7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Šešėliuose

Vivian Maier ir jos paroda „Nepaskelbta“ Turino Karališkajame muziejuje

Paulina Blažytė
Nr. 17 (1424), 2022-04-29
Fotografija Pasaulyje
Vivien Maier, Autoportretas. © Vivian Maier nuosavybė, leidus „Maloof Collection“ ir „Howard Greenberg Gallery“ Niujorke
Vivien Maier, Autoportretas. © Vivian Maier nuosavybė, leidus „Maloof Collection“ ir „Howard Greenberg Gallery“ Niujorke

Apie Vivian Maier pirmą kartą sužinojau prieš kelerius metus internete aptikusi menininkei dedikuotą dokumentiką: „Vivianos Maier atradimas“ („Finding Vivian Maier“, 2013). Istorija sudomino, tačiau buvau studentė, o filmo transliacija internetu mokama, pataupiau ir atidėjau. Tad pažintis neįvyko, kol nesulaukiau antro paraginimo pavasarį, kai menininkės parodoje „Nepaskelbta“ („Inedita“) Turino Karališkajame muziejuje apsilankiusi draugė pasakė: „Būtinai nueik, tau patiks.“

Tačiau pirmiausia reikėtų trumpai pristatyti Maier jos nežinantiems, nes menininkės kūrybos ir jos atradimo istorija tikrai verta dėmesio, nors ir paini. Manau, tokio publikos susidomėjimo ir pripažinimo („Vivianos Maier atradimas“ 2013 m. nominuotas „Oskarui“ dokumentinių filmų kategorijoje) ji sulaukė dėl to, jog, be turtingo fotografinio palikimo, bene pagrindinė tema šioje istorijoje – paslaptis ir „neatitikimas“. Paslaptis lengvai gali tapti ir traukos objektu, ir rinkodaros sprendimu. Jau vien atsidarius menininkei skirto tinklalapio vivianmaier.com skiltį „Apie“, pirmiausia mus pasitinka žodžiai „Mįslė, įvyniota į paslaptį, enigmos viduje“ („A riddle, wrapped in a mystery, inside an enigma“). Ir ne be reikalo taip – Vivian Maier kūrė nuo 6-ojo dešimtmečio pradžios iki maždaug 10-ojo pabaigos ar pirmųjų naujojo tūkstantmečio metų (tiksli data nėra žinoma) ir paliko daugiau nei 150 000 negatyvų, o jos kūryba gretinama su tokių fotografų garsenybių kaip Robertas Frankas, Robertas Doisneau, Henri Cartier-Bressonas, Helen Levitt, Diane Arbus ir kitų. Parodos „Nepaskelbta“ aprašyme Maier netgi vadinama „viena geriausių XX a. fotografų“. Čia ir susiduriame su paslaptimi ir „neatitikimu“: apie 40 metų Maier dirbo aukle, daugiausia Čikagoje, o kūryba, jai esant gyvai, niekur nepublikuota ir apskritai nežinoma. 2007-aisiais, likus dvejiems metams iki fotografės mirties, jai negalint sumokėti už saugyklos nuomą, fotografijos, negatyvai, videodokumentai ir garso įrašai išparduoti aukcione. Palikimas buvo nupirktas trijų kolekcionierių, bet didžiąją dalį galiausiai perpirko ir įsigijo vienas iš jų – Johnas Maloofas. Nors pastarasis tarp Maier daiktų aptiko jos pavardę, kurį laiką negalėjo atrasti jokios informacijos apie menininkę. Bent jau iki 2009-ųjų balandžio, kai pasitelkęs „Google“ paiešką surado „Chicago Tribune“ fotografei skirtą nekrologą. Maloofas susisiekė su nekrologo autoriais, broliais Gensburgais, kuriuos Maier prižiūrėjo vaikystėje ir kurie savo ruožtu ja rūpinosi ir finansiškai pagelbėjo paskutiniais gyvenimo metais. Nuo šio taško Maloofas ėmė susitikinėti su menininkę pažinojusiais žmonėmis, rekonstruoti jos gyvenimo istoriją, rūšiuoti, klasifikuoti ir skaitmeninti Maier kūrybinį palikimą. Šis palikimas sulaukė tarptautinio plačiosios žiniasklaidos susidomėjimo, įvairiose pasaulio šalyse atidarytos menininkės fotografijų parodos, imtos leisti knygos, sukurti keli dokumentiniai filmai.

