Ukrainos „demilitarizavimas“ – muziejų naikinimas

Rusija užpuolė Ukrainą prisidengdama propagandiniais lozungais apie nepriklausomos valstybės „demilitarizaciją“ ir „denacionalizaciją“. Kremliaus pareigūnų teigimu, Rusijos kariai nekariauja prieš civilius gyventojus ir saugo kultūros paminklus. Kaip Ukrainos „demilitarizacija“ atrodo realybėje?

Aptarkime keletą faktų. Ukrainos Vasiljevkos (Василівка) miestelis įsikūręs 50 kilometrų į pietus nuo Zaporožės, ant Dniepro upės kranto. Prieš Rusijos invaziją į Ukrainą 13 000 rajono centro gyventojų vertėsi žemės ūkiu ir dirbo keturiose vietos gamyklose. Vasiljevkos žvejų artelės vietos gyventojams tiekė žuvį iš Kachovkos tvenkinių (Каховське водосховище). Vasiljevkos nelaimei, rajono centro gyventojų namai išsibarstę abipus greitkelio „Charkovas–Simferopolis“, vedančio iš Krymo į pramoninę Zaporožę. Užėmę Melitopolį (Мелітополь), okupantai sugaišo dvi dienas, kad užgrobtų strateginį miestą, nuo kurio prasideda greitkelis ir geležinkelio linija į Dniprorudnę (Дніпрорудне), Enerhodarą (Енергодар) (link Zaporožės AE). Bet grįžkime prie kultūros.

Šiek tiek istorijos

Vasiljevkos kaimas atsirado netoli Jekaterinos II asmeniniam favorito grafo Potiomkino sekretoriui Vasilijui Stepanovičiui Popovui dovanoto dvaro. Iš naujojo savininko vardo kilo ir gyvenvietės pavadinimas. Prie Dniepro esančio rajono vystymusi rūpinosi dvarininko palikuonys: sūnus Pavelas, vaikaitis Vasilijus ir provaikaitis Jurijus Popovai. Būtent jie čia išvystė sodininkystę ir vynuogininkystę, statė ligonines, mokyklas ir cerkves. Vasilijus Pavlovičius Popovas 1883 m. ėmėsi didžiųjų dvaro statybų. Dvaro sodybos pastatus projektavo Europos architektai Stunkelis, Lagobardi, Bencas (Стюнкль, Лагобарди, Бенц). Dvaras buvo stilizuotos riterių pilies formos, su pagrindiniais maurų stiliaus rūmais, didžiulėmis arklidėmis, reprezentaciniu ir ūkiniu kiemais, maniežu, karietine ir parku. Teritoriją ribojo tvirtovės sienos su įvažiavimo bokštais – darbuotojams skirtais flygeliais. Architektūriniu unikalumu, interjerų prabanga ir kraštovaizdžiu Popovo pilis pranoko geriausius Aleksandrovsko (dabar Zaporožė) rajono pastatus.

Paskutinis Popovo pilies savininkas Jurijus Vasiljevičius Popovas dvare įdiegė technines naujoves: elektros apšvietimą, vandentiekį ir kanalizaciją. Dvaro teritorijoje buvo pastatyta astronomijos observatorija, meteorologijos stotis ir etnografinis muziejus.

Popovo pilies muziejus

Po revoliucijos ir po savininkų išvykimo į užsienį prasidėjo dvaro nuosmukis. Bolševikai savo „kultūrinę veiklą“ pradėjo nuo rūmų ir dvaro apiplėšimo. Rūmai buvo išardyti, statybinės medžiagos panaudotos kaimo kultūros namų statybai, o parkas iškirstas. Arklidžių pastate iš pradžių veikė kaimo mokykla, vėliau internatas ir kelių statybos administracija. Iki mūsų dienų iš originalaus pastato išliko tik tvirtovės sienos fragmentai ir šiaurės vakarų flygelis.

Istorijos ir architektūros paminklo dalinis restauravimas prasidėjo tik žlugus Sovietų Sąjungai. 1993 m. Ukrainos valdžia teritorijai suteikė muziejaus-draustinio statusą. Iki Rusijos invazijos šiaurės vakarų sparno patalpose veikė muziejaus ekspozicija. Išliko ir perstatytas arklidžių kompleksas. Savininko name buvo įsikūrusi muziejaus-draustinio administracija. 2021 m. dvaro teritorijoje pasodinta Krymo pušų, planuota atkurti parką.

