių labai mažai. Daug ką tenka įsivaizduoti ir bandyti rekonstruoti pagal analogijas. Antoniettos, o gal turėtume rašyti Nechamos, nes tokiu vardu ji buvo vadinama, kol dar gyveno Kaune, ir jos šeimos likimas gana tipiškas XIX a. pabaigos carinės Rusijos imperijos pakraščių gyventojams: ne tik žydams, taip pat ir lietuviams, latviams, ukrainiečiams. Po 1904 m., kai gavusios daugiau teisių, sujudo visos iki tol slopintos ir varžytos caro imperijos tautinės mažumos, staiga išaugo migrantų banga. Į šią bangą pateko ir Antonietta Raphaël su motina ir broliais. Žydai, kuriuos imperijos įstatymai buvo išstūmę į imperijos europinės dalies pakraščius: Ukrainą, Baltarusiją, Besarabiją, Lietuvą, Lenkiją, sudarė ženklią migrantų dalį. Kalbant apie Lietuvoje gimusius pasaulio kultūroje išgarsėjusius žydus iš ilgojo XIX a. pabaigos migrantų šeimų, pirmiausia iškyla tokie vardai, kaip iš carinio Kauno su tėvais į JAV dar vaikystėje išvykę būsimasis tapytojas Ben Shahnas, būsimoji anarchizmo teoretikė ir praktikė Emma Goldman, iš Alytaus kilęs dailės istorikas Bernardas Berensonas. Kai kurie iškeliavo būdami kiek vyresni, jau nebe vaikai, siekdami geresnio išsilavinimo, svajodami apie platesnį pripažinimą. Iš dailininkų tarp tokių migrantų žinomiausias yra Jacques’as Lipchitzas, pirmuosius dailės įgūdžius įgijęs Vilniaus Piešimo mokykloje. Gimęs gydančiais mineraliniais vandenimis pagarsėjusiame kurorte Druskininkai, tarptautiniu mastu jis išgarsėjo Paryžiuje, bet buvo priverstas bėgti nuo nacių į JAV, o gyvenimo antroje pusėje atrado Italiją.

Antonietta Raphaël, kaip ir Lipchitzas, nuo vaikystės buvo pasmerkta klajonėms, kraustėsi iš vietos į vietą, iš šalies į šalį: Kaunas, Londonas, Paryžius, Roma, vėl Paryžius ir Londonas, kol sukūrusi šeimą ir atradusi savo meninį pašaukimą galiausiai įsikūrė Romoje. Čia ji užaugino tris dukras, sukūrė svarbiausius savo kūrinius. Vis dėlto visą gyvenimą nepaliovė kartojusi: „Sono lituana“ – „Esu lietuvė“. Tai liudija apie negalėjimą iki galo susitapatinti su Italija ir dėl to nuolat rusenusį vidinį nerimą, kurį skleidžia ir Raphaël kūriniai – piešiniai, tapyba, skulptūra. Be to, tais laikais, kai sovietų imperijos dalimi paversta Lietuva išnyko iš pasaulio geopolitinio žemėlapio, prisipažinimas „Sono lituana“ skambėjo itin egzotiškai, dar labiau žadino aplinkinių smalsumą ir susidomėjimą tiek Raphaël biografija, tiek jos menu.

