7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Karas ir atsakomybė

Andrzejus Lederis apie socialinę mitologiją

Nr. 24 (1431), 2022-06-17
Pasaulyje
Andrzej Leder
Andrzej Leder

Kultūros filosofas, psichiatras, psichoterapeutas Andrzejus Lederis – vienas originaliausių šių dienų lenkų mąstytojų ir tikrovės komentatorių. Pateikiame jo pokalbio su Dawidu Karpiuku, balandį išspausdinto savaitiniame žurnale „Newsweek“, fragmentus.

 

Beveik kiekvieną dieną sužinome ką nors nauja apie rusų kareivių nusikaltimus Ukrainoje. Tačiau net 85 procentai rusų remia savo prezidentą. Ar rusų visuomenė yra atsakinga už karą?

Labai sunkus klausimas. Galime kalbėti apie kelis atsakomybės lygmenis – moralinį, teisinį, taip pat galime pabandyti suvokti ryšį tarp Rusijos visuomenę valdančios mitologijos, tam tikro dominuojančio socialinio imaginarium (mėgstamas Lederio terminas, kuriuo Charlesas Tayloras įvardija simbolinį tautos lauką, – red. past.) ir valdžios veiksmų. Beje, pastarasis sąlygiškai paprasčiausias. Trumpai tariant: egzistuoja stiprus ryšys tarp rusų tapatybės, to, kaip rusai supranta pasaulį, istoriją ir savo vietą joje, ir to, kad Rusija užpuolė Ukrainą. Šia prasme galima sakyti, kad egzistuoja tam tikra atsakomybė. Beje, tai įsikomponuoja į diskusiją apie rusų kultūros atsakomybę už dabartinę šio imaginarium formą. Manau, kad egzistuoja ryšys tarp, tarkime, rusų literatūros ir imperiškų fantazijų, bet tai nereiškia, kad rusų literatūros skaityti nereikia, kad ją reikia išmesti į šiukšlių dėžę. Pirmiausia todėl, kad ji ne kartą neįtikėtinai kritiškai vertino rusų imaginarium, antra, nes ji leidžia geriau suprasti, kas yra rusai.

 

O kaip su moralinio lygmens atsakomybe?

Tai įvertinti daug sunkiau, nes kalbame apie diktatūros visuomenę, o paprasti žmonės turi nedaug įtakos valdžios veiksmams. Nors jei Rusijoje visi nepalankiai vertintų intervenciją už šalies ribų, greičiausiai ir autoritarinė valdžia turėtų problemų ją vykdydama. Net SSRS nusprendė baigti karą Afganistane, spaudžiama visuomenės, kurią sujaudino motinų, atsiimančių karstus su savo sūnų palaikais, vaizdai.

Teisinės pasekmės žmonėms, kurie tiesiogiai priima sprendimus ir yra atsakingi už karo nusikaltimus, atrodo aiškios. Didelis visuomenės pasiekimas yra Hagos tribunolas. Jo galimybės, akivaizdu, labai ribotos, bet bent jau tarpininkaujant Tribunolui galima kelti teisinės atsakomybės klausimą.

 

Bet ne visai visuomenei, apie kurią net nežinome, ką ji remia. „Denacifikaciją“? „Specialiąją operaciją“? Ar miestų bombardavimą ir žmogžudystes?

Tai dar viena didžiulė problema. Visuomenės negalima patraukti teisinėn atsakomybėn. Ar dabartiniai belgai galėtų būti kaltinami už karaliaus Leopoldo nusikaltimus Konge? Juk jie tam tikra prasme naudojasi turtais, kurie buvo sukaupti nusikalstamai eksploatuojant Kongą ir jo gyventojus. Galima pasakyti, kad beveik visi europiečiai, dalyvaudami ES rinkoje, naudojasi kolonializmo laikotarpiu sukauptais turtais. Tad ar ir lenkai neturėtų būti atsakingi už blogį, kuris siejamas su tais turtais? Danielis Goldhagenas knygoje „Savanoriai Hitlerio budeliai. Paprasti vokiečiai ir Holokaustas“ („Hitler’s Willing Executioners: Ordinary Germans and the Holocaust“) formuluoja tezę, kad vokiečių visuomenė suprato apie nusikaltimus ir sėmė iš jų naudą, vadinasi, yra atsakinga. Žinome, kad rusų kareiviai, plėšdami ukrainiečių miestus, skambina savo žmonoms ir giriasi pavogtais šaldytuvais. Tad grįžtant prie klausimo: manau, kad rusų visuomenė turi sumokėti už Ukrainos atstatymą.

 

Rusus būtų galima lengvai pateisinti, esą jūs tokie, taip suprantate pasaulį, be to, jums nuolat meluoja ir gyvenate autoritarinėje šalyje. Kita vertus, galima suformuluoti aiškų priekaištą: Ukrainoje žudomi paprasti žmonės. Juos žudo jūsų kareiviai. Tai jūsų kaltė. Ar tai pavyktų?

