Punktyrai tarp ten ir čia
Kelionės beveik niekada nebūna vientisos, kaip ir visa kasdienybė, nebent sėdėtum kiauras dienas įkalintas į tekstų rašymą, lipdymą, metalo virinimą ar tapymą, bet ir tuomet praskrieja artimo žmogaus šypsena, iš toli aidi pavasarinių tuopų kvapas po lietaus, visada yra kokių nors vidinių sluoksnių, kur eismas vyksta net tada, kai galvoje nėra kitos minties, nes viską užima sakiniai ir žodžiai. Kelionių įspūdžiai taip pat nevienalyčiai, gula sluoksniais persišviesdami ir uždengdami.
58-oji Venecijos bienalė atidaryta
Pradėkime nuo dramblio kambaryje, t.y. „Auksinio liūto“. Maniau, kad ieškodamos Lietuvos paviljono mudvi su Skaidra Trilupaityte paklaidžiosime Venecijos gatvelėmis. Bet ta kryptimi jau skubėjo žmonės – nepažįstami. Galiausiai atsitrenkėme į pačią ilgiausią eilę, kuri vos judėjo. Pasinaudojome šeimininko teise, kitaip nebūtume spėjusios pamatyti, ką sukūrė kompozitorė Lina Lapelytė, scenarijaus autorė Vaiva Grainytė ir režisierė Rugilė Barzdžiukaitė (kuratorė Lucia Pietroiusti, komisarė Rasa Antanavičiūtė). Taip būna itin retai – „Saulė ir jūra (Marina)“ pranoko lūkesčius.
Adamo Mazuro komentaras apie kultūros karus Lenkijoje
Su Adamu Mazuru kartu dalyvavome tarptautinėje konferencijoje „Fast Forward“ (2017), skirtoje fotografių kūrybos analizei, vykusioje Nacionalinėje dailės galerijoje. Šalia kitų autorių jis pristatė ir prieštaringą bei prieštaringai vertinamą Natalia LL kūrybą. Kaip tik šios menininkės videodarbas „Vartotojiškas menas“ („Consumer Art“, 1973), Lenkijos kultūros ministrui reikalaujant, balandžio pabaigoje buvo išimtas iš nuolatinės ekspozicijos Nacionaliniame Varšuvos muziejuje. Kūrinys kritikuotas kaip nepadorus ir trikdantis jaunimą.
Daugiau nei tūkstantis protestuotojų susirinko prie muziejaus valgyti bananų. Socialiniai tinklai buvo užtvindyti bananų valgymu, dalis rinkosi obuolius dėl įvairovės ir įvairesnio lyčių atspindėjimo. Protestuotojai norėjo priminti, kad Natalijos LL kūrinys ne tik pasakoja apie seksualinę revoliuciją, bet ir kritikuoja vartotojiškumą bei sovietmečio deficito kultūrą, kai gauti bananą reiškė nepaprastą sėkmę. Kūrinys buvo grąžintas, nors vėliau nuspręsta keisti visą ekspoziciją iš esmės. Apie šį įvykį ir kultūrinę atmosferą Lenkijoje paprašiau pasidalinti mintimis Mazurą, kuris yra meno kritikas ir istorikas, kuratorius, dėsto Poznanės menų universitete, taip pat kartu su Karolina Plinta ir Piotru Polichtu yra įkūręs BLOK (https://blokmagazine.com/about-us/) žurnalą, skirtą Vidurio Europos kultūros reiškiniams.
Prestižiškiausiame šiuolaikinio meno renginyje 58-ojoje Venecijos bienalėje pagrindinis prizas skirtas Lietuvai. Venecijos simboliu laikomas „Auksinis liūtas“ šaliai įteiktas už menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės operą-performansą „Saulė ir jūra (Marina)“.
Bienalės komisija Lietuvą apdovanojo už eksperimentinę paviljono dvasią, netikėtą požiūrį į šalies pristatymą ir kūrybingą erdvės pritaikymą brechtiškai operai, taip pat už išradingą sąveiką su Venecijos miestu ir jos gyventojais. „Saulė ir jūra (Marina)“ yra poilsio ir šiuolaikinio gyvenimo kritika, sudainuota eilinius žmones įkūnijančių atlikėjų ir savanorių lūpomis.