Pats garsiausias iš jų – jau minėtas „Vivianos Maier atradimas“ – mane nuvylė. Tikėjausi geriau susipažinti su fotografės kūryba, bet visą laiką neapleido jausmas, kad žiūriu mėgėjišką juostą, susuktą iš aikčiojimų. Rodėsi, kad Maier, jos meninius ir asmeninius sprendimus norima „paaiškinti“, priskirti vienai ar kitai kategorijai, kad galiausiai viskas būtų aišku, o dokumentikos kūrėjai ir žiūrovai liktų patenkinti ir ramūs. Troškimas lyg ir nėra blogas, daug dokumentinių filmų sukurta panašiu principu, bet čia, kai iš pažiūros komplikuotą, daugiasluoksnę, galų gale ekscentrišką asmenybę bando apibūdinti ją pažinoję „normalūs“ žmonės, ji tampa kone marginalizuota figūra: neįprastai besirengusia vieniše, niekam nerodžiusia savo darbų, daiktų kaupike, keistuole, fotografavusia objektus šiukšlių dėžėse, mįslinga ir „sužeista“ moterimi. Tonas, kuriuo pasakojama Vivian Maier istorija, atsiduoda netgi gailesčiu, bet gal jos gailėtis visai nėra ko? Gal ji gyveno ir kūrė būtent taip, kaip norėjo? Gal fotografė įamžino vaizdus, nes tai jai buvo artima ir reikalinga, o ne siekdama komercinės sėkmės ar ego išpučiančios šlovės? Menas menui egzistuoja, net jei tai gali būti ir sunkiai suvokiama samprata. Pavyzdžiui, Rose Lichter-Marck kritiškų įžvalgų nestokojančiame „The New York Times“ straipsnyje „Vivian Maier ir sudėtingų moterų problema“ rašo: „Pasiūlant mintį, jog jos pasirinkimai buvo kažkokios neatskleistos emocinės traumos rezultatas, daroma prielaida, kad jos gyvenimas buvo nugyventas kaip reakcija į skausmą. Bet tai įspraudžia ją į tas pačias kapitalizmo konvencijas ir buržuazines vertybes, kurių menininkė taip vengė.“

Beje, filmo bendraautoris, kartu su Charlie Siskel, – tas pats Maier „atradėjas“ Johnas Maloofas. Čia susiduriame su dar viena problema. Tiek žiūrint dokumentiką, tiek skaitant apie menininkę, manęs neapleido jausmas, kad Maloofas savotiškai siekia monopolizuoti fotografės kūrybą ir formuoti jam palankų naratyvą. Pavyzdžiui, filme jis niekur nemini, kad dalį Maier darbų iš pradžių nupirko ne tik jis, bet ir kiti du kolekcionieriai – vienas jų, Ronas Slattery, 2008 metais fotografijas publikavo internete, bet tuo metu jos nesulaukė dėmesio. Kažkur pradingsta visa, komplikuotesnė nei čia surašyta, nuosavybės teisių ir bylinėjimųsi istorija. Tikriausiai naivu tikėtis absoliutaus objektyvumo iš dokumentikos, nes ji, kaip ir bet kokia rašytinė ar vaizdinė istorija, galiausiai vis tiek sukurta žmonių su savais interesais ir atspindi tik tam tikrą kažkieno požiūrį, tik vieną iš daugelio.

Grįžtant prie parodos „Nepaskelbta“, ji prieš tai rodyta Paryžiaus Liuksemburgo muziejuje, o Turine eksponuota nuo šių metų vasario. Jos kuratorė – Anne Morin, prieš tai kuravusi Berenice Abbott, Roberto Doisneau, Jacques’o Henri Lartigue’o ir kitų menininkų kūrybai skirtas parodas. Kaip teigiama „Nepaskelbta“ aprašyme, ja siekiama parodyti mažai žinomus arba visai nežinomus paslaptingus Maier asmenybės ir kūrybos aspektus, eksponuojant prieš tai nepublikuotus darbus, tokius kaip sukurtieji menininkei keliaujant po Italiją, ypač po Turiną ir Genują 1959 metų vasarą. Parodą sudaro daugiau nei 250 autorės įamžintų kadrų, kuriems taip pat akompanuoja videodarbai. Struktūra nesudėtinga – darbai išskirstyti teminiais blokais, tokiais kaip „Autoportretas ir autoreprezentacija“, „Gatvė. Kasdienybės teatras“, „Kelionė į Italiją“, „Indeksai“, „Vidiniai gestai. Inventorius“, „Spalva“, „Vaikystės“, „Portretai. Išskirtinės tapatybės“, „Kinetika ir klaidingas pasirodymas“, „Filmai“, prie kiekvieno jų randame ir po aprašymą.