Pirmiausia įsižiūrėkime į rusų imperinio mito funkciją. Visuomenė, nesanti subjektas, neturinti galimybės priimti sprendimų apie save, stumiama į vis gilesnį skurdą, imperiniu mitu kompensuoja individualią nelaimę arba liūdesį, nerimą. Naujausioje Rusijos istorijoje galima pamatyti daug analogijų su Veimaro respublika: pralaimėtas Šaltasis karas, panašiai kaip vokiečių pralaimėtas Pirmasis pasaulinis karas, Jelcino epochos krizė, primenanti 3-iojo dešimtmečio hiperinfliaciją ir ekonominę krizę. Vokiečiai tai kompensavo nacizmu.

Ar galima turėti pretenzijų atskiram piliečiui, kad neatlieka savo imaginarium revizijos? Manau, kad ne. Taip pat kaip negalima turėti pretenzijų eiliniam lenkui, išauklėtam sukilimo mitų ir lenkų nekaltumo jausmo, kad jis neperžiūri tų įsivaizdavimų. Tai turi daryti žmonės, kuriantys visuomenės diskursą. Jiems taip pat galima turėti pretenzijų. Tiems, kurie supranta, kokiais būdais kuriama socialinė mitologija, kaip veikia fantazijos. Dabar Rusijoje vyksta drama: viena vertus, elito korupcija, daugybė žmonių visiškai įtraukti į mitologijos palaikymo sistemą, kita vertus, visuomenė visiškai atkirsta nuo bent kokią kritišką refleksiją turinčių asmenų poveikio. Bet tai ne tik Rusijos problema. Tai daugumos visuomenių problema.

 

Bet juk negalima iš visuomenės išskirti diskursą kuriančias grupes ir joms užkrauti atsakomybės naštą ar jas represuoti?

Tai tiesa. Teisinės ir institucinės pasekmės paliečia visus, dažnai pačius silpniausius. Paimkime reparacijas, kurias Prancūzija turėjo mokėti Vokietijai po 1870 m. pralaimėjimo. Jos iš esmės finansavo milžinišką vokiečių pramonės ekspansiją ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą pavertė Vokietiją pramonės milžine. Reparacijas mokėjo ne tie, kurie atvedė Prancūziją į pralaimėjimą. Jos buvo išsunktos iš visos prancūzų visuomenės. Pirmiausia tai palietė dirbančius žmones. Tuos, kuriuos pokario hiperinfliacija dažnai nustumdavo į skurdą. Šios pasekmės mažiausiai liečia tuos, į kuriuos turėtų būti nutaikytos.

 

Ekonomikos žlugimo pasekmės, matyt, labiausiai paveiks eilinius rusus, o ne oligarchus ir Putino draugus.

Taip. Todėl konkrečios sankcijos prieš oligarchus ir propagandistus, net jei atrodo truputį juokingos, turi prasmę. Jos skirtos konkretiems asmenims, apie kuriuos galime pasakyti, kad yra atsakingi už karą, priima jį, dalyvauja jo pateisinime.

Gerai nepažįstu rusų visuomenės. Regis, dabar niekas jos nepažįsta. Bet tikrai žinome, kad Rusija praranda pastarųjų trijų šimtų metų grobį. Prarado Baltijos šalis, praranda Ukrainą, prarado Užkaukazę, Gruziją, praranda Armėniją. Mano galva, prorusiškos nuotaikos baigiasi ir Baltarusijoje. Rusija pamažu traukiasi iki Maskvos kunigaikštystės ribų.

 

Nes Rytus jau užima kinai?

Kurie, matyt, nori paversti Rusiją savo vasalu. Paversti ją savo ginkluota jėga. Tai gana tikroviška Rusijos ateities vizija: Maskvos kunigaikštystė su silpna, bet prieinama armija ir atominiu ginklu, įgyvendinanti kinų interesus. Tai pareikalautų neįtikėtinų kombinacijų rusų mitologijos kontekste, bet tai vis dar ateities klausimas.

 

Mitologija, ypač tokia, kuri gana išsamiai paaiškina pasaulį, ko gero, leidžia išgyventi daugybę dalykų – ekonomines, politines, taip pat karines krizes. Bet kas bus, jei šis pasaulio aprašymas, kuris yra vienintelė paguoda, atlygis už visus sunkumus, susprogs? Vyks tai, kas ir Veimaro respublikoje?

Taip giliai nusivylusiose ir išmestose už savo simbolinio lauko visuomenėse dažnai vyksta revoliucinės permainos. Rusijoje buvo jau dvi didžiosios revoliucijos. Pirmoji po karo su Japonija 1905 metais. Kita – 1917–1918 metais. Viena vertus, pralaimėjimas frontuose, antra – milžiniška valstietijos mobilizacija. Liaudis nušlavė visą elitą. Toks būtų mano atsakymas. Rusija yra šalis, kurioje kartkartėmis atsitinka revoliucijos. Ar ir šįkart kokia įvyks? Nežinau. Carų valdžia juk buvo autokratinė. Manau, ją galima lyginti su Putino valdymu, taip pat ir korupcijos laipsniu. Prisideda dar ir religinis lygmuo.