Nechama-Antonietta gimė carinėje Rusijos imperijoje, Šiaurės Vakarų krašto Kauno gubernijos centre. Taigi negalima paneigti, kad rusai neturi teisės į šią menininkę. Kaunas Nechamos-Antoniettos vaikystės metais iš provincialaus miesto su vokiško stiliaus senamiesčiu dviejų didžiausių Lietuvos upių Nemuno ir Neries santakoje virto įtvirtintu gynybiniu forpostu, miestu tvirtove. Nuo tvirtovės statybos pradžios 1882 m. mieste sparčiai daugėjo rusų kariškių ir valdininkų, augo ir taip nemaža žydų bendruomenė. Turtingesnieji žydai – pirkliai, finansininkai, namų savininkai – telkėsi senamiestyje ir sparčiai statomame Naujamiestyje, vargingesni gyveno Vilijampolėje kitame Neries krante. Pagal Raphaël prisiminimus, jos tėvų namai stovėjo senamiestyje. Rabino, o gal tik chederio mokytojo Simono šeima laikėsi tradicinio gyvenimo būdo, tikėtina, kad priklausė nedidelei vietinei chasidų bendruomenei. Raphaël tvirtino, kad motina skusdavo plaukus ir dėvėjo peruką, kaip priimta ortodoksų tradicijoje. Šį vaizdinį perteikia šabo žvakes laiminančios motinos portretas „Mia madre benedice le candele“ (1932). Tačiau mentaliniame vaikystės paveiksle, kurį nešiojosi Raphaël, tikri faktai ir įvykiai pynėsi su įsivaizduotais, išgirstais iš kitų ar net perimtais iš dailės kūrinių. Pavyzdžiui, ji yra minėjusi mėlyna arba rausva spalva kaip Marko Šagalo paveiksluose dažytus mažus medinius namelius, tačiau Kauno senamiesčio žydai gyveno mūriniuose namuose, o Vilijampolės žydų trobelės daugiausia buvo nedažytos ir nupilkėjusios kaip lietaus debesys.

Žinių apie Nechamos-Antoniettos ir jos šeimos gyvenimą Kaune rinkimą labai apsunkina iki šiol neišaiškinta jos tėvo Simono originali pavardės forma. Jis galėjo būti Rafalovičius, taip pat Rafalovskis, Rafalskis. Tarp Kauno ir apskritai Lietuvos žydų plito kelios skirtingos iš hebrajiško vardo Raphael slaviškos transkripcijos kilusios pavardės formos. Tikra viena: Raphaël formą šeima pasirinko Nechamai su motina ir broliais emigravus į Angliją. Londone mergina pasikeitė ir archajiškai skambantį vardą: iš Nechamos tapo anglakalbių ausiai įprastesne Anetta, kurią vėliau labai lengvai pavertė Antonietta. Senasis vardas kartu su atsivežtine pavarde Londone dingo iš Anetta-Antonietta Raphaël dokumentų visiems laikams. Vardo keitimas simboliškai paženklino naujo gyvenimo pradžią ir atsisveikinimą su kilmės šalimi. Raphaël toliau gyveno puoselėdama tik tuos gimtosios vietos ir vaikystės atsiminimus, kurie jai buvo brangūs ir malonūs. Ji niekada nebandė aplankyti gimtojo Kauno. Gal apdairiai bijojo nusivilti, pamačiusi, kad ta vieta, kurią puoselėjo, idealizavo ir egzotizavo prisiminimuose, tikrovėje neegzistuoja.

Jos vaikystės Kaunas, kartu ir miesto žydų bendruomenė, po Pirmojo pasaulinio karo sparčiai modernėjo. Ypač smarkiai Kauną pakeitė 1920 m. įgytas nepriklausomos Lietuvos Respublikos laikinosios sostinės statusas. Žinoma, visiškai natūraliai kyla klausimas, ar likusi Kaune Nechama būtų pasukusi tokiu keliu, kokiu pasuko, ir ar jos apsisprendimas būtų leidęs jai tapti tuo, kuo ji tapo?

Nechamos-Antoniettos motinos drąsų sprendimą palikti įprastą aplinką ir persikelti į nepažįstamą didmiestį greičiausiai paskatino baimė po vyro mirties (rabinas Simonas mirė 1903 m.) atsidurti skurde be pakankamo pajamų šaltinio. Tai buvo reali grėsmė be maitintojo likusiai ir didesnio nekilnojamojo turto neturinčiai šeimai. Be abejo, prisidėjo ir tai, kad Londone jau gyveno ir siuvėjo amatu sėkmingai vertėsi keli iš vyresniųjų vaikų, kurie, tikėtina, ir pasikvietė motiną su jaunyliais vaikais pas save, pažadėję išlaikymą ar bent pradinę paramą įsikurti naujoje vietoje. Persikėlusi į Londoną Nechama-Anetta, kaip ir jos broliai, vertėsi siuvimu, bet kartu dėjo pastangas tolesnę savo ateitį susieti su pianistės karjera. Tapti koncertuojančia pianiste jai sutrukdė publikos baimė. Pasak biografų, būtent ši baimė nulėmė posūkį į kitą meninės kūrybos sritį – tapybą; namų muzikos mokytojos amplua ambicingos merginos netenkino.