Žiūrovą pasitinka pati Vivian – pirmoji parodos dalis skirta jos autoportretams. Jie varijuoja nuo klasikinių, įprastų (pavyzdžiui, menininkės veidas profiliu, žvilgsnis nukreiptas į neaiškius tolius) iki kur kas paslaptingesnių, ne taip aiškiai apibrėžtų ir savo kūrybiniais sprendimais įdomesnių darbų. Autorė fiksuoja savo atvaizdą lange, jos figūra multiplikuojasi fotografuojant vienas kitą atspindinčius veidrodžius arba išsitempia ant grindinio išsitiesusiame šešėlyje, apie jos buvimą byloja ant rankinės paliktas bilietas. Ji čia, bet ir ne čia. Pastebima, bet ir pasislėpusi. Dar tas klausiamas žvilgsnis – Maier kvestionuoja nuosavą tapatybę ir egzistavimą, tačiau tuo pat metu tikrina fotografijos medijos ribas ir galimybes. Kur pasibaigia mūsų pačių atvaizdas ir prasideda kažkas Kitas? Man šie menininkės autoportretai – vieni įdomiausių iš visos jos kūrybos, nes būtent jie geriausiai atspindi jos asmenybės sudėtingumą ir išskirtinumą tuometinės fotografijos kontekste. Apskritai sunku nelyginti Maier su jos amžininkais – tai nieko naujo, dauguma specifinio žanro, kaip kad, tarkim, gatvės fotografijos, atstovų neišvengiamai buvo ir bus lyginami vieni su kitais, tačiau dar kiek kitaip viskas atrodo, kai kūryba atrandama epochai jau pasibaigus, be galimybės ją paveikti. Kūrybinis laikotarpio kontekstas išanalizuotas, į jį žvelgiame pro kito laiko ir pro kito žinojimo prizmę.

Gal todėl kartais žiūrint į darbus iš parodos dalies „Gatvė. Kasdienybės teatras“ mane apima keistas jausmas, kad tai jau matyta. Kiti žmonės, kitos scenos, kitas žiūros taškas, bet esama ir tam tikro kanoniškumo, lengvai atpažįstamų gatvės ir humanistinės fotografijos tradicijos apraiškų. Kai kurie kadrai, juose atvaizduojamos situacijos atrodo kone surežisuoti ir jiems priskirtas pavadinimas „kasdienybės teatras“ čia labai tinka. Fiksuojamose scenose matyti veikėjų bendravimas, jų kūno kalba tokia ekspresyvi, kad, rodos, galima nesunkiai įvardinti kiekvieną matomą emociją, o kartais ir veiksmo priešistorę ar atomazgą, kaip kad kadruose, kuriuose įpykusios moterys ginčijasi su policininkais. Kartais tasai numanomas scenarijus rutuliojasi tarsi savaime (kad nugara į objektyvą nusigręžusi moteris yra valdinga, byloja tvirta povyza ir griežto kirpimo šukuosena, ji stovi su dviem vienodai aprengtomis mergaitėmis) arba atsiranda kūrinius grupuojant kuratorei. Pavyzdžiui, viename darbe matome prie didelės dėžės pasilypėjusį ir į ją žiūrinį berniuką, o po juo esančiame – prie ant žemės susuktos žarnos palinkusius du vyriškius, ir gali pasirodyti, kad tiek berniukas, tiek dėžė pradingo, liko tik ši vargana žarna.