 

Ar mes, visuomenė, esame atsakingi už tai, kas vyksta Lenkijoje su liberalia demokratija?

Manau, kad taip. Ypač analizuojant trečiąjį simboliškąjį aspektą. Tie, kurie išlošė iš transformacijos (aš ir pats priklausau prie tokių, dauguma „Newsweek“ skaitytojų, matyt, taip pat), visiškai pamiršo apie kitus. Apie tai, kad sukūrėme demokratiją pusei visuomenės. O kita pusė? Jų įžeidinėjimas, nuolatinės kalbos apie homo sovieticus – tai mūsų kaltė. Mūsų moralinė kaltė yra aklumas, menkinantis požiūris. Dabar už tai mokame.

 

Bet kodėl nesugebėjome pakeisti pasakojimo apie Lenkiją kalbos?

Truputį pakeitėme. Liaudies Lenkijoje, kuri juk buvo nacionalistinė valstybė, vadovėliuose apskritai nekalbėta apie Holokaustą. Aušvice žuvo ne žydai, o tik lenkų piliečiai. Tai pasikeitė, Holokaustas atsirado vadovėliuose, nors, žinoma, lenkų dalyvavimas jame buvo traktuojamas labai atsargiai. Bet net ir todėl daugeliui žmonių ši mito dekonstrukcija buvo tokia siaubinga, žeminanti, skausminga, kad 2015 metais prieš ją buvo balsuojama rinkimuose. Dabar oficialioji valstybės kultūros politika kalba tik apie žydų gelbėtojus.

Taip sugrįžtame prie kultūros atsakomybės klausimo. Ar lenkų kultūra, literatūra, pavyzdžiui, Henryko Sienkiewicziaus trilogija „Ugnimi ir kalaviju“, yra atsakinga už tamsiuosius lenkų mentaliteto bruožus? Juk joje aprašomas bajorų kultas, pagarbos teisei stoka, panieka valstiečiams ir žydų menkinimas, visa tai užkoduota labai giliai. Vadinasi, išmesti trilogiją? Ne! Skaityti ją kritiškai, tiesos suvokimo procesas Lenkijoje ir taip vyksta. Gili permaina įvyks tada, kai tai taps kolektyvinės sąmonės elementu, bus įtraukta į edukacines programas, tai kažkaip papasakos masinė kultūra.

 

Kas vyksta visuomenėse, kurios išstumia savo kaltes?

Tam, kad nesuvokta kaltė neprasismelktų į sąmonę, įjungiami įvairūs savigynos mechanizmai, iš kurių svarbiausias yra neigimo mechanizmas. Blogiausias viso to efektas – būtinybė vengti tam tikrų mąstymo sričių, tų, kurios galėtų asocijuotis su kalte.

Taigi, kaltė apsunkina ryšį su tikrove. Daug problemų tokios jautrios, kad apie jas net negalima galvoti. Manau, viena iš to pasekmių Lenkijoje yra menkas socialinio pasitikėjimo lygis. Jei apie tiek daug dalykų negalima kalbėti ar mąstyti, vadinasi, reikia vartoti dvigubą kalbą, melo kalbą. Visi žino, kad turime dvigubą kalbą, visi kažkaip ja naudojasi, bet tai giliai pažeidžia visuomenės pasitikėjimą. Ko gero, tai blogiausia išstumtos kaltės pasekmė.

 

Išstumdami kaltę nesugebame ir jaustis sėkmės autoriais. Apie tai rašėte knygoje „Susapnuota revoliucija. Istorinės logikos pratimai“ („Prześniona rewolucja. Ćwiczenia z logiki historycznej“). 

Taip. Tai pažeistas kolektyvinis subjektyvumas, pažeistas jausmas, kad esame atsakingi už tai, kas vyksta su mūsų visuomene. Tai taip pat įvairaus melo pasekmė.

 

Ką galima pasakyti apie paprastų rusų kaltę dėl to, ką jų kareiviai daro Ukrainoje?

Tos visuomenės laukia darbas, kuris Lenkijoje jau prasidėjo, o Vokietijoje iš dalies atliktas. Vienas jo elementų, matyt, bus sąskaitų su stalinizmu suvedimas. To nepadariusi rusų visuomenė neturi šansų nutraukti nuolatinį blaškymąsi tarp kaltės ir jos pateisinimo. Tai, kad Stalinas iki šiol yra traktuojamas kaip didvyris, ypač turint omenyje, kas jis buvo rusams, nebeužsimenant apie kitas tautas, tai rusiško aklumo paradoksas. O tas aklumas daugiausia atsiranda iš kolektyvinės kaltės išstūmimo. Tad pirmiausia rusai turi sužinoti, kas jie yra, iš kur ateina, apie ką nori pamiršti. Gal tik tada pagaliau pamatys, kas iš tikrųjų vyksta Ukrainoje.

 

Parengė Ž. P.

Andrzej Leder
Andrzej Leder
„Ugnimi ir kalaviju“ (rež. Jerzy Hoffman, 1999)
„Ugnimi ir kalaviju“ (rež. Jerzy Hoffman, 1999)