Ar likusi Kaune Raphaël būtų galėjusi tapti dailininke ir jei taip, tai kiek būtų galėjusi pasiekti?

Dailės ir muzikos mokyklų iki Pirmojo pasaulinio karo Kaune nebuvo, jos įkurtos pirmaisiais nepriklausomybės metais. Vietinių menininkų nekaustė akademinė tradicija, artimiausia dailės akademija buvo už daugiau kaip septynių šimtų kilometrų – Sankt Peterburge, tad naujosios mokyklos buvo palyginti liberalios. Pavyzdžiui, nuogo kūno piešimo klases Kauno meno mokykloje abiejų lyčių mokiniai lankė kartu; tarpukario metais tai buvo naujovė. Merginų tarp Meno mokyklos mokinių buvo maždaug ketvirtadalis, o žydai sudarė apie penktadalį visų mokinių. Merginos daugiausia specializavosi tapybos ir grafikos srityse, sustiprėjus taikomosios dailės dėstymui rinkosi taip pat keramiką ir tekstilę. Tradiciškai „nemoterišką“ skulptūros specialybę ryžosi išmėginti tik viena kita. Pagarsėjo keturios: Marija Šmulkštytė (1893–1975), Domicelė Tarabildienė (1912–1985), Elena Každailevičiūtė (1899–?) ir Natalija Luščinaitė-Krinickienė (1903–1998). Pirmosios dvi lietuvės, o kitos dvi ne: Každailevičiūtė – iš vietinių žemvaldžių kilusi lenkė, Luščinaitė-Krinickienė – už totoriaus ištekėjusi rusė. Tačiau pirmoji mergina skulptorė Lietuvoje buvo Raphaël tautietė ir beveik bendraamžė žydė Sara Goršenaitė (1897–po 1965). Kauno meniniame gyvenime Goršenaitės palikti pėdsakai į nacionalinės dailės istorijos pagrindinį pasakojimą nepateko, dabar juos po kruopelę rankioja žydų dailės istorikės Evelina Bukauskaitė ir Vilma Gradinskaitė. Gal būtų buvę kitaip, jei dailės istorikui Otto Schneidui būtų pavykę 1938 m. Vienoje, kaip jis planavo, išleisti XX a. žydų dailininkų žodyną. Jis susirašinėjo su Goršenaite, rinko apie ją žinias. Sistemiškas susidomėjimas žydų dailininkais, kuris padėjo atrasti iš naujo ir Sarą Goršenaitę (kaip ir Antoniettą Raphaël), Lietuvoje kilo su bendru posūkiu socialinės dailėtyros link, suteikusiu impulsą moterų dailės ir tautinių mažumų kultūros tyrimams. Į Kauno meno mokyklą Goršenaitė, paraginta skulptoriaus Juozo Zikaro, įstojo 1920-aisiais. Po metų ji išvyko į Berlyną, o 1923 m. jau surengė Kaune personalinę parodą. Tai buvo pirmoji moters dailininkės ir pirmoji skulptūros paroda nepriklausomoje Lietuvoje. 1929–1933 m. Goršenaitė gyveno Paryžiuje, ten tapo žinoma kaip Sarah Gorchein. 1932 m. ji dalyvavo Nepriklausomųjų salono 43-iojoje parodoje, 1933 m. surengė bendrą parodą su tapytoju Solomonu Lerneriu italų literato antifašisto Antonio Aniante knygyne-galerijoje „Jeune Europe“ („Jaunoji Europa“). Tarp galerijos menininkų buvo daug Europos ir JAV žydų, nemažai moterų dailininkių, net galerijos direktorė buvo moteris – Aniante mylimoji turkų tapytoja gražuolė Halé Asaf. Nepaisant tarptautinio pažinimo, Lietuvoje Goršenaitės kūriniai didesnio susidomėjimo nesukėlė. Visų pirma dėl to, kad neatrodė pakankamai modernūs. Iš žydų dailininkių labiausiai žinoma buvo tapytoja Černė Percikovičiūtė (1912–1941/1942), pasižymėjusi aiškia orientacija į ekspresionizmą, kuris buvo vertinamas kaip nacionalinė meno kryptis. Kritikai ir kolegos neabejojo, kad Percikovičiūtės meno pasaulyje laukia šviesi ateitis, deja, tai ateičiai nebuvo lemta ateiti: talentingoji tapytoja su tūkstančiais savo tautiečių buvo nužudyta pirmaisiais nacių okupacijos metais. Goršenaitė taip pat pateko į Kauno getą, o jį likviduojant buvo išsiųsta į Štuthofą. Per stebuklą išgyveno. Po karo išvyko į Palestiną ir įsikūrė Tel Avive.