Maier labai intuityviai sučiumpa tiek akimirką, tiek emociją. Galima pamanyti, kad ji tinkamu laiku atsiduria tinkamoje vietoje, bet ne – ji paprasčiausiai juda erdvėje ir stebi supančią aplinką, o tada, kai jau ateina laikas, ją užfiksuoja. Kurdama portretus menininkė nesidrovi, jos objektyvas drąsiai nukreiptas į portretuojamojo veidą ir šis lieka atviras, pažeidžiamas, tad ir jame esantis jausmas tikras. Tai geriausiai matyti sekcijose „Portretai. Išskirtinės tapatybės“ ir „Vaikystės“. Tačiau jos gebėjimas pastebėti neapsiriboja vien žmonėmis. Dalyje „Kinetika ir klaidingas pasirodymas“ ji vaikosi šviesą, tuo pat metu pasiekdama (sąmoningai arba ne) ir greit praeinančios kasdienybės ritmą bei grožį. Nespalvota juosta ir kvadrato formatas dirbant su „Rolleiflex“ kamera, mano manymu, geriausiai atliepia Maier kompozicijos dėliojimo gebėjimus ir jautrumą šviesai. Spalvotuose darbuose iš parodos dalių „Spalvos“ ir „Vidiniai gestai. Inventorius“ objektai praranda aštrumą, o kai kuriais atvejais – ir savo detalumą, reikšmingumą, svorį. Galbūt dėl to kaltas ir nedidelis šių fotografijų eksponavimui pasirinktas formatas.

Kad Vivian Maier buvo meistriška fotografė, be vargo įsirašanti prie savo talentingų amžininkų, nekyla jokios abejonės. Kyla tik klausimas, ką ji būtų rodžiusi publikai. Kuriuos darbus būtų atrinkusi? Galbūt visai ne tuos, kuriuos šiandien matome galerijose, ar galbūt tik mažą jų dalį? O ir šešėliuose ji pasiliko juk ne veltui, nepublikuodama darbų pati rinkosi likti incognito ir toje pačioje kategorijoje saugoti savo darbus. Tačiau daugybė klausimų taip ir liks neatsakyti – apie kūrybinius impulsus, sprendimus ir pasirinkimus, gyvenimo ypatumus. Gal tegul smalsumas taip ir lieka smalsumu, o istoriją verčiau tegu pasakoja fotografijos.

 

Paroda veikia iki birželio 26 d.

Daugiau informacijos čia.

Vivien Maier, Autoportretas. © Vivian Maier nuosavybė, leidus „Maloof Collection“ ir „Howard Greenberg Gallery“ Niujorke
Vivien Maier, Autoportretas. © Vivian Maier nuosavybė, leidus „Maloof Collection“ ir „Howard Greenberg Gallery“ Niujorke
Ekzpozicijos fragmentas. P.B. nuotr.
Ekzpozicijos fragmentas. P.B. nuotr.
Ekzpozicijos fragmentas. P.B. nuotr.
Ekzpozicijos fragmentas. P.B. nuotr.
Ekzpozicijos fragmentas. P.B. nuotr.
Ekzpozicijos fragmentas. P.B. nuotr.
Vivien Maier, Čikaga II. 1963 m. © Vivian Maier nuosavybė, leidus „Maloof Collection“ ir „Howard Greenberg Gallery“ Niujorke
Vivien Maier, Čikaga II. 1963 m. © Vivian Maier nuosavybė, leidus „Maloof Collection“ ir „Howard Greenberg Gallery“ Niujorke
Ekzpozicijos fragmentas. P.B. nuotr.
Ekzpozicijos fragmentas. P.B. nuotr.
Vivien Maier, Čikaga II. © Vivian Maier nuosavybė, leidus „Maloof Collection“ ir „Howard Greenberg Gallery“ Niujorke
Vivien Maier, Čikaga II. © Vivian Maier nuosavybė, leidus „Maloof Collection“ ir „Howard Greenberg Gallery“ Niujorke
Ekzpozicijos fragmentas. P.B. nuotr.
Ekzpozicijos fragmentas. P.B. nuotr.
Ekzpozicijos fragmentas. P.B. nuotr.
Ekzpozicijos fragmentas. P.B. nuotr.
Vivien Maier, Čikaga II. © Vivian Maier nuosavybė, leidus „Maloof Collection“ ir „Howard Greenberg Gallery“ Niujorke
Vivien Maier, Čikaga II. © Vivian Maier nuosavybė, leidus „Maloof Collection“ ir „Howard Greenberg Gallery“ Niujorke
Ekzpozicijos fragmentas. P.B. nuotr.
Ekzpozicijos fragmentas. P.B. nuotr.