Vasiljevkos muziejaus unikalumas ir jo vaidmuo regiono kultūriniame gyvenime

Centrinėje Dniepro regiono dalyje išliko nedaug architektūrinių XIX a. pab. – XX a. pr. paminklų. Daugumą istorinių pastatų sunaikino bolševikai arba jie buvo sugriauti per Antrąjį pasaulinį karą.

Kur kas blogiau nei Popovo pilis atrodo Šenfeldo mokyklos pastatai Barvinivkos (Барви́нівка) kaime, pastatyti 1907 m., menonitų (krikščioniškas judėjimas) Bergmanų dvaras Solonės (Солоне) kaime ir Karlsrūhės vokiečių kolonijos vėjo malūnas Zrazkovės (Зразкове) kaime.

Net ir turėdami ribotą biudžetą, istorinio ir kultūrinio komplekso darbuotojai po trupinėlį rinko eksponatus, antikvarinius tų laikų daiktus, nuotraukas ir dokumentus. Muziejus buvo atvertas turistams, rezervato teritorijoje vyko Miesto dienos, koncertai, Poezijos dienos.

Popovo pilies požemiuose prieš karą vyko originalios vestuvių ceremonijos. Muziejų-draustinį gausiai lankė moksleivių grupės iš Zaporožės, Melitopolio ir Dniepro. Galiausiai Popovo pilis tapo kultūros centru ir Vasiljevkos miesto simboliu. Dvaro įvažiavimo arka pavaizduota naujajame rajono centro herbe.

Rusiška kultūros paminklų „apsauga“

Per Vasiljevkos puolimą artilerija apšaudė ir sugriovė abiejose greitkelio pusėse stovėjusius gyvenamuosius namus (privačius ir daugiabučius), rajono ligoninės pastatą, žuvo taikūs miestelio gyventojai. Vargu ar mes kada sužinosime vardus rusų vadų, kurie davė artileristams įsakymą šaudyti į daugiau nei už kilometro nuo mūšio vietos esantį istorinį ir architektūrinį paminklą. Draustinio teritorijoje nebuvo nei Ukrainos karių, nei Ukrainos gynėjų apšaudymo punktų.

Pakanka pažvelgti į Popovo pilies muziejaus-draustinio nuotraukas po artilerijos apšaudymo, kad suprastume, ko verti Rusijos valdžios pareiškimai, esą ji nekariauja su civiliais gyventojais.

Pamatęs sugriautos Popovo pilies nuotraukas, aš uždaviau keletą klausimų muziejaus-draustinio direktorei Alai Golovko (Алла Головко). Ir štai ką ji atsakė: „Visi pastatai nukentėjo nuo sviedinių sprogimų. Išmušti langų stiklai ir apgadinti kai kurie stogai. Visi mūsų pastatai yra istoriniai paminklai. Istorinių pastatų plytas išmušė sviedinių nuolaužos. Mes praradome dalį arklidžių bokšto. Ir blogiausia, kad sutrūkinėjo muziejaus pastato (šiaurinio pilies sparno) sienos.“ Tačiau istorinio paminklo apšaudymu iš artilerijos (kurio negalima paaiškinti atsitiktinumu) neapsiribota. Užėmę Vasiljevką, okupantai atskleidė visas „rusų sielos“ platybes plėšdami ir grobdami.

„Jie apiplėšė namą, kuriame buvo įsikūrusi draustinio administracija. Labai barbariškai. Išdaužė duris ir stiklus! Išnešė viską, ką galėjo. Senieji darbuotojų nešiojamieji kompiuteriai, matyt, nepatiko, todėl juos sutrypė! Iš administracinio pastato pavogė įrankius, atsuktuvą, vejapjovę, įrangą, kuri jiems patiko... Viską ėmė ir nešė“, – pasakoja A. Golovko. Ukrainos spaudoje net buvo aprašytas anekdotinis atvejis apie senovinio marmurinio klozeto vagystę iš muziejaus pastato.