Abi istorijos – Goršenaitės ir Percikovičiūtės – siūlo naują, iki šiol istoriografijoje neaptartą kontekstą Antoniettos Raphaël fenomenui permąstyti. Interpretuojant Raphaël gyvenimą ir meninį palikimą migracijos istorijos perspektyvoje, verta kelti klausimą, kaip galėjo susiklostyti jos likimas likus gimtajame Kaune. Tikėtina, kad ji, kaip ir daugelis kitų jos tautiečių, Kaune įgijusi pirmuosius dailės įgūdžius, būtų pasirinkusi tą patį, ką pasirinko: po motinos mirties iš Londono išvykusi į Paryžių ir Italiją.

Tačiau lietuvės Domicelės Tarabildienės pavyzdys kaip tik rodo, kad ryžtingai nusiteikusi ir talentinga moteris galėjo nemažai pasiekti ir vietiniame Lietuvos dailės lauke. Net tuo atveju, jei dalį laiko ir energijos buvo priversta skirti šeimai, namams. Tarabildienė, taip pat kaip ir Antonietta, užaugino tris vaikus – du sūnus ir dukrą. Baigusi Kauno meno mokyklą 1937 m. gavo valstybės stipendiją ir išvyko tęsti studijų į Paryžių. Talentingą žmoną rėmė ir palaikė vyras grafikas Petras Tarabilda. Jis lydėjo Domicelę ir rūpinosi, kad ji galėtų ramiai eiti į paskaitas, kurti, palikusi vaikus jam ir auklei. Tarabildienė buvo vertinama kaip talentinga studentė, ji laimėjo keletą École national supérieure des Arts Décoratifs konkursų. Kūrė laikydamasi šioje mokykloje diegtų art deco principų. Geriausi jos kūriniai – vaikų ir laimingos motinos idealizuoti optimistiniai atvaizdai. Tikrovėje siekdama pakeisti moters socialinį statusą, kūryboje labai panašiai kaip Raphaël laikėsi tradicinio archetipo. Grįžusi į Lietuvą Tarabildienė labiau pagarsėjo ne skulptūros, o grafikos darbais, ypač vaikų knygų ir žurnalų iliustracijomis. Daug energijos atidavė visuomeninei veiklai: įsitraukė į pacifizmo judėjimą, į moterų draugijos veiklą, tapo viena pagrindinių Lietuvos moterų dailininkių organizacijos kūrėjų. 1939 m. Tarabildienė už kūrybą buvo apdovanota valstybės premija. Ji buvo pirmoji ir vienintelė moteris dailininkė, gavusi tokį aukštą oficialų įvertinimą tarpukario Lietuvoje.

Net ir vos prabėgomis peržvelgus šių kelių dailininkių kelius, atsiveria naujos transnacionalinių kultūrinių ryšių perspektyvos, o nacionaliniai dailės kanonai įgyja tarptautinį dėmenį. Toks žvilgsnis atveria horizontaliai rašomos ir skaitomos dailės istorijos galimybę, įtraukiančią pačius įvairiausius kontekstus. Pripažintą, bet vis dėlto už Italijos ribų nepakankamai žinomą menininkę ir kartu jos reprezentuojamą XX a. vidurio moterų menininkių tinklą jis leidžia pamatyti ir suvokti ne kaip periferinį reiškinį, bet kaip vieną svarbių horizontalų meninio gyvenimo tinklą formuojančių židinių.