Trys užsienio parodos
Paryžiaus Orsė muziejuje (Musée d’Orsay) kovo 26 – liepos 21 d. veikia paroda „Juodaodžiai modeliai: nuo Géricault iki Matisse’o“ („Le modèle noir De Géricault à Matisse“). Juodaodžių modelių istorija Vakarų tapyboje yra labai menkai tyrinėta. Kuo jie vardu, kodėl menininkas juos vaizdavo ir ką tai atskleidžia istoriškai? Ši paroda kaip tik ir kelia klausimus apie juodaodžių figūrų reprezentaciją vaizduojamuosiuose menuose nuo vergijos Prancūzijoje panaikinimo (1794 m.) iki šių dienų. Taip pat pasakojama ir apie besikeičiančius jų vaizdavimo būdus, žyminčius dailės modernėjimą. Siekiant užtikrinti ilgalaikę perspektyvą, parodoje ypač daug dėmesio skiriama trims pagrindiniams laikotarpiams: vergijos panaikinimo laikotarpiui (1794–1848), naujosios tapybos laikams iki Matisse’ui susipažįstant su JAV Harlemo Renesanso judėjimu ir XX a. pradžios avangardiniams judėjimams, pokario ir šiuolaikiniams menininkams.
Marinos Abramovič performansas „Gyvenimas“ Londono „Serpentine“ galerijoje
Buvo žadėta: pirmą kartą pasaulyje – performansas naudojant mišrią realybę (mixed reality), o kartu – „intymus susitikimas“ su garsia menininke. Gal dėl to intymumo jau parodos prieangyje visa komunikacija – tik pašnibždomis. Visus daiktus reikia palikti specialiai įrengtoje rūbinėje. Asistentai – baltais chalatais: mokslinės laboratorijos, o gal net ligoninės nuotaika. Kai jau atsikratai viso savo turto (savo gyvenimo?), asistentai įduoda specialius akinius ir priveda prie plakato su juodais kryžiukais, kur reikia susikalibruoti žiūrint į juodus ir matant mėlynus.
„Portretas Latvijoje. 20-as amžius. Veido išraiškos“, arba kaip būti geru žiūrovu
Rengėjams gali būti pikta, jei kas nors greitu žingsniu nudrožia per ekspoziciją, o kaltas dėl to dažniausiai bus išankstinis žinojimas. Lietuvos dailės gyvenimėlyje, didesnės apimties grupinėje parodoje pareigingas žiūrovas bus jau daug ką matęs, sustos prie mėgstamų darbų, pasikartojimai jį mažai sudomins, o visai naujų kūrinių parodoje, ko gero, bus daug panašių į jau matytus. Nebent kuratorius sugebės pasakyti ką nors naujo ar įdomaus.
Kaip dailės pasaulis švenčia moterų balsavimo teisės šimtmetį
Švenčiant moterų balsavimo teisės šimtmetį Europos muziejuose atidaromos menininkėms skirtos parodos ir retrospektyvos, matyti kuratorių pastangos sukurti tikslesnį, išsamesnį ir labiau atspindintį tikrovę meno istorijos pasakojimą nei kanoninė jos versija, kurioje šimtmečiais dominuoja baltieji vyrai. Proginių parodų tikslas – atiduoti duoklę talentingoms kūrėjoms, pasitikrinti, kiek situacija pasikeitė, ir atrasti tai, kas buvo pražiūrėta.
Žiūrovo nuotaikos „Frieze“ meno mugėje Londone
Kas kelerius metus didvyriškai apsilankau (komercinėje) „Frieze“ meno mugėje, nors ten lankytis yra vargas: karšta, daug žmonių, meno mišrainė, o gal net ir faršas, o imti (pirkti) juk nieko nesiruošiu. Kaip čia viską apžiūrėti – metodiškai ir iš eilės ar padrikai ir atsitiktinai? Kaip nepamesti kelio dėl takelio ir neiti tris kartus pro ten pat, nespėjant pažiūrėti kitko? Yra čia turbūt ir šiuolaikinio meno, bet kaip į jį žiūrėti be kuratorinio konteksto?
Lietuvių menininkų fotografijos paroda Tel Avive
Tel Avivo „Indie“ fotografijos galerijoje birželio 28 d. atidaryta Lietuvos fotografijos paroda „Kolekcijos“. Parodos kuratoriai Gytis Skudžinskas ir Vilma Samulionytė atrinko parodai aštuonių Lietuvos menininkų kūrinius ir sumanė parodyti Lietuvos fotografijos spektrą, kitaip tariant, kuo didesnę šiuolaikinės fotografijos įvairovę. Pramoniniame rajone įsikūrusioje galerijoje rodomas Izraelio ir kitų šalių fotografijos menas, Lietuvos fotografija joje buvo pristatyta pirmą kartą. Visi aštuoni parodos autoriai – Kęstutis Grigaliūnas, Dainius Liškevičius, Alvydas Lukys, Aurelija Maknytė, Valdemaras Manomaitis, Vilma Samulionytė, Vytautas Stanionis ir Gintautas Trimakas – yra ryškūs savo kūrybinėmis biografijomis, nors dauguma jų nedirba vien fotografijos srityje, K. Grigaliūnas, D. Liškevičius ir A. Maknytė yra šiuolaikinio meno atstovai, o V. Manomaitis kuria daugiau muzikinius projektus.