Kultūringas europietis niekaip negali suprasti, kodėl reikėjo imti tokį klozetą. Muziejinio eksponato neįmanoma parduoti (jo nepirks sąžiningi kolekcininkai) ar praktiškai panaudoti šiuolaikiniame bute. Galbūt rusų vagis nusprendė marmurinį klozetą įtaisyti savo kaimo lauko tualete? Tokie plėšimai iš karto sukelia asociacijų su proletarine ekspropriacija po Spalio perversmo, kai revoliuciniai banditai iš prabangių baldų išpjaudavo odą ar aksomą, kad pasisiūtų batus ar galifė (kareivio kelnes). Praėjus 105 metams po šių įvykių, rusų mentalitetas visiškai nepasikeitė. Šiandieniniai okupantai garbingai puoselėja savo barbariškų protėvių tradicijas.

Atsitiktinumas ar tendencija

Popovo pilies muziejaus-draustinio apiplėšimas nėra vienintelis rusų vandalizmo atvejis. Panašiai rusų fašistai apšaudė muziejų Ivankovo (Іванків) mieste netoli Kijevo. Per gaisrą sudegė keli liaudies menininkės Marijos Primačenko (Мария Примачeнко) paveikslai. Apie tai gausiai rašė ukrainiečių spauda. Balandžio 19 d. okupantai suėmė Berdiansko rajono Osypenko (Осипенко, Бердянський район) kaimo liaudies kraštotyros muziejaus direktorių Olegą Budyaką (Олег Будяк). Kraštotyrininkas kaltinamas tuo, kad saugojo eksponatus su ukrainiečių simbolika. Nežinomas okupuotų Melitopolio, Huliajpolės (Гуляйполе), Polohų (Поло́ги) kraštotyros muziejų likimas. Tokį tradicinį imperinės Rusijos požiūrį į istorines vertybes gali paliudyti ir Lietuvos kraštotyrininkai. Ryškus jo pavyzdys Vilniuje yra po trečiojo Lietuvos–Lenkijos valstybės padalijimo sugriauti Valdovų rūmai.

Kas toliau – realūs invazijos tikslai

Plėšikavimu parodę savo tikrąjį „kultūrinį veidą“, rusų okupantai nesustoja. Užgrobę Ukrainos miestus, jie nusprendė pradėti „auklėti“ ukrainiečių tautą. Okupuotuose Berdianske, Melitopolyje į vadovaujamus postus švietimo institucijose paskirti vietiniai kolaborantai. Jie įpareigojo mokyklų administracijas organizuoti švietimą pagal Rusijos mokymo programas su suklastotos istorijos kursu, imperine ideologija ir ukrainiečių kalbos išbraukimu iš mokymo programos.

Tačiau šios bevaisės pastangos susidūrė su Ukrainos mokytojų pasipriešinimu. Melitopolyje visų mokyklų direktoriai (17 žmonių) pateikė prašymus atleisti iš darbo. Berdiansko mokytojai ir mokyklų direktoriai taip pat pasakė „ne“ rusifikavimui.

Visa tai regint galima konstatuoti bendrą Rusijos invazijos tendenciją: tai ne Ukrainos „denacionalizacija“, o kryptingas ukrainietiškos kultūros naikinimas. Okupantai kariauja ne su ukrainiečių „naciais“, bet su Ukrainos žmonėmis, jų tapatybe ir realia istorija. Kremliaus režimas nori paversti šalį didžiulės imperijos maža dalimi – Mažąja Rusija (Малороссия) ir dar kartą perrašyti savo istorinio protėvio istoriją. Tikime, kad Ukrainos miestai netrukus bus išlaisvinti.

Šis tekstas yra projekto „Kultūra jungia: tekstai iš Ukrainos“ dalis. Iš rusų kalbos vertė vertėja savanorė, Literatūrinio A. Puškino muziejaus ekskursijų vadovė Miglė Mikulėnaitė.

Projekto partneris Lietuvos nacionalinis dailės muziejus. Norėdami prisidėti prie paramos Ukrainos nacionalinio dailės muziejaus vertybėms išsaugoti, kviečiame paremti: Jono Karolio Chodkevičiaus labdaros ir paramos fondas, įm. k. 305350324, P. Vileišio g. 18A, Vilnius, banko sąskaita: LT37 7044 0600 0832 3972